Raumenų skausmas po sporto, pikti randai po auskarų vėrimo, chimeros ir netikri kaulai

Tikriausiai kiekvienas yra nors kartą per gyvenimą jutęs raumenų skausmą po "gero" pasportavimo ar tiesiog po ilgesnio ar sunkesnio fizinio darbo?

Atsimenu mokykloje per fizinį pasakojo, jog raumenis skauda dėl juose susikaupusios pieno rūgšties, kuri ir dirgina. Bet skaumą visuomet jausdavau dviejų rūšių - pirmasis būdavo iš karto po sporto ir praeidavo gana greitai, per porą minučių ar valandą, antrasis kaip tik kildavo tik po dienos ar dviejų ir būdavo žymiai stipresnis, praeinantis palengva, po pagulėjimu šiltoje vonioje...

Nervus ir jų galūnėles dirgina ir pieno rūgštis (minėtas trumpalaikis skaumas), bet ilgiau ir pikčiau uždegimo metu besiskiriančios medžiagos. Iš kur uždegimas? Dėl to, jog sporto metu įvyksta audinių mikrotraumos -  mažyčių įtrūkimai.

Kadangi uždegimui reikia laiko "įsibėgėti" tai ir skausmas prasideda tik kitą, o kartais net ir tik dar kitą dieną po sporto.

Kaip kitaip, jei ne skausmu gamta mums lieps ramiai pasėdėti, kol ji gydys mūsų žaizdas?

Mane visuomet kamavo klausimas, ar po tų mikrotraumų nelieka randų? 

Akivaizdu, kad nors ir susidaro, bet tolimesniam gyvenimui netrukdo. Bet ar visiems taip? Kai kuriems žmonėms kartais (o kai kuriems visada), net po mažyčių žaizdelių odoje lieka didžiausi į paviršių išsišokę randai, kurie netgi gali tapti ganėtinai piktybiniais dariniais. Tokie randai vadinami keloidais.

(Keloidas dėl auskaro vėrimo žaizdelės.)

(Čia įdomu, jog "tradicinėje" vietoje auskaras keloido formavimosi neišprovokavo, o štai dėl kito - jau pradėjo augti.)

(Keloidas po cezario pjūvio operacijos. Kai kurie chirurgai (ar akušeriai ir kt.) visuomet operuoja ir siuva taip, kad rando neliktų visai (kiti dar ir riebalų perteklių mėgsta pašalinti, kad po operacijos žmogus atsibustų ir po nemokamos "riebalų nusiurbimo operacijos". Geradariai. Kiti operuoja taip - kad randas būtinai matytųsi ir kad būtų aišku kodėl pjūvis buvo darytas, čia tam atvejui, kad jei toks žmogus atsidurtų be sąmonės vėl pas medikus arba pats pamirštų kas jam buvo daryta, būtų aišku iš karto. Tikri geradariai. Bet kartais rando nebūna, kad ir kaip "stengtumeisi" jį padaryti, o kartais jis būna toks siaubingas, kad vėliau visokie "natūralaus grožio mylėtojai" jais bando atrgąsyti nuo plastinių operacijų aiškindami, kad čia vien dėl medikų kaltės taip įvyko (pvz.: krūtų didinimo operacijų atveju). Iš vienos pusės tai tikrai mediko kaltė - juk nebūtų pjūvio, nebūtų ir rando.... Kai kurie plastikos chirurgai dėl "papjausto" žaizdelių savo pacientams, pasižiūrėti ar jie nėra linkę į keloidinius randus, kad vėliau neeitų ir neskalambytų visiems kaip jiems randą išaugino. Bet realiai dažnai nėra aišku KODĖL vienu atveju tam pačiam žmogui toks randas formuojasi, o kitu ne.)

Normaliu atveju gyjantis randas iš pradžių būtų perraugęs taip vadinamuoju granuliaciniu audiniu - jis purus, jame daug kraujagyslių, dėl to jis rausvas ir minkštas, o vėliau perauga paprasčiausiu jungiamuoju - kompatiškiau išisdėsčiusiom ląstelėm, mažiau kraujagyslių - jis baltas, tvirtas. Keloido atveju granuliacinis audinys "goes wild".

