Kas yra savaitės trupinukai ir I dalis
II ir III dalis

Pažadu kitą savaitę bus mažesnis WALL-OF-TEXT

1. JAV egzistuoja draudimas pardavinėti vėžliukus, kurių kiautas yra mažesnis, nei 10 cm skersmens. Nors pirma kylanti mintis yra, jog taip yra tam, kad būtų apsaugoti maži vėžliukai nuo išgaudymo ir nykimo, bet tikroji priežastis visai kita. Daug laisvėje ir nelaisvėje gyvenančių gyvūnų yra apsikrėtę salmoneliozės sukelėjais, įskaitant ir vėžlius. Mažus vėžliukus, auginamus namuoe, maži vaikai tiesiog įsidėdavo į burną ir apčiulpdavo - buvo pastebėta, kad daug tokių vaikų susirgdavo salmonelioze.

Tą išaiškinus buvo ne tik nustatyta, kad užsikrėsti salmonelioze kartais pankanka vos 15 bakterijų, bet ir nuspręsta įvesti draudimą prdavinėti mažylius vėžliukus.

Didesni vėžliai mažiau serga salmonelioze, didesnius vėžliukus vaikai mažiau nori ragauti, o kadangi jie ir brangesni, tai tėveliai gerai pagalvoja ar tikrai jų atžalėlėliai to vėžlio labai jau ir reikia. Manoma, kad JAV toks draudimas kiekvienais metais susirgusių salmonelioze vaikų skaičių sumažina  100 000 - 250 000.

Žinoma, vėžlių populiacijai tas irgi išėjo į naudą :)

Čia komentaruose iškilo diskusija dėl "išgelbėtų" vaikų skaičiaus, nes wikipedija pateikia žymiai mažesnius skaičius iš viso sergančių asmenų, todėl natūralu, jog tokie dideli skaičiai atrodo iš piršto laužti. Bet realiai yra taip, kad:

a) tik dalis susirgusių kreipiasi į gydytojus, ypač JAV, kur ilgą laiką medicinos draudimas turėjo rubas (ne tik metams, bet net ir gyvenimo trukmei!), taip pat dalis žmonių neturi jokio gyvybės draudimo.

b) visuomenės sveikatos specialistų dėka nesuserga didesnė dalis, nei susrga. Kažkodėl daugumai žmonių atrodo, kad turėtų būti priešingai.

2. Lova skirta cholera sergančiam asmeniui.

Sergant cholera žmogus dažniausiai miršta dėl dehitratacijos - dėl bakterijos poveikio virškinamojo trakto gleivinės ląstelėms, iš jų pradeda "sunktis" vanduo ir elektrolitai - dėl to prasideda viduriavimas tarsi vandeniu, kuris gali būti balkšvos ar rausvos spalvos. Priklausomai nuo konkretesnės choleros padermės gali būti ir vėmimas. 

Gydyme svarbiausia pirmiausiai yra ne užmušti mikrobą (kas dažnai padaroma labai lengvai, vienkartine antibiotiko doksiciklino doze), bet neleisti žmogui mirti nuo dehitratacijos - reikia lašinti tirpalus į veną arba, jei nevemia ir pats turi jėgų gerti girdyti rehidrataciniu tirpalu. Vien vandens neužtenka, nes žmogus netenka ne tik jo. Sunkiai cholera sergantis asmuo per parą gali netekti 50L skysčių - gali susidaryti įspūdis, kad kiek įpilsi, tiek ir "išsipils". Todėl ir daromos štai tokios lovos - su skyle ir kibiru po lova, nes pacientas dažnai neturi jėgų net pasikelti. 

Vieno rehidratacinio maišelio tirpalo savikaina tesiekia ~15-30ct, o vanduo paruošiamas jam vietoje.

Rehidratacinis tirpalas yra tinkamas prie bet kokio viduriavimo, tiesiog jį reikia pasiruošti ir išgerti atitinkamą kiekį po kiekvieno paviduriavimo ar vėmimo - mūsuose žmonės dažnai iš karto puola viduriavimą slopinti kitais vaistais, bet taip tik padaro sau meškos paslaugą - jei tai yra dėl infekcijos ar dėl apsinuodyjimo (o ne dėl kokios nors dirgliosios žarnos sindromo) kilęs viduriavimas, tai jo slopinimas neleidžia organizmui natūraliai atsikratyti ligos sukėlėjo ir pasveikti. Arba iš karto geria probiotikus, kas irgi yra gerai viduriavimui jau slopstant ar praeinant, nes palengvina pasveikimą ir sutrumpina bakterijų išskyrimo laikotarpį, bet negrąžina dėl viduriavimo netekto skysčių ir elektrolitų kiekio, dėl kurio viduriavimas ir yra pirmiausiai pavojingas.

Rašydama šitą komentarą prie nuotraukos taip pat pamėginau pagooglinti, kokius rehidratacinių tirpalų miltelius siūlo mūsų vaistinės - kol kas neradau nė vieno, kuris būtų grynai rehidratacinis tirpalas. Visi yra kažkokios tai arbatos, ar probiotikai su pridėtomis rehidratacinio tirpalo sudėtinėmis medžiagos, o ir kainos atitinkamai didelės (1-2Lt už vieną pakelį), taip pat dauguma nurodyti tirpinti stiklinėje vandens ir vartoti kaip maisto papildą gydant viduriavimą - taigi, susidaro įspūdis, kad daug žmonių nežino kad rehidratacija yra labai svarbus gydymo būdas, o ne girdymas "vandenėliu".

Gal kas žinote ar dabar vaistinėse yra kas nors panašaus į jau išimtą Gastrolit'ą? Arba grynai rehidratacinio tirpalo miltelius?

Blogiausiu atveju, staiga suviduriavus ir neturint po ranka rehidratacijos miltukų ar negavus tokių vaistinėje galima pasiruošti štai tokį gėrimą:

1. Litras švaraus vandens.
2. 30mL cukraus (6 arbatiniai šaukšteliai).
3. 2,5mL druskos (pusė arbatinio šaukštelio).

Kadangi tirpale nebus kalio, o hipokalemija labai pavojinga - tai vertėtų esant galimybei  prie kiekvieno 1 L suvalgyti vieną sunokusį bananą (kai jis jau būna geltonas ir su taškeliais), arba įpilti į tirpalą daug kalio turinčių vaisių sulčių (pvz.: išspausti 1 apelsino sultis). Tai nebus visiškai rehidratacijos tirpalą atitinkantis gėrimas, bet bent jau bus geriau, nei grynas vanduo ar arbata (pastarieji, vėlgi, yra geriau, nei iš viso nieko negerti ;) ).

Ir gerti po kelis gurkšnelius kas kiek laiko - taip organizmas pasisavins daugiau vandens ir elektrolitų.

Šitas įrašas apturėjo irgi labai daug komentarų - vieni nesuvokė kaip galima nesuvokti kas yra peroralinė rehidratacija, kiti niekaip negalėjo suvokti kas tai yra. Kiek žmonių, tiek nuomonių apie gydymą.

3. Kas turi vaikų žino, kad vaikams iki 1 metų yra draužiama duoti medaus.

Bet kodėl? Ar medus kažkuo tai nuodingas?

Esmė yra tame, kad meduje gali būti botulizmo sukelėjo sporų, kurios į jį patenka nuo bitučių kojyčių, o ant šių nuo viso to purvo, ant kurio bitutės slampinėja rinkdamos žiedadulkes ir nektarą. Suaugusiam žmogui sporos yra visiškai nepavojingos - kaip suvalgom, taip ir pašaliniam su išmatom. Bet jei sporos patenka į joms tinkančią aplinką, kurioje nėra deguonis (pavyzdžiui į konservą ar vakuminę pakuotę) ir dar ten nėra, kas joms "nepatiktų" (didelės cukraus ar druskos koncentracijos, per mažai šilumos ir panš.), tai jos greitai atsigauna ir pradėjusios daugintis bakterijos pradeda į aplinką išskirti visokias medžiagas - tokios pakuotės ne tik kad "išspučia" dėl bakterijų gaminamų dujų, bet ten esančiame maiste atsiranda toksinas sukelianti botulizmą.

Tada prie ko čia kūdikiai? O prie to, kad jų žarnynas yra šiek tiek kitoks, nei vyresnių vaikų ar suaugusiųjų ir jame yra anaerobinės sąlygos (nėra deguonies), todėl sporos atsigauna ir pradeda gaminti toksiną - kūdikis suserga botulizmu. Daugiausiai iš kūdikių botulizmo susirgusių vaikų buvo 2-4 mėnesių amžiaus, nes nėra taip, kad sulaukus 1 metų žarnynas per 1 dieną staiga persitvarko, tai vyksta pamažu. 

Visgi, tik ~15% kūdikių botulizmo būna sukeliama būtent medaus, dažniau kalti būna kiti produktai į ar ant kurių galėjo patekti dirvožemio dalelių. Tik štai - medaus nei nuplausi, nei išvalysi/nulupsi, kad tas sporas pašalintum... 

Be maisto ir kūdikių botulizmo dar yra žaizdų botulizmas, kuriuo dažniausiai užsikrečia intraveninius narkotikus vartojantys asmenys. Sako, kad skauda taip, kad norisi galūnę, per kurią pakliuvo užkratas nusigraužti pačiam....

