Didžioji Rojaus gyventojų dalis tikriausiai užima mažąją jo dalį...

Vakar apsilankiau Panoramos prekybos centre vykstančioje parodoje "Human body exhibition". Įdomu. Gi visi tik ir burzgia "kontroversiška", "amoralu", "įspūdinga" ir taip toliau ir panašiai, ir mažai kas nueina, nes bilietas darbo dieną kainuoja 45Lt (studentams 35Lt), tai tuo burzgaliojimu viskas dažnai ir baigiasi.

Paroda gražiai suskirstyta pagal sistemas, eksponatų tikrai nemažai (kažkur 200, nors kai kurie nėra labai įspūdingi (pvz.: cholecistito pažeista prapjauta tulžies pūslė :D ).

Kai kurie lavonai šiek tiek "meniškiau" plastinuoti (moteris užsimojusi rakete, vyras metantis krepšinio kamuolį ir panašiai), bet tiesiog tam, kad žiūrėti į it mietą įkaltą lavoną po lavono tikriausiai nebūtų labai įdomu... Vienintelis dalykas, kurio man šiek tiek trūko, tai truputėlio informacijos apie tai, kas buvo tas ar tas žmogus, kuo jis dirbo, kiek svėrė. Suprantu, kad tokios informacijos pateikimas šalia jų palaikų būtų tūkstantį kartų "nepagarbesnis", nei bet koks kūno "išdarkymas" (kaip pasakytų tie, kurie mano, kad už apsilankymą parodoje kiekvienas degs pragare (taip, ir tokių yra!)), bet nesveikas smalsumas vis tiek nugali. Visai neblogų pačios parodos eksponatų nuotraukų radau bernardinų puslapyje. Šiame įraše eančios nuotraukos - kiti plastinacijos technika atlikti darbai.

(Žmogaus plaštakos kraujagyslės. Smulkiausiųjų, vadinamų kapiliarias, nesimatytų, net jei ir išeitų išsaugoti - jie tieisiog būtų per daug smulkūs.)

Kartais ligoninėje tenka išgirsti labai įdomių istorijų, kai žmonės nesutinka, kad jiems būtų atlikta amputacija, mat bijo, kad po mirties turės gyventi be tos kūno dalies. Dažniausiai tai būna gana liūdnos istorijos, kai dėl tokių (ne)norų galų gale vietoj vieno piršto žmogus netenka visos rankos ar kojos, o kartais net ir gyvybės. Žmonės taip pat labai įtariai žiūri į bet kokius į kūną dedamus svetimkūnius ar rezekcines operacijas (čia tokios, kai kas nors išpjaunama ar kažko dalis nupjaunama). Gi pagalvokite - juk tikriausiai esate girdėję šimtus istorijų, kai žmonės teigia, kad labai smarkiai meldėsi ir Dievas išgydė vėžį, nevaisingumą ir panašiai, bet ar esate girdėję kad būtų atauginęs nupjautą plaštaką ar naują akį? 

Bet aš juos puikiai suprantu - nupjovus juk nebeprisiųsi, o viltis, kad viskas galų gale bus gerai ir tikėjimas, jog gydytojai tiesiog suklydo gali būti labai stiprūs. Atrodo, kad jeigu šiek tiek palauksi viskas susitvarkys savaime...

Manau, tai nėra būdinga išskirtinai vienai ar kitai religijai ar jos atšakai.

Kartais kai pabandau pasikalbėti su kursiokais kodėl jie tiki pomirtiniu gyvenimu (su tais, kurie tiki, žinoma), dažnai išgirstu ganėtinai pasikartojančias mintis, iš kurių dažniausia yra, jog jis tiesiog turi būti, antraip būtų nesąžininga. Kam tada visas šitas gyvenimas, klausia jie? Toks dvasinis godumas būčiai pats savaime nėra blogas dalykas, bet kartais žmonės ima gyventi išskirtai jo mintimi arba bijoti to, kas bus "po to", kaip jie jausis, ar juos kas nubaus ir panašiai... Belieka žmones tik nuraminti, kad jie jausis taip pat, kaip prieš gimimą. O kadangi apie tai pagalvojus daugumai sukyla visai ne nebūties vizijos, o kažkur giliai pasąmonėje likę tų 9 mėnesių įsčiose atsiminimai apie beglainę ramybę ir palaimą, tai ir širdelė nurimsta.