Labai maži defektai gali užgyti ir be granuliacinio audinio stadijos - ji skirta tam, kad "pigiai ir greitai" užkišti skylę kūne, o jeigu dar yra išlikę kamieninių ląstelių - žaizda gali užaugti ir visai be rando - defektą tiesiog užpildys naujai susidarusios audinio ląstelės. Žinoma šis užpildymas niekada nebus toks tobulas, koks buvo prieš tai buvusi audinio stuktūra, bet tai bus bent jau kažkas panašaus ir labai artimo.

Kamieninių ląstelių "mikropointiškai" mažas kiekis gali cirkuliuoti kiekvieno iš mūsų kraujyje, tik jos nėra tokios visagalės, kaip kad tos, iš kurių išsivystome mes patys. 

Jei nuspręstumėte tapti kaulų čiulpų donorais, kai iš jūsų imtų kraujo kamienines ląsteles, tai jums tiesiog suleistų tam tikrų cheminių medžiagų, dėl kurių šiek tiek jūsų pačių kraujo kamieninių ląstelių išlįstų iš kaulų čiulpų į kraują. Jūsų kraujo dalis būtų paimta, iš jos "išfiltruotos" šios ląstelės ir suleistos žmogui, kuriam donoroas jūs esate (recipientui). Tomis cheminėmis medžiagomis jūsų kūnas tiesiog būtų "apgautas", jog susirgo ir jis imtų, kad kažkur nenutiktų taip, kad raudonieji kaulų čiulpai, kurie gamina kraują neišmirtų, todėl ir pasiųsti tokį ląstelių "pastiprinimą". Procedūros metu justumėte į gripą panašius simptomus, bet jie greitai liautųsi, mat pačio gripo nėra, tik "apgaulė".

Šis pastiprinimas puikiai randa savo taikinį - tuščius kaulų čiulpus be tokių ląstelių ir kito žmogaus kūne - prieš procedūra jame piktybiniai kaulų čiulpai (dėl kurių žmogus ir susirgo kraujo vėžiu ar kt. liga) tiesiog būna sunaikinti. Kalbant buitiškai įvyksta ne kraujo perpylimas, o kraujo "persodinimas", nes recipientui, vos kamieninės ląstelės prigyja, ima gamintis donoro kraujas. Taip gali pasikeisti ir kraujo grupė, ar ląstelių "lytis" (jei tik taip galima sakyti), jei ląstelės persodinamos iš vienos lyties žmogui kitos. (Yra ir kitas metodas, kurio metu kaulų čiulpai traukiami tiesiai iš kaulo... Žymiai skausmingiau, bet kai kuriems žmonėms toks būdas atrodo ne toks bauginantis ir jie sutinka kaulų čiulpų donorais būti tik jei iš jų jie bus paiimti būtent taip.)

Tokių kamieninių ląstelių turi visi organai, kurie geba atsinaujinti - tik ne visų jos gali tą daryti tiek daug kartų, kaip kraujo ar, pvz.: odos - tik dėl jų mūsų oda keičiasi visą gyvenimą - vienas sluoksnis nusilupa, kitas jį pakeičia. Pastaraisiais metais medicinoje labai daug kalbama apei mikrochimerizmą - chimeros, tai tokie organizmai, kurie turi 2 (ar daugiau) skirtingas genetines "populiacijas" (neskaitant lytinių ląstelių, kas be ko). Jos gali būti išsidėsčiusios salelėmis (mozaicizmas), jos gali būti susimaišiusios. Jos gali būti kilusios iš vienos propopuliacijos - pvz.: kai kuri ląstelė įgyjo tam tikrų mutacijų, kurios išsilaikė visuose iš jos kilusiose. Arba gali būti iš dviejų skirtingų - pvz.: du embrionai susiliejo ir sugebėjo suformuoti vientisą individą (žinoma daug dažniau to padaryti nepavyksta. Tik labai maža dalis dvynukų nėštumų ir baigiasi dvynukų gimimu. Didžiąja dalimi atveju vienas dvynukas "nukonkruoja" kitą ar jis pats žūną dar tokioje ankstyvoje stadijoje, kai net pati mama nežino, jog laukiasi. Dėl to dirbtinio apvaisinimo metu į motinos gimdą "įtaisoma" daugiau nei viena gemalo užuomazga. Vis dėl to, jei abu/visi/dalis embrionų stiprūs ir atkaklūs, tai nėštumas tampa daugiavaisiu. Ir nors tikimybė tam santykinai maža, bet darant daug dirbtinių apvaisinimų ir tokių nėštumų susidaro didesnis skaičius.). 