PS
:D man taip patiko tie kepuriukai, kad reikia paieškoti ar internete kur nesklando jų schema. Gal pravers ateičiai, jei turėsim savo zyzeklį, arba jei įsivaikinsim ne per didelį tokiam kepuriukui ;D <3

4. Kardinolinių šeimos paukštelis (Cardinalidae). Pusė jo raudona, pusė ne. 

Raudonoje pusėje yra viriško genotipo ląstelės, pilkoje - moteriško. Tai vadinamagynandromorfizmu (ne tas pats, kas  tikrasis ir pseudo hermafrodizmas), kylantis dėl chimerizmo, dažniausiai gyvam padarėliui esant 8-60 ląstelių stadijoje, paprastai kaip defektyvios mitozės pasekmė. Šiaip tai nėra labai retas dalykas, bet gyvūnuose, kurie pasižymi ryškiu lytiniu dimorfizmu atrodo gana įspūdingai. Ypač drugeliuose - kai vienas sparnas būna kaip drugio patinėlio, o kitas kaip patelės. Pavyzdžiui šis Papilio glaucus - http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/d/da/Pa_glaucus_gynandromorph2.jpg

Čia iškilo diskusija kaip yra dėl trispalvių kačių - ar tiesa, jog visos jos yra moteriškos lyties. Realiai dauguma kačių plaukų spalvą koduojančių genų yra X chromosomoje. Katės turi XX, o katinai YY. Jei iš tos XX poros viena X turi vienos spalvos X chromosomą, o X turi kitos (pvz.: juodos ir oranžinės), tai dėl chimerizmo išeina taip, kad kuriose vietose kuri X chromosoma yra aktyvi, tos spalvos plaukai ir auga. Visiškai kitoje chromosomoje yra genas, kuris liepia iš vis jokios spalvos neauginti - todėl jei jis aktyvus, tose vietose kailiukas būna baltas, nepriklausomai nuo to, kuri X chromosoma yra aktyvi.

5. Likus keliems mėnesiams iki šių mokslo metų pabaigos pradėjau įdomumo dėliai skaičiuoti kiek žmonių ateina į paskaitas (nors per vaikų infekcines užknisdavo). 

Kitąmet irgi taip darysiu :D Aišku, jei pačiai išeis lankyti :)

Turiu paminėti, kad pažymių vidurkis su paskaitų lankomumu nekoreliuoja.

6. Trichineliozė - tai Trichinella genties kirmelyčių sukelima liga.

Šiais kirmiukais galima užsikrėsti valgant blogai išvirtą ar iškeptą mėsą, ypač kiaulieną, nes kiaulės labai mėgsta suėsti rastas nugaišusias žiurkes ir pėles, kurios pačios pakankamai gausiai yra užsikrėtusios trichinomis.

Suvalgius tokios mėsos skrandžio rūgštis "nugraužia" audinius, kurie supa trichinas ir dalį pačių trichinų, bet didžioji dalis lieka gyvybingos, nes yra prisitaikiusios nebūti suvirškintos. Kai pasiekia plonasias žarnas į jų gleivinės gaurelius ir ima augti - per 30 valandų patelė pasiekia 3 mm ilgį, o patinėlis būna kuklesnis - 2 kart mažesnis, jei susitinka jie labai skuba poruotis. Patelė gyvas lervutes ima vesti sulauksi 5 dienų amžiaus. Šios gyvos lervutės prasigraužia į kraujotaką ir yra išnešiojamos po visą organizmą. Jų taikinys yra griaučių raumenų ląstelės, jei pakliūna į smegenis, širdį ar kitus organus, tai nesivysto, bet vis tiek gali pakenkti bandydamos pačios išsigelbėti iš nedėkingos aplinkos, kurioje galų gale žūva iš bado.

Kai pasiekia raumens ląstelę, tai į ją įlenda (pakeliui gali prasigraužti dar per porą ar net daugiau raumens ląstelių) ir joje susisuka. Tai vienas iš nedaugelio daugialąsčių intraląstelinių parazitų.  Kirmelė išskiria tam tikras medžiagas, ir paverčia raumens ląstelę į savo slaugę-namučius - tokia ląstelė nebeatlieka savo funkcijos (nuotraukoje matosi pats kirmiukas sustorėjusioje raumeninėje ląstelėje). 

Kadangi tiek kirmelė, tiek tokia pasimetusi raumeninė ląstelė ima pakankamai daug "šiukšlinti" naujai, iki tol nebūdingų medžiagų, tai greitai prasideda alerginė reakcija - nuotraukoje ta didelė ląstelė apsupta kokio tai "spiečiaus" juodų taškų, kurie yra ne kas kita, o imuninės ląstelės (daugiausia eozinofilai) atėjusios patikrinti kas čia per bardakas dedasi. Kadangi imuninės ląstelės "nedrįsta" nužudyti raumeninės skaidulos, kad pasiektų trichiną, o raumeninė ląstelė neklauso jų signalo nusižudyti (apoptuoti), tai dažnai organizmas apaugina tokią ląstelę-slaugią kolageno kapsule, kuri kalcifikuojasi. Jei trichina, pajutusi, kad kažkas čia negerai, nespėja pabėgti, tai lieka tokiame "kalėjime" ir gali išgyventi vos kelis mėnesius, nes medžiagų apykaita per kalcifikuotą kalogeno barjerą vyksta labai menka. Jei spėja pabėgti, gali infekuoti naują ląstelę. Nuo senatvės trichinos miršta sulaukusios  1-2 metų. Kalcifikatai išlieka visą gyvenimą.

Tiktai kol trichinos yra gyvos, kitas gyvūnas suėdęs tokią mėsą gali užsikrėsti. Bet, prieš trichinelioze nesusidaro imunitetas, todėl galima užsikrėsti pakartotinai. 

Įdomu tai, kad kartais trichinos prasigrauždamos iš žarnos į kraujaką/limfotaką, padaro pakankamai dideles skylutes, kad patektų didelis bakterijų skaičius iš žarnyno, sukletų kraujo sepsį ir gyvūnas nuo jo nugaištų.

Trichineliozė neturi gydymo - ankstyvose stadijose ją galima bandyti apmalšinti kirmelėm žudyti skirtais vaistais (antihelmintais), kaip kad mebendazolu, bet jis tik sumažina trichinų skaičių, kai kurie gydytojai nelabai mėgta tokią taktiktą, nes kai vienu metu žūna didelis kiekis kirmeliukų, tai gali žmogus apsinuodyti iš jų ląstelių išsiskiriančiais nuodais. Gydoma daugiau simptomiškai ir malšinant uždegimo procesą (pvz.: kortikosteroidais, nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo ir analgetikais, nes labai skauda raumenis), palaikant žmogų, kol kirmelės aprims ir suteikiant pagalbą, jei trichineliozė labai sunki ar komplikuota.

Svarbiausia - nevalgyti blogai iškeptos ar išvirtos mėsos, ypač nepatikrintos šernienos. O jei jau taip nutinka, kad negalite susilaikyti, kaip baisiai norisi, tai tada užgerkite stipriu alkoholiniu gėrimu - daug nereikia- alkoholis žudo trichinų lervas skrandyje ir nors dalinai sumažina simptomų sunkumą :)

Dauguma trichinų žūva palaikius >10 minučių >60C temperatūroje (100C žūva iškarto, bet jei kepat/verdat didelį gabalą, tai jo centre temperatūra ne taip greitai kyla) ar palaikius 3 dienas >-20C, bet pvz.: meškų mėsoje išlieka gyvybingos žiemą ir ilgiau.

Gražus pieštas paveikslėlis, kaip Trichina bastosi kiaurai po žarnų gaurelius - http://www.trichinella.org/images/synopsis/21.7.jpg .

7. Viena iš dažnesnių teniazių yra sukeliama kiaulinio kaspinuočiu (Taenia solium), kuriuo užsikrečiama valgant blogai termiškai apdorotą kiaulieną su cisticerkais - joje susisukusiais ir savo dienos laukiančiais kaspinuočiu lerviukais. Skrandyje jų apsauginis dangalas nusgraužiamas skrandžio rūgšties, ir į laisvę išėjusi lervutė mikliai prisikabina 4 speciliais siurbtukais prie plonojo žarnyno sienelės ir ima maitintis ir augti. O užauga pakankamai didelė - nuo 3 iki 10 metrų ilgio ir auga metų metus, jo paskutiniams nareliams nusilupant ir pasišalinant su išmatomis. Nareliai būna pilni kiaušinėlių.

Parazitas sukelia virškinimo sutrikimus, taip pat apvogia žmogų maistinių medžiagų prasme, ypač B grupės vitaminų, neretai sukelia kažkokią tai neaiškią alergiją iš gryno dangaus ar tokią būseną, kai žmogus atrodo alergiškas viskam. Kadangi žmogus dažniausiai tiesiog ima daugiau valgyti, o vitaminų mums šiandien maiste irgi retai kada trunka, tai toks kirminius simptomiškai pasireiškia tik tada, kai jau tikrai nemažas būna.

Bet kiaulinis kaspinuotis sukelia dar vieną ligą - cisticerkozę.

