Cormac McCarthy "The Road" knygos apžvalga

Šiandienos paaugliška knyga buvo labai gera. 5/5. Žinoma mano vertinimas yra baisiai šališkas, nes man patinka siaubo literatūros žanras :v

Apie šitą knygą sužinojau iš vieno savo skaitytojo, kuris ją gavo iš savo sūnaus - anas per kelias dienas pasidarė "keistas" ėmė klausinėti savo tėvo kas būtų, jei jis numirtų, ar tėvas į darbą eina todėl, kad nori, ar todėl, kad jų šeimai reikia pinigų ir panš. Pasikalbėjus paaiškėjo, kad vaikio sporto būrelyje visi bernai skaitė šitą, nes "ten gerai parašyta kaip mąsto tėčiai".

Ach tie tėčiai, paslaptingi ir tylūs sutvėrimai.

Knygos autorius, beje, knygą taip ir parašė - keliaudamas su savo sūnumi ir matydamas įvairius miestus ėmė fantazuoti kas nutiktų jo sūnui, jeigu jo nebeliktų. Grįžęs namo prisėdo ir lengvai parašė šią nedidelę knygelę pirmiausiai savo vaikui. 

Veiksmas vyksta po apokalipsės. Nėra aišku kas nutiko, bet Žemėje gyvybės praktiškai nebeliko, pilna tik pelenų ir pavienių išgyvenusių asmenų, bei gyvūnų. Tėvas su sūnumi keliauja į pietus, kur būtų šilčiau. Motina nusižudžiusi. Jie nuolat alkani (net žolė neauga), jiems nuolat šalta ir šlapia, jie nuolat serga. Kiekvienas dalį daiktų neša kuprinėse, o dalį turto stumia prekybcentrio vėžimėlyje, kurį, jei būtų užpulti, galėtų greitai pamesti ir pabėgti.

Autorius puikiai aprašo ką žmonės veikia. Šiaip visokiose distopijose skirtose vaikams ir paaugliams paprastai būna herojaus išskirtinumo ir gelbėtojo istorija. Bet čia jeigu sūnus kažkam ir yra išskirtintis, tai tik jo tėvui, nes yra jo sūnus. Kitiems jis geriausiu atveju mėsos konservas. Tėvas sūnų moko visokių dalykų - nuo skaitymo, iki naudojimosi ginklu, bet labiausiai drąsos ir ryžto ieškoti maisto ir rizikuoti, nors būtų ir labai labai baisu. Rytais pabudę jie kalbasi ką naktį sapnavo. Vakarais sūnus klausinėja įvairių etinių klausimų, tarpusavyje jie suformuoja savo religiją, jog yra "geriečiai", jog jie yra "ugnies nešėjai". 

Tai taip jie ir keliauja 200 psl., jokių super dramatiškų įvykių nėra (visa knyga vientisai kraupiai įtempta). Kažką randa, kažką suvalgo, nuo kažko pabėga, nuo kažko apsigina, kažkam padeda, kažkam pakenkia. Tačiau per visus tuos puslapius sūnus auga ir tėvas ima pastebėti, kad vaikas jau nebepasakoja visų savo sapnų ir minčių, kad formuojasi jo vertybės ir, nepriklausomai nuo to, kad skausmo ir nepritekliaus pasaulis yra vienintelis, kurį vaikas pažįsta, anas nuolat kalba ir elgiasi labai atjaučiančiai, labai rūpestingai ir gailestingai. Deja tėvas serga (aš spėju, kad plaučių tuberkulioze, knygoje aiškiai nepasakyta) ir jo būklė vis blogėja, jis jaučia artėjančią mirtį. Tuo pat metu jis supranta, kad tame Pasaulyje, kuriame jis gyveno, tokio amžiaus vaikas tiesiog pradėtų tolti nuo savo tėvų, užsiimti savo rekalais, nors tėvai dar ilgai ilgai juo rūpintųsi. O jo sūnui reikės ne tik nutolti, jam reikės gyventi apskritai be tėvo. Jis tikisi, kad galbūt sūnų ištiks paauglystės lūžis, kad jis pamatys ar supras kažką, dėl ko mes iš galvos visą tą gėrį ir ims jau nebe vaikiškai rūpintis savimi. Bet taip nevyksta. Ir jam tenka susitaikyti su tuo.

Tėvas miršta.

Kadangi knyga visgi vaikiška, tai sūnų ant galo randa krikščionių šeimyna ir priglaudžia, bando jį atversti į savo tikėjimą (jie būtent dėl jo ir išgyveno), bet sūnus jau subrendęs ir jis nepriima tikėjimo, jis turi religiją, kurią jam paliko jo tėvas. The end.

Perskaičiau ir dabar nusprendžiau dar sykį perskaityti Abraham Maslow "Būties psichologiją", nes abi šios knygos yra gana apie panašius dalykus - tik ši mano aprašyta yra apie motyvaciją gyventi ir poreikių patenkinimą vaikams iš tėvo pusės, apie tėviškas baimes ir rūpesčius, apie tai, apie ką ne visi gali kalbėtis tiesiai šviesiai, nes per sunku, o kita yra daugiau teorinė apie tuos pačius dalykus apskritai :v ir dėl to ne tokia baisi :p