(Blaschkoso linijos - nugaroje formuoja V raidės formos, o pilve S raštą. Linijos atitinkta ląstelių judėjimo kryptį embrioninio laikotarpiu migruojant ląstelėmis iš kurių išauga oda. Kartais žmogus gali turėti vieną baltą ar tamsią liniją - kokrečioje ląstelėje "promotėje" įvyko mutacija nulėmusi pigmento gamybos sutrikimą ir jį paveldėjo visos ląstelės, kurios iš jos kilo. Dėl kitų mutacijų žmogus gali būti toks pats dryžuotas kaip tigras ar dėmėtas kaip leopardas (nereikia maišyti su tikromis pigmentacijos ligomis, kurios gali imituoti tokias mutacijas). 

 Kartais tokia linija gali būti vienintelis palikimas "asimiliuoto" gimdoje buvusio dvynuko. Berods kažkurioje CSI serijoje gaudė nusikaltėlį, kurio burnos ląstelių DNR ir spermos DNR nesutapo - tai ten gana vaizdingai rodė to nusikaltėlio nugarą ir buvo pateiktas būtent toks "suagusių" dvynukų atvejis.)

Visi mes gimstame kaip mikrochimeros - nes turime mažulyti mažutėlytį iš motinos į mūsų kūną migravusių ląstelių skaičių (na, toks jis ten ir "mažulytis" . Didžioji jų dalis žūva dėl natūralių priežasčių. Į kitas ima piktai reaguoti imuninė sistema, dėl to žmogus gali susirgti autoimuninėmis ligomis. Kai kurios tampa stebuklingų išgyjimų priežastimis - tokios ląstelės zuikės gali būti ir kamieninės ląstelės, jos gali rasti sau vietą pvz.: sunykusių kasos beta ląstelių vietoje ir stebuklingai sulėtinti cukrinio diabeto progresavimą, kitos gali rasti kampelį širdies raumenyje. Iš vienos pusės tokie stebuklai yra tokie reti, kad jų yra aprašyta vos po vieną/kitą atvejį. Iš kitos pusės, dauguma jų niekada ir neišaiškės.

50-75% gimdyvių kraujyje po gimdymo irgi galima rasti vaisiaus ląstelių ("zuikiai" juda abiem kryptim :) ). Netgi yra išskirta vilkligės forma, kuri prasideda tik po nėštumo - tiriant tokių moterų plaučius galima pamatyti, kad vaisiaus ląstelės net sugebėjo daugintis motinos kūne (taip pat gali judėti ir vėžinės ląstelės iš/į motiną/vaisių, bet tai jau kitos dienos tema). Bandymai su gyvūnėliais yra įrodę, kad tos ląstelės gali išgyventi tikrai ilgai ir motina nešioti ląsteles net iš prieš tai buvusių nėštumų, o į vaisių gali migruoti ląstelės "paveldėtos" iš vyresnių brolių ar seserų, ar net iš pačios motinos motinos... Skamba gal kaip ir mokslinė fantastika, bet ląstelių migracija gali būti tokia ryški, kad pvz.: jei karvė susilaukia dvynių teliukų - buliuko ir telyčaitės, telyčaitėje migravusios buliuko ląstelės gali įsitaisyti gaminti vyriškus hormonus ir tokia telyčia tiks tik mėsai, nes bus nei vaisingai, nei pieno duos. Angliškai jos vadinamos "freemartin", nežinau kaip lietuviškai. Bet, pamenu, kad Aldous Huxley savo romane "Drąsus naujas pasaulis" ("Brave new world"), šiuo terminu vadino moteris, kurios dar vaisiaus stadijoje "apdorotos" vyriškais hormonais gimdavo negalinčios pastoti (net 70% visų moterų tame pasaulyje)- neabejoju, kad nors A. Huxley galėjo panaudoti bet kokį iš kelių galimų medicininių terminų skirtų tokiems atvejiems žmonių pasaulyje įvardinti, bet pasirinktas veterinarinis tik dar labiau tiko prie pašiepiamo "tobulo" pasaulio, kur viskas logiška ir pagal taisykles. Kaip fermoje. Jei kas skaitėte lietuviškai ar turite knygą namie, gal galite pasakyti ar lietuvių vertėjai irgi rado tinkamą terminą? Pirmame skyriuje jau turėtų būti apie jas.