Atsimenate suvalgomus cisiterkus? Iš kur jie pakliūna į kiaulės mėsą? Kai kiaulė suėda kaspinuočiu kiaušinėlių, kurie į aplinką pakliūna iš kitų kiaulių ar net to pačio žmogaus išmatų, iš šių išsilaisvinusios lervutės prasigraužia iš plonųjų žarnų į kraujotaką ir yra išnešiojamos, o nusėda jau kur joms pasiseka. Tada paauga, ir laukia kol jas kažkas vėl suės/suvalgys. Kai žmogus suvalgo tokių kiaušinėlių jis patampa cisticerkų nešiotoju - suserga cisticerkoze. O tą padaryti nesunku, užtenka neplauti maisto produktų ir rankų. Kartais žmogus serga teniaze ir užsikrečia cisticirkoze nuo to pačio kaspinuočio, kurį nešioja nesilaikydamas higienos. O kartais net ir puikiausiai higiena nepadeda - žarnyne įvyksta retrogradinė peristaltikos banga (ypač jei kaspiniuotis labai didelis, tai žarnynas ima "nervuotis", nes jam sunkiau viską stumti žemyn), ir dalis plonųjų žarnų turinio regurgituoja atgal į skrandį, jei juose būna vienas iš kaspinuočio narelių ar kiaušinėlių, tai štai tau ir lervos skrandyje, patekusios per galines duris!

Cisticerkus organizmas apgaubia kolageno kapsule, kuri kalcifikuojasi lygiai taip pat, kaip sergant trichinelioze, tik šios būna žymiai didesnės, nes ir pati kirmelė įspūdingesnio dydžio. Jei cisticerkas įsitaiso akyje ar galvos/nugaros smegenyse, tuomet sukeliami itin sukūs simptomai (cisticerkozė išlieka viena iš pagrindinių traukulių priežasčių suaugusiems asmenims).  Kaspiniuotį iš žarnyno galima išvaryti vaistais, o jei labai didelis tai net ištraukti chirurgiškai, bet cisticerkų niekaip nebeišrankiosi - juos galima tik numarinti medikamentais (albendazoliu, prazikvanteliu) anksčiau laiko ir sumažinti jų padormą žalą.

Nuotraukoje asmens sergančio cisticirkoze blauzdos. Tie maži balti diskiukai yra kalcifikuotos cisticerkus supančios kolageno kapsulės.

Be žmogaus ir kiaulių kiaulinis kaspinuotis daugiau neturi jokių šeimininkų gamtoje, todėl teoriškai šitą kaspiniuotį būtų galima iš viso išnaikinti nuo Žemės paviršiaus. Šiuo metu yra kuriamos vakcinos kiaulėms, bet vargu bau ar esant dabartiniai ekologijos bangai projektai stumsis labai į priekį, tuo labiau, jog yra ir kitų ligų, kurias būtų galima eridikuoti. Gal... kada nors :) ...

8. Jautinis kaspinuotis (Taenia Saginata) yra tikriausiai didžiausias kaspninuotis, kaspinuotis, kuris gali užaugti žmogaus žarnyne - net iki 12 m ilgio!

Juo užsikrečiama valgant nepakankamai apdorotą jautieną su jautiniais cisticerkais. Žmogus negali būti tarpinis šių kaspinuočių šeimininkas, tai yra, turėti cisticerkų, kaip kad kiaulinio kaspinuočių atveju.

Nors didelis, bet kaspinuotis yra santykinai nebaisus - dažnai nesukelia iš viso jokių simptomų arba kokį tai silpnumą, sveikatos nebuvimą, gurguliavimus pilve ir panašiai, kas neatrodo labai grėsmingai ir netrukdo gyventi (nebent pacientas serga kita liga ar yra nusilpęs, kaip sakoma "lašas po lašo..."). 

Dažniausiai apie sirgimą šiuo kaspinuočiu sužinoma po to, kai vienas jo narelių žmogui miegant atsiskiria nuo pačio kaspinuočio ir išlenda laukan per išangę, nes miegant šiek atsipalaiduoja jos raukai (labai labai retais atvejais pro burną ar nosį). Žmogus pabunda pajutęs, kad jį kažkas kutena, pasižiūri po paklodėm, o ten kažkas šliaužioja. Emocinis šokas gali būti žymiai baisenis už pačia jautinio kaspinuočio sukeliamą teniazę ir vėliau kamuoti žmogų visą gyvenimą - tada laikoma, kad žmogus serga parazitofobija, kurią išgydyti šimtą kartų sunkiau, nei patį kaspiniuotį.

Yra toks mitas, kad jei rūkysi ir gersi juodą kavą, tai kaspinuočiais nesirgsi. Deja, bet tai tik mitas.

Dar yra toks mitas, kad jei savaitę maitinsiesi tik batonu ir pienu, tai kaspiniuotis irgi pats numirs, nuo vitaminų trūkumo... :D Pagyvens ant dietos ir tiek.

9.  Diphyllobothrium latum, arba žuvinis kaspiniuotis, dar vienas kaspiniuotis galintis gyventi žmogaus žarnyne. Užauga ~10 metrų ilgio. Tik ~1-2% visų šį kaspiniuotį turinčių žmonių jaučia simptomus. Nors didelis, bet šiaip jis nėra labai gobšus  ir daug maisto medžiagų nesuvartoja. Užtat nuvalgo daugiau nei pusę suvalgyto vitB12 ir dar išskiria medžiagų, kurios sutrikdo kitos dalies pasisavinimą. Bet, nebūnant kokiu vegetaru ar veganu, kobolamino (vit B12) paprastai užtenka ir kaspinuočiui ir žmogui (šis vitaminas gaunamas pagrinde su mėsa ir mielėmis). 

Užsikrečiama valgant žalią žuvį. Iki šaldiklių eros buvo gana dažna liga, bet užšaldžius žuvį šio kaspinuočio lervos žūva per kelias dienas (prekybos centruose dažnai guli žuvis, kurią įdėmiai paknibinėjus ir ne tokių gėrybių galima rasti, bet visos jos būna mirusios. EXTRA PROTEINS ;D)

Nuotraukoje matomas kaspiniuotis pats pasišalino žmogui besituštinant, greičiausiai nugyvenęs savo amželį ir miręs nuo senatvės (šių kaspinuočių gyv. trukmė >25 m.). Moteris kreipėsi į gydytojus sunerimusi ar nebus, kad kažką "pametė". Priešingai - atsikratė vitaminų vagies :)

Anksčiau šio kaspinuočiu sukeliama liga, difilobotriozė, buvo vadinama "žydo žmonos liga", nes žydiškoje virtuvėje yra patiekalų, kuriuos ruošiant ragaujama žalia žuvis. 

Po šitu įrašiuku buvo užvirusi diskusija apie tai, kodėl gi žaliavalgiams turėtų trūkti B12 vitamino, juk jie mėsą (pagrindinį jo šaltinį) tai valgyti gali. Kad gali, tai gali, bet kad dauguma tai nevalgo, nes matyt termiškai neapdorota mėsa nėra labai jau skani...

10. Enteomeba hystolytica - vienaląstis padarėlis (ameba) galintis gyventi žmonių storojoje žarnoje. Jeigu turi genus dėl kurių gali gaminti proteolitinius baltymus, tai pragraužia skylutė gleivinės sienelėje ir medžioja kraujo eritrocitus. Nuotraukoje ameba nuspalvinta melsvai, o tas geltonas purus kilimas - tai žarnos gleivinės gaureliai. Nebūtų labai baisu, bet eritrocitai labai maistingi ir tą pradėjusi daryti pradeda pašėlusiai daugintis, o kai ją bando užpulti imuninės sistemos ląstelės, tai tiesiog pagauna ir jas apvirškina - sergantis žmogus pradeda viduriuoti į aviečių želę panašiomis išmatomis. Želinę konsistenciją suteikia apvirškintos imuninės sistemos ląstelės, raudoną spalvą - eritrocitai. Taip žarną graužiančios amebos ne tik padaro daug bėdų (net iki žarnos prakiurimo), bet elgiasi dar nagliau - lenda gilyn į audinius ir ieško kur dar yra laisvų vietų nekonkuruoti su sesutėmis - į kepenis, plaučius, smegenis, kur ėda ten esančius eritrocitus, žaloja audinius ir formuoja abscesus - pūlių pilnus "maišelius" kurie didėdami spaudžia aplinkines struktūras, o staiga praplyšę viską aplinkui apnuodyja - tiek žarnų, tiek ekstraintestinė amebiazė gali būti mirtina liga, jei negydoma.

Šiomis amebomis žmonės dažniausiai užsikrečia per neplautas rankas/vaisius. Lietuvoje dažniausiai parsiveža po kelionių į tropinius kraštus.

11. Balanditium coli - įdomus žmonių parazitas pirmuonis, sukeliantis balantidinį kolitą. 

Šiap jis dažniausiai gyvena kaip paprasčiausias komensalas - maitinasi žarnyno turiniu, bet nei žalos, nei naudos neduoda. Bet kartais ima ir koks tai nervuotas pasidaro (pavyzdžiui pradėjus gerti antibiotikus, arba kaip tik - probiotikus, užvalgius visiškai naujo maisto, susirgus sunkia uždegimine liga ir panašiai), ir nusprendžia eiti medžioklėn - pradeda graužti žarnyno gleivinės ląsteles, ko pasekoje atsiveria opos ir reikia skubėti gydyti, kol nepradeda plisti į kitus audinius.