(Nežinau paveikslėlio autoriaus, bet jis pats tiesiog tobulai iliustruoja chimerizmą - vienas žmogus savimi užpildo kito trūkstamą vietą. Man patinka kaip dailininkas ar dailininkė pavaizdavo trūkstamą vietą širdies plote, kaip nutiesė mėlynas venas atitinkančias vaiduokliško (dėl savo "aukos" nebeegiztuojančio) žmogaus spalvą, ir net pridėjo mažytę mitinę chimerą, kurios garbei šis reiškinys taip ir vadinamas, kad tikrai būtų aišku apie ką eina kalba. )

Grįžtant prie pirminės temos, ar gali raumenų, sausgyslių ir kitų darinių, kuriuos skauda po fizinio krūvio randai "go wild"?

Taip, viena iš tokio "pašėlimo" ligų yra Fibrodysplasia ossificans progressiva, dar vadinama akmeninio žmogaus liga. Jos metu lieka aktyvus genas, kurio dėka embrioniniu laikotarpiu mes sugebame užsiauginti kaulus. Įvykus mikrotraumai prasideda mikrouždegimas. Nors ir mikrouždegimas, nors ir be jokių bakterijų ar virusų, bet vis tiek uždegimas, nes organizmas turi "surankioti" žuvusių ir sutraiškytų ląstelių liekanas, sudaryti sąlygas užgyti tiesiog sužeistoms ląstelėms, neleisti jų užpulti patogeniniams mikroorganizmams. Į vieną iš to uždegimo metu imuninės sistemos gaminamų baltymų, likusio aktyvaus geno dėka, kaulus formuojančios ląstelės sureaguoja kaip į signalą dirbti - tai jos ir dirba - žaizdelės užgyja kauliniu, o ne jungiamojo audinio ( nespėja "pasirekšti" ir kamieninės ląstelės) randu. Liga, anksčiau ar vėliau, bet praktiškai visiems ja sergantiems pasireiškia iki 10 metų amžiaus - iki tol mažiau audinių plyšta dėl didesnio vandens kiekio juose, o ir imuninė sistema dar tik bręsta ir mokosi efektyviai dirbti. (Mažas vaikas peršalimu sergantis 11 kartų per metus yra visiška norma, bet suaugęs žmogus niekada nebūtų "norma" - visuomet būtų kažkokia tai liga, dėl kurios jo imunitetas būtų toks silpnas...)

Atrodytų, kad tiesiog nereikia "persiplėšti" - nebus žaizdų ar mikrotraumų - nebus randų, tiesa? Problema slypi tame, kad kaip ir su visais kitais sužeidimais - skauda labiau tada, kai į sužeidimą įtraukiama daugiau nervinių galūnėlių ar pačių nervų (nebūtina pažeisti juos pačius, juos gali pažeisti iš sužalotų ląstelių išsiskyrusios medžiagos, arba jie gali būti paveikti prasidėjusio uždegiminio proceso). Mažytės mikrotraumos mus lydi nuolatos, nes ir raumenimis naudojamęs kasdien. Galų gale, bent jau pasiražome ar miegodami pasispardome. Lašas po lašo, mikrotrauma po mikrotraumos, mažytis sukaulėjimas po sukaulėjimo.