Žmogus gali užsikrėsti jau iš karto tokiomis "agresyviomis" balantidijomis. Bet šiaip - tai ganėtinai reta liga.

Plinta, vėlgi, per nešvarias rankas, ypač po gyvūnų glostymo.

12. 18 amžiaus prancūzų graviūra vaizduojanti gripu sergančią šeimą. Gydytojas nupieštas centre su juodu švarkeliu ir šviesiai violetine liemene. Apačioje parašyta: "_Sig Dottore quanto sangue? Otto rotola per tutta la famiglia; dividete voi_", kas išsiverstų "Daktare, kiek nuleisti kraujo? Aštuoni vienetai šeimai, išsidalinkite" (~7,2kg kraujo. Čia mano apytikslis vertimas, prašau labai nekritikuoti, o jei kas galite išversti geriau - labai prašom ;D) Graviūra pašiepia tuometinį gripo gydymą. Man labai patiko kaip kraujo neleidimui skirti dubenys systatyti visur aplinkui ant kėdžių ir kad paskutiniame plane už lovoje gulinčios senolės, lovos šešėlyje yra nupieštas besivaipantis skeletukas - taip vaizduojama mirtis, pačia lovą iš abiejų pusių įrėmina 2 paveikslai, kuriuose galima įžiūrėti yra vaizduojami nuogi jauni žmonės - gyvenimas, supantis mirtį.

 

Šiuo metu nėra tokių vaistų, kurie efektyviai naikintų gripo sukėlėją, gydymas dažniausiai apsiriboja padėjimu organizmui pačiam sveikti ir komplikacijų gydymu. 

Geriausias būdas išvengti gripo - pasiskiepyti spalio-lapkričio mėnesį. Vakcinos dažniausiai apsaugo nuo  2 A ir 1 B gripo viruso, kurie yra spėjami cirukuliuosią to sezono metu. Dažnai žmonės nenori skiepytis dėl to, jog juk niekas negali 100% garantuoti, kad būtent tas virusas ir cirkuliuos, bet, kadangi nėra taip, kad kiekvienais metais atsirastų visiškai naujas gripas iš lempos - tai net ir labai labai smarkiai prašovus pro šalį, po skiepų vis tiek yra geriau, nei be jų, nes organizmo imuninė sistema, bet jau žino nuo ko pradėti su tuo virusu kovoti. Taip pat kasmetinis skiepyjimasis "treniruoja" imunitetą, ir dėl to net ir nutraukus skiepus po kelių metų vis dar sergama lengviau. Imunitetą treniruoja ir nuolatinis sirgimas pačiu gripu (jei sergama kaip tik ne dėl nusilpusio imuniteto) - pavyzdžiui dauguma gydytojų ir ligoninės darbuotojų kiekvienais metais perrserga vos ne visais tuo metu cirkuliuojančiais gripais, bet dėl ištreniruoto imuniteto neserga taip smarkiai, kad negalėtų dirbti. Dėl to kai kurie gydytojai nesiskiepija, nes nemato reikalo, tik ne visi paaiškina savo pacientams, kad savęs ir vaikų neskiepija ne todėl, kad vakcina būtų kažkuom siaubingai kenksminga, o todėl, kad ir taip jau prieš ją įgyja imunitetą tiems virusams. Žinoma yra daug daktarų, kurie nesiskiepyja ir dar gali jums pripasakoti daug baisių dalykų, kuriuos yra neva matę žmonėse po skiepų, bet kai taip pasakos, paklauskite ar užregistravo tuos nutikimus - šalutinius vaistų poveikius gydytojai visuomet registruoja, ypač skiepų, o jei gydytojas nesiteikia tokio matyto poveikio užregistruoti, tai arba jis jums perpasakoja kažkokį tai devintą vandenį nuo kisieliaus, arba nėra labai geras gydytojas, jei neregistruoja gydymo ir skiepyjimo nesekmių.

*Taip, vakcina turi savo nepageidaujamą veikimą ir gali pati komplikuotis, bet visuomet reikia pasverti visus už ir prieš pačiam, o ne aklai vadovautis kažkokio tai vieno žmogaus nuomone.* 

Komentaruose iškilo diskusija apie tai, kad aš nurašiau aprašymą nuo profesionalo paveikslo aprašymo. Pagooglinus radau ir kadangi tikrai labai panašu, privalau įdėti - http://catalogue.wellcome.ac.uk/record=b1175902 Nemanau, kad tai labai kažką keičia, nes nei savo nei tame aprašyme neįžiūriu kažko stebuklingai protingo... XD

12. Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl yra verta skiepyti vaikus nuo vėjaraupiųyra tas, jog apsaugoti juos nuo vėliau gyvenime galinčios pasitaikyti herpes zoster ligos. Ją sukelia tas pats virusas kaip ir vėjaraupius, kai jis užsilieka nugaros smegenų užpakaliniuose mazguose po persirgimo (o užsilieka daugiau ar mažiau mazgų praktiškai visiems persirgusiems).

Kai nusilpsta imunitetas ar gyvenime ištinka stresinis įvykis, ima tas virusas ir prisikelia iš to savo kapelio - reaktyvavęsis keliauja palei nervą, kuris išeina iš to mazgo ir nervo įnervuojame odos plote iškyla baisiai skaudančios pūslelės - herpesas.

Persirgus vėjaraupiais tikimybė vėliau kažkada gyvenime susirgti herpes zoster yra 10-20%. Žmonės dažnai nesikreipia kol dar gali kentėti skausmą, nes bijo, kad gal čia kažkokia tai lytiniu keliu plintanti liga ir jiems gėda, arba mano, kad atsitiko dėl nesiprausimo ir panš. Taip pat, kadangi liga trunka ~vieną-dvi savaites, tai kol kai kurie apsisprendžia galų gale eiti, tai jau ima rimti, ir tada persigalvoja. Jei dar giminaitis pasako "ai, taigi čia visiems taip būna. Peršalai ir tiek"....

Poherpetinė neuralgija (nepraeinantis skausmas) yra šios ligos komplikacija, kuri kankina 10-50% visų persirgusių herpes zoster (kuo vyresnis pacientas, tuo didesnė šitos komplikacijos rizika). O tai yra daug. Labai daug. Skausmas gali būti toks stiprus, kad vien dėl jo žmogus iš esmės tampa neįgaliu.

Taip pat virusas gali užsilikti ir galvinių nervų mazguose - kai išplinta palei kurį iš jų, žmogus gali ir apakti ir apkursi visam laikui. 

Labai bjaurus dalykas, kad toks žmogus platina vėjaraupius, o taip pat pabudęs virusas organizme gali įsišėlti ir užkrėsti iš esmės bet kurią nervų sistemos dalį!

PS Herpes zoster nėra tas pats, kas paprastas herpes simplex.

13. Prieš kelis mėnesius visi labai bijojo užsikrėsti meningokokine infekcija. 

Iš tiesų iš visų, kurie ja užsikrečia ~75% tampa nešiotojais - meningokokai jiems nekenkia, bet gyvena kvėpavimo takuose ir išsiskiria į aplinką. ~25% suserga nazofaringitu - paskauda truputį gerklę, pabėga nosis, 2/3 būna temperatūros, ir arba visai pasveiksta arba tampa tais pačiais nešiotojais. Tik ~5% suserga generalizuomis formomis, dažniau tai būna maži vaikai ir kūdikiai, nes jų imunitetas tik pirmą kartą susiduria su šiais mikroorganizmais ir paaugliai, ypač vaikinai, nes jų organizmas yra nusilpęs dėl augimo (paagulystė yra sunkus metas ne tik dėl emocinių, bet ir dėl fizinių priežasčių, netgi ląsteliniame lygmenyje). Nėra visiškai aišku kodėl vyrai serga ~1,5 karto dažniau nei moterys. Vieni mokslininkai aiškina tai tuom, jog čia evoliucinis procesas - moterys dėl artimesnių santykių viena su kita ir vaikais, išsugdė šiokį tokį atsparumą, dėl žaibinių formų praeityje mirus į jas linkusioms moterims, o kiti, jog kaltas paprasčiausias rūkymas, kuris yra tiesiog WELCOME ženklas kvėpavimo takų infekcijoms, o vyrai rūko dažniau. 

Meningokokas nėra labai miklus mikrobas - kad juo užsikrėsti reikia artimai kontaktuoti su žmogumi. Vaikai dažniausiai užsikrečia nuo motinų, sutuoktiniai vieni nuo kitų. O jei mokyklos klasė perkišta vaikų taip smarkiai, kad jie kvėpuoja vienas kito seilių mikrosferomis ore - tai ir mokykloje galima.

Pavojingiausia yra žaibinė ligos forma - jos metu liga progresuoja valandomis. Štai iš vakaro paauglys ar vaikas dar būna visai sveikas, o ryte jau liūdnos žinios. Kai suserga užsikrėtęs sveikas žmogus, tai dažniausiai pagalba spėjama suteikti laiku, nes būna labai didelis būklių kontrastas, bet jeigu jis prieš tai jau kelios savaitės, kaip serga kokiu virusu ar kita bakterija, tai kartais, net ir gydytojai, tą palaiko tiesiog ligos pablogėjimu, todėl turint namie sergantį žmogų reikia būti atidžiam - ypač atkreiptį dėmesį į žaibinei formai būdingą bėrimą: dažniausiai jis atsiranda ant šlaunų, sėdmenų bei blauzdų, vėliau pažastyse ir ant liemens. Tas bėrimas būna tokios tamsiai vyšninės spalvos, nuo taškelių iki didelių susiliejančių dėmių ir yra ne kas kita, kaip išsiliejantis kraujas - bakterijos pačios ir jų nuodai pažeidžia kraujagysles ir jos prakiūra, liejasi kraujas, bakterijos patenka į tarpląstelinius tarpelius. Nors matosi tik ant odos, bet tas vyksta visame organizme ir jei pažeidžiamas gyvybiškai svarbus "taškas" žmogus gali mirti vos per kelias minutes - pavyzdžui antiinksčiai (Waterhouse–Friderichsen sindromo atveju) - tai tokie maži organiukai gulintys ant inkstų, skamba gal ir nelabai mandrai, bet jie labai gausiai išraizgyti kraujagyslių ir gamina daug svarbių hormonų. Kai jie pradeda irti, visi tie hormonai pasileidžia į kraują, ir gaunasi hormoninis cunamis - jei jis nepribaigia žmogaus, tai vėliau tą gali padaryti tų pačių hormonų trūkumas, nes nebėra kam jų gaminti. Net ir laiku nustačius diagnozę ir puolus gydyti visais įmanomais būdais mirštamumas siekia 40-70% (priklausomai nuo amžiaus grupės). 

Nuotraukoje Charlotte Cleverley-Bisman - viena iš jauniausių Pasaulyje išgyvenusi žaibinę formą, tačiau ne be nuostolių - meningokokas taip smarkiai pažeidė rankas ir kojas, jog dalį jų teko amputuoti. Iš pradžių mergaitės tėvai manė, kad jai skauda dygstančius dantukus, į gydytojus kreipėsi kai pastebėjo, kad paraudęs kaklas ir išsigandę at tai nebus koks uždegimas, ligoninėje meningokoką įtarė dar prieš atsirandant bėrimui, greičiausiai tai ir padėjo. Vis dėl to, tai, jog mergaitė išgyveno buvo toks didelis stebuklas, jog Naujojoje Zelandijoje ją, kaip reklamos veidą, panaudojo žmones raginti skiepytis nuo meningkokinės infekcijos. Šiuo metu Lietuvoje turime gana pavydėtinai gerą išgyvenamumą nuo žaibinės formos, gal dėl to kyla tokie dideli skandalai, kai kažkas atsitinka blogai.

Lietuvoje šiuo metu cirkuliuoja meningokokas B, nuo jo skiepų nėra (kol kas). Kas 20-40 metų sergamumas meningokinėmis infekcijomis staiga šokteli, manoma kad dėl natūralios žmonių kartų kaitos (tokie sergam-nesergam būdinga daugeliui gyvūnų), dabar kaip tik turėtų būti naujas "šoktelėjimas", bet ar jis vyksta-bus, bus galima pasakyti tik jau po to, kai viskas baigsis ir bus galima įvertinti tai iš šono.

Daugiau apie mergaitę - http://www.nzherald.co.nz/nz/news/article.cfm?c_id=1&objectid=10389468

14.  Difterija yra labai įdomi liga. Galima turėti difterijos bakterijų, bet nesirgti difterija, nes ligą sukelia bakterijų išskiriamas toksinas. Ne visos bakterijos išskiria nuodą, tik tos, kurios yra apsikrėtusios tam tikru bakteriofagu - bakterijas puolančiu virusu. Virusas, būdamas neląstelinė gyvybės forma, iš esmės yra tik genetinė medžiaga, kuri įsiterpia į ląstelės genomą ir replikuojasi kiekvieną kartą pasidalinant bakterijai (gali ir vėl išlysti iš genomo, prieš tai privertęs ląstelę susintetinti jam reikiamų baltymų reikalingų sudaryti jo pernešimo "aparatą"). Bakterija turinti tokį genetinį-zuikį nuskaito jo genetinę informaciją lyg savo baltymų sintezei ir vienas iš prodyktų yra mums pavojingas difterijos toksinas, kurį susintetinus bakterija aiškiai įvertina "*WTF* is this shit" ir išsikiria iš savęs lauk. 

Taigi liga kyla dėl to, kad suserga bakterijos, kuriomis mes sergame. (Arba užsikrečiame jau ligotomis bakterijomis).

Skiepas sukuria imunitetą toksinui, bet ne bakterijai, todėl čia retai suveikia triukas "aš nesiskiepysiu, nes visi aplinkui pasiskiepyję ir nesirgsiu! Muahahahah.". 

1990-1995 metais 80% visų Pasaulyje užfiksuotų difterijos atvejų buvo Baltijos šalyse - prieš tai buvo sutrikęs skiepyjimas.

Difterijos mirtingumas 5-10%, >40 metų amžiaus pacientuose >20%. (Mažų vaikų imunitetas silpnas ne dėl "jėgos" trūkumo, o dėl to, kad jam trūksta "patirties"). Difterijos metu kvėpavimo takuose formuojasi pikšva pseudomembrana iš irstančių ląstelių ir iš kraujo išėjusių krešėjimo baltymų, nes dėl uždegimo tarp kraujagyslių sieneles sudarančių ląstelių atsiranda tarpeliai ir jis tiesiog "nuteka". Mirties priežastimi dažniausiai ir tampa būtent šios membranos - jei jos susidaro aukštai kvėpavimo takuose, tai blogiausiu atveju pacientą galima intubuoti (įkišti vamzdelį, kad būtų spindis kvėpavimui), arba, jei uždegimas labai smarkiai įsisiautėjo, atlikti tracheostomą - padaryti skylutę kakle žemiau membranų buvimo vietos ir per ją įstatyti vamzdelį. Blogiausia kai membranos susidaro plaučiuose - tuomet labai mažai ką galima padaryti. Dar labai pavojingas toksinas, kuris patekęs į kraują pažeidžia ir kitus organus, ypač širdį, todėl net nuo difterijos pasveikę vaikai labai atidžiai kurį laiką stebimi ir jiems neleidžiama daug bėgioti ir dūkti, kas dažnai pykdo tiek pačius vaikus, tiek ir jų tėvus.

Difterija gydoma iš difterija užkrėsto ir ja persirgusio arklio kraujo serumo pagaminto antitoksino (čia didžiausia problema arkliams alergiški asmenys ir tie, kurie geriau mirs, nei vartos gyvūninės kilmės produktą), ir vėliau skiriant tą pačią jau anksčiau minėtą vakciną. 

Nuotraukoje - istorinis piešinėlis kaip imamas arklių kraujas serumo gamybai. 

Jei nežinote ką šiandien pažiūrėi su vaikais, tai pažiūrėkite animacinį filmą "Balto" - http://www.imdb.com/title/tt0112453/ , kai sergantiems vaikams skubiai buvo vežamas toks antitoksinis serumas ir papaskokite jiems, kad jie yra paskiepyti nuo difterijos :) (jei, žinoma, yra). Bus tikrai įdomiau žiūrėit. 

15. Epstein-Barr virusu suserga >95% visų žmonių per pirmus 35 gyvenimo metus. Jį pasigavus skauda gerklę, patinsta tonzilės gerklėje, gali patinti ir limfmazgiai (labiausiai jaučiasi ant kaklo, juos gali skaudėti). Taip pat gali pakilti temperatūra. Labai būdinga, kad jį pasigavus norisi tik kuo diaugiau miegoti, gulėti sau šiltai, gerti arbatą ir niekur neeiti. Po kelių dienų liga aprimsta ir viskas baigiasi. Tai viena iš vadinamosos "bučinių" ligų, nes plinta daugiausia per seiles, besibučiuojant - suserga daugiausia maži vaikai, kai visi giminės džiaugiasi "uoj, tu mano pupuliukas", arba jaunuoliui subrendus iki romantinių santykių ir bučinių. Kai kur Pasaulyje tai laikoma studentų liga, nes dažniausiai ta "romantikos" pradžia sutampa su pimu kursu ir bendrabučiu. 

Tik va - kartais liga komplikuojasi arba virusas sukelia ligą vadinamą infekcinia mononukleoze (ne jis vienas ją geli sukelti).

Tam, kad išgyventų jis priverčia jo užpultas ląsteles ignoruoti kitų ląstelių signalus mirčiai (apoptozei) - pavyzdžiui iš B limfocitų susidaro ne plazmocitai, o plazmocitoidai ir gamina ne po vienos rūšies imunoglobulinus, kaip kad turėtų daryti save gerbiantis plazmocitas, o be le ką, ką moka - tai išnaudojama ligos diagnostikoje - sergančiojo kraujyje išmirkomi jūrų kiaulytės inkstų gabaliukai ir įmetami į karvės, avies ir arklio kraują žiūrint ar agliutinuoja (susidaro raudoni gumuliukai mėgintuvėlio dugne) - jei taip atsitinka, vadinasi kraujyje yra antikūnų prieš šitų gyvūnų kraują, o kadangi super retas atvejis, kad žmogui, ypač vaikui, kažkas kažakada būtų įpylęs šitų gyvūnų kraujo, tai ir išeina, kad jie greičiausiai atsirado iš tokių savarankiškų pazmocitoidų.