(sergančiojo nugara)

(kompiuteriu sugeneruota skeleto rekonstrukcija)

(kairėje sveikos moters krūtinės rentgeno nuotrauka - kuo šviesiau, tuo audiniai tankesni, matosi netgi krūtys, nes jų vietoje susidaro storesnis audinių sluoksnis rentgeno spinduliams praeiti. Dešinėje - sergančiojo krūtinės nuotrauka)

Niekas nežino kodėl, bet liga dažniausiai "pasigaili" diafragmos - pagrindinio raumens reikalingo kvėpavimui, liežuvio raumenų - reikalingų ryti ir akies judinančių raumenų. Taip pat širdies ir lygiųjų raumenų - šie raumenys skiriasi nuo visų kitų randamų kūne, ir yra reikalingi vidaus organų darbui ir jų pažeidimu metu vykstantis uždegimas greičiausiai pasižymi šiek tiek kitokiomis ypatybėmis.
Vis dėl to liga yra mirtina ir labai retas kuris išgyvena iki 40 metų amžiaus.

Buvo mėginimų Fibrodysplasia ossificans progressiva gydyti skvalaminu - antibiotiku, kurį gamina kremzlinių žuvų kepenys. Be imuninės-apsauginės funkcijos ši medžiaga taip pat trikdo su žuvų kūno kaulams sukaulėti (jie tą gali padaryti, nereikia galvoti, kad jos to "nemoka" vien dėl to, kad evoliuciškai yra "senesnės" už kaulines žuvis :) ryklio dantys gali atrodyti kauliniai, bet jie yra pakitę žvynai ), taigi juo buvo mėginta ir gydyti akmeninio žmogaus liga sergančius asmenis. Deja, bet bandymai nutrūko - preparatu šiuo metu bandoma gydyti tam tikras onkologines ligas. Jį patį kaip maisto papildą platina kai kurios kompanijos, bet jos niekam neturi atsakyti ką ten tiksliai deda...

Pabaigai, jau nebe į temą, bet prisiminiau dar vieną galbūt jums įdomią galinčia pasirodyti ligą. Akmeninio žmogaus atvejų yra aprašyta tik ~2000 per visą dabartinę medicininę istoriją (žinoma, realių susirgimų atvejų visuomet būna bent kelis-keliasdešimt kartų dažniau, bet tai vis tiek yra beprotiškai reta liga). Dar beprotiškiau retesnė (ir pati beprotiškesnė) yra Protėjaus sindromas (Wiedemann'o sindromas, jei kalba eina  apie naujagimius). Jo metu dėl vieno geno mutacijos sutrinka audinių augimas į dydį - jei sutrinka viso organizmo užauga labai keisti gigantai, jei dėl chimerizmo mutacija yra tik tam tikoje galūnėje - auga tik ji, jei mutavusios ląstelės po kūną išsimėčiusios salelėmis ar susimaišiusius su sveikomis - liga atrodo dar kitaip. (tikro chimerizmo gali ir nebūti, tiesiog vienose ląstelėse genas gali įsijungti, o kitose ne - geriausias tokio veikimo pavyzdys, tikriausiai dar iš mokyklinio biologijos kurso žinomos trispalvės katės :) ).

Šiuo metu su diagnozuotu Protėjaus sindromu gyvena 120 žmonių. Realus skaičius, be abejonės gali būti nepalyginamai didesnis.

(Protėjaus sindromu sergančiojo žmogaus delnas. Delno audiniai auga, kadangi kaitaliojasi su mutacijos neturinčių audinių plotais, tia dėl to ir susidaro keistas, smegenų vingius primenantis vaizdas.)

(Pėda)

(Mutaciją turi rankų audiniai.)

(Mutaciją turi kojų audiniai. Gal sunku įsivaizduoti, bet auga ne tik raumenys, oda, bet ir kaulai po jais... Man šita nuotrauka labai patiko, nes kojos apautos batais. Kažkaip ne taip grėsmingai atrodo, nors, be jokios abejonės, liga dažnai yra mirtina - įsivaizduokite, jei ima augti ne galūnė, o vidaus organų audiniai, jei krūtinės ląstos raumenys ir kaulai... Jau vien tik tokias galingas galūnes reikia aprūpinti širdžiai krauju, saugoti jas nuo pragulų, susitaikyti su aplinkinių reakcijomis ir panašiai. :( )

Tai tiek va šiandienai :) Kažkaip prisėdau ir surašiau, kas šiuo metu galvoje sukosi.