Imuninė sistema juos vis tiek kelių mėnesių ar metų bėgyje galų gale išgaudo. Jei jų ir kitų panašių ląstelių išgaudyti nepavyksta, išsivysto vėžinis procesas, nes zarasos mirti nenori, o daugintis - prašom. Vėžinis procesas dėl kažkada įgytos Epstein-Barr infekcijos gali kilti ir vėliau gyvenime, nes pats virusas karts nuo karto truputį suaktyvėja, dažniausiai visiškai be jokių simptomų. 

Taip pat virusas dažniausiai būna neteisingai nustatytos alergijos penicilinui priežastimi. Mažam vaikui skauda gerklę, vizualiai gali būti tikrai panašu į bakterinę infekciją, o jei dar ir ausį skauda,  gydytojas paskiria ampicilino(penicilinų grupės antibiotikui) - po kelių dienų vartojimo visą vaiko kūną išberia. Tai retai būna tikra alergija, bet vietoj to, kad kai kurie gydytojai tą įvertintų, kad šita klaida suteikė galimybę nustatyti diagnozę neitikėtinai tiskliai, tiesiog pakeičia antibiotikus, kurie viruso iš viso neveikia. O vaikas ir jo tėvai lieka įsitikinę, kad vaikas yra alergiškas penicilinui ir vėliau gyvenime dėl to netenka galimybės gydytis efektyviu ir nebrangiu antibiotiku.

16. Krabaėdė makaka (Macaca fascicularis) - vienas iš sunkios P. knowlesi sukeliamos maliarijos parazitų šaltinis gamtoje. Jei nėra šitų makakų, tai ir šios maliarijos rūšies vargu ar bus.

Lietuvoje vietinė maliarija likviduota 1957 metais, diegiant melioraciją ir pradėjus gausiai naudoti insekticidus. Čia buvo paplitusi ne tropinė maliarija, bet kitos, kurių sukelėjai "peržiemodavo" sergančiųjų kepenyse, o vėl vasarai atėjus suaktyvėdavo. Skirtingai nuo tropinės maliarijos, kuri yra ūminė liga, tokia yra dažniau lėtinė, karts nuo karto "išlendanti".

Dabar ji teoriškai gali būti, jei tik privažiuotų pakankamai tokia maliarija sergančių, kurie galėtų primaitinti pakankamai uodų, galinčių išplatinti ligą ir užvesti ciklą iš naujo.

Nuotraukoje krabaėdė makaka apžiūrinėja nusivogtą inhaliatorių -http://en.wikipedia.org/wiki/Crab-eating_macaque .

17. Leišmaniozės sukelėją perneša Phlebotominae genties musiukai, kurie maitinasi žmogaus krauju. Įkandimo vietoje leišmanijos dauginasi ir sukelia sunkiai gyjančias opas, po kurių lieka dideli randai. Regionuose, kuriuose leišmaniozė yra paplitusi, vietiniai gyventojai dažnai dirbtinai susargdindavo mažus vaikus įpjovę ir žaizdą sutepę sergančiojo žaizdos sekretu - tokiu būdu sudarydavo opą mažai matomoje vietoje, o likęs gyvas vaikas įgaudavo imunitetą. 

Jei leišmanijos patenka giliau į organizmą, nei tik į odą, išvvysto visceralinė (vidaus organų) leišmaniozė (Kala-Azar liga, arba juodoji karštligė). Lietuvoje leišmanijos labai retas reiškinys - pas mus per šalta, bet galima grįžti su jomis pabuvojus Viduržemio jūros regione ir dar piečiau.

Nebūtinai susergama iš karto - po užsikrėtimo leišmaniozė gali išlįsti ir tik po kurio laiko, net kelių metų. Jei imunitetas niekaip napajėgia susiformuoti, tai žmogus gali susirgti lėtine leišmanioze ir kas kiek laiko opa atsiverti vis toje pačioje vietoje, arba kitoje, jei leišmaniozės migruoja. Lėtinė vidaus organų leišmaniozė dažniausiai mirtina liga - sergamumas ja labai pradėjo didėti dėl ŽIV infekuotų skaičiaus augimo, o tuo pačiu ir AIDS pacientų gausėjimo, kurių imunitetas negali sukovoti su ligos sukelėju.

Nuotrauka iš čia -  http://www.sciencephoto.com/media/259269/view

18. Didžioji dalis erkių platinamomis ligomis susirgusių žmonių net negali atsiminti ar jiems kada nors iš viso yra įsisiurbusi erkė. Taip yra dėl to, jog žmones dažniau puola ne suaugusios erkės, daug mažesnės erkių nimfos, kurias sunkiau pastebėti. Erkių lervos žmogui nepavojingos, nes neturi fizinių jėgų prakąsti mūsų storią, kad ir kaip joms skanią, odą.

Kai tik erkė įsisiurbia ji iš karto gali užkrėsti erkininio encefalito virusu (jį turi ~5% visų erkių). 2/3 asmenų erkinis encefalitas apsiriboja vidaus organų ir raumenų užkrėtimu - pasveikstama ir įgyjamas imunitetas. Likusiam 1/3 pacientų virusų organizme prisidaugina pakankamai daug, dalis jų patenka į centrinę nervinę sistemą ir sukelia erkinį encefalitą - galvos smegenų uždegimą. Įdomu tai, kad šita ligos stadija prasideda po tarpinės, kai žmogus atrodo tarsi jau pasveikęs. Apie 40% persirgusiųjų erkiniu encefalitu lieka liekamųjų reiškinių, kurie gali būti nuo miego sutrikimų iki visiško protinio neįgalumo ar nebesugebėjimo vaikščioti, valdyti kitų motorinių funkcijų. 

Specifinio gydymo nėra  - medicina gali tik padėti nenumirti ligos įkarštyje. Užtat yra sukurta vakcina. Neužtenka ja psiskiepyti vieną kartą. Po pirmo skiepo skiepijama antra dozė po 1-3 mėn, trečia maždaug po metų. Tada vėl skiepijamasi po 1 vakciną kas treji metai. (gali skirtis priklausomai nuo vakcinos gamintojo). Štai Austrijoje ~90% populiacijos yra pasiskiepiję bent vieną vakcinos dozę, o Lietuvoje šios ligos tikimybė užsikrėsti nepalyginamai didesnė. Skaitant angliškus vadovėlius erkinis encefalitas Baltijos šalyse aprašomas kaip kokia maliarija Afrikoje.

Tuo tarpu Laimo ligą sukelia ne virusas, o bakterijos Borrelia burgdorferi. Skirtingia nuo erkinio encefalito viruso, kuris gyvena, jei taip galima pasakyti, erkės seilių liaukose, tai ši bakterija tūno erkės žarnyne (jų turi ~8% erkių). Kai erkė įsisiurbia ir sušyla, tai bakterijos atkunta ir pradeda daugintis - kuo ilgiau šiltai ten sėdi, tuo daugiau jų prisigamina. Jos nelenda pačios į žmogaus kūną, bet jei erkė labai daug prisisiurbia kraujo, tai dalį atvėmia atgal ir su tuo atvemtu gali pakliūti ir bakterijų. Bet kokie erkės maigymai tą tik pagreitina - suveikia švrikšto principas.

Į odą pakliuvusios borelijos dažniausiai ten ir sunaikinamos. Jei jų pakliūna daug, ar imunitetas sutrikęs po kelių dienų (maždaug iki savaitės) atsiranda migruojanti eritema - toks paraudimas, kuris plečiasi, o centre blykšta. Neskauda ir neniežti, maždaug po mėnesio praeina pats savaime, retai kada trunka ilgiau. Dažnai Laimo liga tuom ir pasibaigia, bet daliai žmonių borelijos migruoja gilyn į organizmą, ir kur jau nusėda, ten ir kenkia. Dalis žmonių sužino, kad Laimo liga serga tik po keliolikos ar keliasdešimties metų po to, kai buvo ja užsikrėtę - tiesiog ateina pas gydytoją skųstis dėl sanarių problemų, kurias per tuos metus po truputį sukelia bakterijos. Sąnarių ligas senatvėje daugiausiai sukelia ne tiek mūsų juostos klimatas, kiek mikroorganizmai, kurie yra gausūs tokiame klimate ir jas sukelia arba jie patys, arba jų "užvestos" imuninės reakcijos. 

Boreliozė gydoma antibiotikais - svarbu anskti nustatyt, nes antibiotikai gali nužudyti bakterijas, bet negali užgydyti to, ką jos jau "prichimičino". 

Jei ant kūno pamatėt erkę, iš pradžių nusiraminkite - jei jį neįsisiurbusi, nuimkite ir ją išmeskite (geriau nuleiskite į klozetą ar sudeginkite, nes iš šiukšliadėžės gali išropoti). Jei ji įsisiurbusi paimkite pincetą ir labai atsargiai suimkite erkę už galvutės ir ištraukite vienu truktelėjimu. Galite panaudoti ir sintetinį arba ploną šilkinį siūlą - atsargiai apvyniokite aplink erkės galvą prie pat kūno ir užveržę truktelkite.

Nesijaudinkite, jei atrodys, kad kažkas žaizdoje liko - ten gali likti dalis erkės siurbiamojo aparato - jeigu erkė turėjo erkinio encefalito virusą, tai jus jau bus užkrėtusi, o jei turėjo Laimo ligos sukėlėjų, tai atskyrėtę jos žarnyną nuo savęs, kuriame jie ir buvo. Likutis pasišalins pats kelių dienų bėgyje, nebent gali supūliuoti kaip po rakšties ir panašiai, bet tas labai retai kada būna.

Nebandykite tepti erkės kokiais tai aliejais ar žibalu, kad ją numarinti - jei tą padarysite jai mirštant atsipalaiduos jos vidiniai raumenys ir jos žarnyno turinio dalis pateks į kraujotaką, nors vizualiai tai ir atrodys kaip labai gudrus sprendimas. Taip pat egzistuoja kažkoks mitas, kad jei erkę švelniai pasukti/pamasažuosi 12 kartų į /kairę/dešinę pusę, tai ji pati atsikabins - vėlgi, tik peristaltiką jai suaktyvinsite ir padidinsite apsikrėtimo riziką.

Štai ir viskas - tos ištrauktos erkės nereikia vežti į jokią laboratoriją ar iš karto bėgti pas gydytoją. Net jei labei nustatys, kad erkė buvo ligota, tai nereiškia, kad ji jus apkrėtė. Taip pat ir gydytojas nieko negalės padaryti, nes  net jei ir usžikrėtėte ligos sukelėjais, tai dar nereiškia, kad susirgsite liga. Kai kurie gydytojai, jei erkė buvo įsisiurbusi 36-72 valandas rekomenduoja išgerti 200 mg doksiciklino - jei norite galite tą padaryti (kaina yra maždaug 3-6 Lt už šešių 100mg tablečių pakuotę, priklauso nuo gamintojo), tik šiuo metu vaistas yra receptinis, nerekomenduojamas vaikams.

Nusiraminkite, kur nors užsirašykite, kad buvo įsisiurbusi erkė, toliau venkite erkių, o pasirodžius bet kokiems įtartiniems simptomams kreipkitęs į gydytoją. 

Tad, eidami į mišką, apsikamšykite gerai, o grįžę palyskite po dušu ir nusimuiluokite - erkės negali pakęsti visų tų lauryl-suflatų ir panašiai, todėl nusiplauna, jei dar nėra gerai prisisiurbusios.

Ir nepamirškite - nuo erkinio encefalito skiepai yra, o nuo Laimo ligos - ne. 

Čia nuotraukos nėra, komentaruose užvirė arši diskusija apie visokius erkių traukiklius ir apie tai, kad neva baisiai juokinga tikimybė pasigauti erkių platinamą ligą. Bet taip visada būna - kaip kliūva pačiam, tai atrodo, kad tai labai aktualu, o kai kitam, tai "meh"... ;)

19. Dezinfekcija - tai toks mikrooganizmų skaičiaus apmažinamas, kad jų likučiai būtų nebepavojingi (sterilizacija - mėginimas visiškai viską išnaikinti).

-) Geriausiai dezinfekcija veikia didelius ir lipidinį apvalkalą turinčius virusus. Tą apvalkalą jie pasivogia, kai lenda iš ląstelės ir panaudoja apgauti kitą ląstelę (tarsi koks Trojos arklys), dezinfekcinės medžiagos pažeidžia apvalkalą, ir toks virusas nebelagai ką gali padaryti,  nes ląstelės jo nebeįsileidžia. Jei jis būtų pats ląstelė, tai galėtų apvalkalėlį susigydyti, bet negali.

-) Antroje vietoje yra vegetacinės bakterijų formos - "žodis" vegetacinė reškia, kad bakterija kaip tik džiaugasi gyvenimu, valgo ir dauginasi. Kaip sakoma - pulk, kai mažiausiai tikisi.

-) Tuomet eina visokie grybeliai - kadangi jie panašesni į mūsų ląsteles, nei bakterijos, tai  juos mažiau veikia dezinfektantai, kuriais nuodijam bakterijas, nes tokie, kurie labai gerai veiktų ir juos būtų kenksmingi ir žmonėms. Taip pat jie didesni ir mandresni, nei bakterijos - lengviau pagyja sužaloti.

-) Tada seka lipidinio apvalkalo neturintys, arba smulkieji virusai - jie į ląsteles patenka kitokiais būdais, todėl dezinfekcijos metu reikia ištripdyti pačius virusus.

-) Toliau - mikobakterijos, kurios turi labai atsparius apvalkalėlius. Jie tokie gerai suręsti, kad net kai mūsų imuniteto ląstelė tokią bakteriją sufagocituoja ir nori ją suvirškinti, tai dažniausiai niekaip negali to padaryti - ir nešiojasi tokį va zuikį su savimi, kol kitos nepastebi ir tada jos nebando sunaikinti (įdomu, kad tokios apsikrėtusios ląstelės (makrofagai) gali susiburti į mega ląstelę ir bandyti nuo sveikų apsiginti dydžiu ir jėga. Bet organizmas padaro gudriau - tiesiog apaugina tokį partizaną jungiamuoju audiniu ir tegul sėdi sau be maisto ir galimybės pabėgti ;) bet apie tai - kitą kartą).

-) Jau beveik atspariausios yra bakterijų sporos - jos tam ir pritaikytos. Kad išliktų per sunkius laikotarpius. Jų gyvų galima rasti ir pakeliavusių pirmyn-atgal ant kosminių erdvėlaivių korpusų.

-) Ir galiausiai - patys atspariausi - yra prionai. Tai save patys replikuojantys baltymai. Kartais sunku suprasti, kad virusas laikomas gyvu, bet prioną įvertinti dar sunkiau. Prionais galima apsikrėsti jų suvalgius (jie nesivirškina), pvz. kempinligėmis, per žaizdą ir panš., arba galima net tokį pačiam "užsiauginti" tam tikruose genuose įvykus mutacijai, kuri nulemia tokio priono atsiradimą. Vieno priono užtenka užsukti ciklui. Yra hipotezių, kad tokios ligos, kaip Alzhaimeris ir Parkinsonas yra tų pačių nuosavų nepiktų prionų pasekmė. 

Kaip gali būti "nepiktas" prionas man sunku įsivaizduoti... XD

Paveikslėlis iš čia - http://www.dzne.de/en/centers/bonn-cologne-juelich/research-groups/vorberg.html 

20. Besimokant rytojaus egzaminui vis "išlenda" toks terminas, kaip "komercinio sekso darbuotojai" - suprask, prostitutės, žigolo ir panš.

Bet tas žodis "komercinis" man visada sukelia šypseną :D

"Ne-komercinis seksas"?
"Labdaringas seksas"? xD

"Investicinis seksas"! :D

Šis įrašas turėjo būti visai nepiktas, nesiekant nieko įžeisti ;) 

21. Kas būna skiepe?

Pirmiausiai jame būna kažkas, kas sukelia imunitetą konkrečiai ligai ar ligoms. Pagal tai, kas būtent tas "kažkas" yra vakcinos yra skirstomos į:

1. Viso mikroorganizmo gyvos vakcinos.

Dažniausiai ligos sukėlėjas yra dauginamas kažkokiomis neįprastomis sąlygomis ir dėl to praranda savo patogeniškumą - tai yra patampa mums nepiktu (ar mažiau piktu). Juo užsikrėtus liga nekyla, bet imuninė sistema jį vis tiek sunaikina ir išmoksta atpažinti, todėl kai patenka jau piktas, greitai sureaguoja. Toks "skiepyjimo" būdas buvo naudojamas jau keli šimtai metų prieš Kristaus gimimą, o gal ir dar seniau, kai žmonės pastebėjo, kad jei konkrečią ligą pasigaudavo nuo lengva forma ją sergančio, tai nebesusirgdavo sunkia - todėl pradėdavo mėginti specialiai užsikrėsti ar užkrėsti savo vaikus tepdami žaizdeles ligonių pūliais ar kvėpuodami sudžiūvusių šašų milteliais (ypač populiaru buvo Kinijoje). Įdomu tai, jog idėjų, kad gal ligas sukelia mažyčiai nematomi padarėliai kilo labai labai senai, bet, dažniausiai dėl religinių priežasčių, tokios mintys būdavo numarinamos kaip erezinės.

Taip pat galima skiepyti kitu, ligos sukelėjui giminingu mikroorganizmu, kuris žmogui yra nepavojingas, bet prieš jį susidaręs imunitetas apsaugo ir nuo žmogaus ligos sukėlėjo arba bent jau sustiprina imunitetą prieš jį.

Vakcinos yra pavojingos dėl to, jog mikroorganizmas gali vėl atgauti savo patogeniškumą o taip pat jei patektų pas žmogų su sutrikusiu imunitetu, tai jam galėtų pridaryti daug žalos (kaip apsikrėtimas ir bet kokiu kitu, sveikam žmogui nepavojingu mikroorganizmu).

*2. Viso mikroorganizmo negyvos vakcinos. *
Skiepyjama visu mikroorganizmu tik užmuštu (pvz.: naudojant formaldehidą). Tokios vakcinos yra geros tuom, kad jos negali vėl grįžti į patogenišką štamą, bet blogos tuom, jog jų reikia suleisti daugiau (pirmu atveju mikroorganizmai žmogaus organizme dar šiek tiek pasidaugina), dėl to tenka suleisti ir daugiau vakcinos priedų (apie juos apačioje). Taip pat imunitetas po jų dažniau būna trumpesnis, nei po gyvų vakcinų.

3. Išgrynintosios komponentinės vakcinos.

Kai žinoma iš ko tiksliai imuninė sistema atpažįsta ligos sukėlėją ir esant techninėms galimybėms tą padaryti galima vakcinuoti tik tuo vienu ar keliais komponentais - tas pats, kas žmogui parodyti liūto paveikslėlį, o ne vesti prie pačio liūto. Imuninė sistema įgyja imunitetą tiems komponentams, o kai pakliūna pats mikroorganizmas, tai į jį sudoroja, kaip juos turintį. Tokios vakcinos turi labai mažai šalutinių poveikių. Jos gali būti:

a) prieš pačio mikroorganizmo antigenus;
b) prieš mikroorganizmo toksinus - kai ligą sukelia ne jis pats, o jo išskiriamos medžiagos, todėl suformuojamas imunitetas būtent joms.

4. Rekombinantinių antigenų vakcinos.
Veikimo principas principo veikimas toks pat kaip išgrynintų, tik antigenas pagaminamas bioinžineriniu būdu, dėl to turi mažiau priemaišų. 

5. DNR vakcinos

 Kol kas tik bandymų stadijoje. Kai kuriomis ligomis mes nesergame, nes kiekvienas jau turime joms imunitetą gimdami (nemaišyti su antikūniais gautais iš motinos per placentą) - teoriškai galima turėti visoms įmanomoms ligoms, bet tai reikštų be galo didelę apkrovą mūsų imuninei sistemai, todėl "on" režimas imunitetui daugeliui ligų įsijungia tik vieną ar kelis kartus jomis persirgus ( o ilgai nesusidūrus su sukėlėju vėl pereina į "off"), tad kodėl dirbtinai neįjungus to "on" iš karto genetinių ir epigenetinių manipuliacijų dėka? Arba kodėl nesukūrus kokio nors viruso, kuris cirkuliuotų tarp žmonių ir nesukeldamas simptomų neišugdytų mums imunieto prieš kitą ligą? (Kadangi tokių keistų ir dar keistesnių velnias ką darančių virusų realiai jau egzistuoja, tai visokie pseudo-mokslininkai juos labai mėgsta kaip įrodymą apie prieš tai Žemėje jau egzistavusias protingas civilizacijas. Na, kadangi tų civilizacijų nebėra, o tie virusai yra, tai darant spėjimą, kad gal jie jas ir pražudė, tikriausiai visai neblogai, kad DNR vakcinos taip neskuba išeiti iš bandymo ir popierinių tyrimų stadijos :D )

Idealių vakcinų šiuo metu nėra. Jų šalutiniai poveikiai yra menkesni už ligų šalutinius poveikius - ypač populiacijos mastu. Kadangi dauguma masiškai vartojamų vakcinų sergamumą ligomis sumažino 95-99,8%, todėl natūralu, jog žmonės ima galvoti, kad geriau nesiskiepyti, nei rizikuoti šalutiniais poveikiais pasiskiepijus. Tai tinka, kai vakcina yra prieš ligos sukėlėją ir nėra jo šaltinių gamtoje - tuomet net ir nepasiskiepyjęs žmogus yra saugus, nes tiesiog neturi nuo ko užsikrėsti. Jei tokių asmenų būna daug jie tampa grėsme visuomenės daliai, kurie negali skiepytis dėl rimtų priežasčių arba kuriai skiepai neveikia (net ir po natūralaus persirgimo liga imunitetas ne visada susidaro)

Bet, jei vakcina saugo tik nuo bakterijos išskiriamo toksino, arba veikia sušveldinandama ligą, jei ligos sukėlėjai cirkuliuoja ir gamtoje - tuomet nepasiskiepijus iškyla realiai didelė grėsmė susirgti. 

Šalutines reakcijas dažniau sukelia ne pati vakcina, bet vakcinoje esančios:
-) ją stabilizuojančios medžiagos;
-) konservantai;
-) tirpikliai;
-) adjuvantai;
-) terpių kuriose mikroorganizmai augo likučiai ir panš.

Tokių priedų ar šiukšlių būna visuose leidžiamuose ar geriamuose vaistuose ir  iš tiesų geras klausimas ar yra etiška jas leisti į žmogaus kūną, kai jos yra kenksmingos. Kartais antivakcininių grupių atstovai gąsdina, kad dėl vakcinoje esančios gyvsidabrio (ar da ko panašaus) vaikas susirgs autizmu ir panašiai (retai kada tai būna mediciniškai įrodyti teiginiai). Man atrodo, kad visada yra labai gerai, kai žmonės domisi tokiais dalykais ir bando mąstyti savo galva, juk tikrai vargu bau ar nors vienas iš savo vaikų neskiepyjančių tėvų nori savo vaikui pakenkti - tiesiog nori jam padėti ir apsaugoti tokiu būdu, kokį supranta, o vengdamas kaltės jausmo ir sąžinės graužaties pasirenka tokį būdą, kad geriau jau tikrai tikrai vaikui pats nepakenks. Kai medikai sako, kad NET 1% suserga sunkiai, tėvai girdi 99% viskas būna gerai. (Ar įsivaizduojate ką tada reiškia sirgti ligomis, kai esi tik koks 0,0001%, kaip tokia  visuomenė tada į tave žiūri ir kokiu nereikšmingu ir apleistu pats vienas su savo kančia gali pasijusti?

Labai norėtųsi, kad viskas būtų tik balta ar tik juoda, bet taip jau yra, kad dažnai gyvenimas laviruoja ties subtiliu pilkumo šešėliu.

Prisiminkite, kad skiepais buvo eradikuoti raupai - šiandien nuo jų net nereikia skiepytis ir niekas nebijome jais susirgti - galbūt pavyktų eradikuoti ir daugiau ligų (beveik pavyko su poliomielitu), bet kai kurių mokslininkų nuomone to jau niekada neišeis padaryti, nes pakankamai didelė dalis žmonių atsisakys skiepytis. Tad, skiepai dar bus tikrai ilgai....

22. Chlaenius genties vabaliuko (C. circumscriptus) lerva įsikabina varlei į pilvą ir lėtai čiulpia jai kraują - galų gale verlė nugaišta ir iš jos lieka tik skūra ir kaulai.

Lervos varles prisivioja kaip kokios sirenos - garsais.

Užtat kai vabalas suauga neretai pats tampa kitos varlės grobiu ಠ_ಠ

http://www.plosone.org/article/info:doi/10.1371/journal.pone.0025161

23.  Progeria - labai reta genetinė liga, kurios pasekoje organizmas sensta greičiau, nei turėtų. Yra užfiksuoti tik pavieniai atvejai, kai vaikai išgyvendavo iki 12-13 metų, dauguma miršta gerokai anksčiau. Man patiko šitas video, kuriame mergaitė krykštauja  pagal savo amžių, bet tai taip nesiderina su jos išvaizda -  http://inhal3-the-pain.tumblr.com/post/26079654227/d-solate-mydemisee-omg-3-omg-aw 

Europoje 1:4000000 gyvų gimusių vaikų serga progeria. 

24. Paprastasis gundis (Ctenodactylus gondii), iš kurio 1908 metais buvo išskirtos toksoplazmos sukeliančios toksoplazmozę - Toxoplasma gondii , kas pažodžiui reiškia "lenktaarkės gundės" :) 

Lietuvoje toksoplazmoze dažniausiai užsikrečiama glostant ją sergančias kates, keičiant jų smėliuką ir panašiai - parazitas būna išmatose. Apie 1/3 Žemės gyventojų yra persirgę toksoplazmonę (JAV ~15%, o štai Paryžiaus meiste >90% vietinių gyventojų - priklauso nuo kačių ir higienos normų). Žmogui su normaliu T ląstelių skaičiumi (čia tokios imuninės ląstelės) liga praeina lengvai, bet pavojinga AIDS pacientams ir nėščioms moterims, nes parazitas geba pralįsti pro placentą ir sukelia persileidimus arba apsigimimus (jei pralenda, žinoma) - protinį atsilikimą, traukulius, aklumą ir kurtumą ir panš. Tad, jei laukiatės ar planuojate pastoti, galite liepti katino smėliadėžę valyti kam nors kitam :D Arba iš vis katę mesti lauk.

Simpatiškas tas gundis :D Toks į jūrų kiaulytę panašus.

Komentaruose išsirutuliojo diskusija, kurią būtų galima sutraukti į:

-) Toksoplazmozė pavojinga, tik jei aktyvi. T.y. - pasigauta ar suaktyvėjusi nėštumo metu, jei persergta iki tol - ne.
-) LT nėščiųjų tyrimas dėl toksoplazmozės yra mokamas.