Bet labiausiai įdomu paklausti žmogaus, kaip jis įsivaizduoja save pomirtiniame Pasaulyje. 99% atsakys, kad to įsivaizduoti neįmanoma, bet, galų gale yla vis tiek išlenda iš maišo - dažniausiai paiškėja vizija apie tolimesnį būvį, kur visi skiriasi vienas nuo kito, kur galima išskirti Joną ir Petrą, kur jie atsimena kaip jiems sekėsi Žemėje, ar netgi ir stebi ką veikia gyvieji. Ot slapukai, tiesa! O kur dar vaikuokliai, kurie nori suvesti sąskaitais, ar tokie blogi žmonės, kad jie tampa kone demonais ir nenustoja skriasuti žmonių net po savo mirties...

Pati bemąstydama apie tai, ar aš pati galėčiau patikėti tokiu dalyku, susiduriu su viena problema - tai žmogaus protu. Ne, ne iš tos pusės kad sveikas protas facepalm'ina besiklausydamas tokių svaisčiojimų, ar tai, kad iškyla elementarių "buitinių" klausimų apie tai, kaip toks žmogaus sąmonės perkėlimas turėtų įvykti, bet tai - o kuri mano proto dalis gyventų tą tolimesnį mano gyvenimą? Jei aš mirčiau sulaukusi šešesdešimties metų, tai ar ir po mirties būčiau ta, kuri buvau šešiadešimties? (panašu, kad tie, kurie bijo amputacijų dėl anksčiau minėtų priežasčių taip mano - jiems įtakos turi net ir kūno būvis mirties akimirką). O gal Danguje visi jauni, gražūs ir nuostabūs ir aš vėl būčiau daili septiniolikmetė? Ar su šešiasdešimtmetės protu?

(Dar daugiau kraujagyslių. Čia jau ir kaulai likę.)

Kaip su tais, kurie niekada neturėjo proto? 

Kartą to paklausiau vienos praktikuojančios katalikės, kaip yra su psichiniais ligoniais, ar su tais, kurie gimsta ir visą gyvenimą nugyvena iš esmės be priekinės smegenų skilties ar dar blogiau (kartais tokie žmonės net nemoka nuryti seilių, jiems jas turi išsiurbinėti juos prižiūrintis žmogus), tai sulaukiau atsakymo, kad po mirties jiems atlyginama ir jie "vėl" turi protą, sąmonę ir yra tokie, kokiais būti negalėjo. Tuomet paklausiau kaip tada su nusikaltėliais, psichopatais, žudikais maniakais ir panašiai? Dažnai jų elgesys būna toks neapaaiškinamai žiaurus, kad net ir neradus psichinės ar organinės smegenų ligos, kurį jį nulėmė, didžiajai visuomenės daliai vis tiek atrodo, kad jie yra daugiau ligoniai, nei taip sąmoningai apgalvotai besielgiantys asmenys. Ar jie po mirties jie irgi gauna progą būti tobulais? Žinoma, tuomet sulaukiau atsakymo, jog jokiu būdu ne, mat jie taip elgiasi sąmoningai ir laisva valia, bet mano asmenine nuomone, sąmoningumo tokiems žmonėms kaip tik labiausiai ir trūksta. Galų gale, kas ten žino, kaip elgtųsi kai kurie, jei tik tam turėtų progą ar sugebėjimų? Kai kurie žmonės iš darboviečių vagia tualetinį popierių ir nuolatos burba, kad valdžia vagia milijonus, bet jie vagia šikpopierį tik todėl, kad prie vertingesnių dalykų neprieina ir nemoka prieiti...

(Kairės pusės plaučių savininkas nerūkė, dešinės pusės - rūkė. Negalėčiau pasaktyti, kad reiktų labai ilgai ar daug rūkyti, kad plaučiai tokie pasidarytų. Bet galiu pasakyti, kad vizualinis skirtumas toli gražu nesiekia realaus funkcinio skirtumo...)

Arba, kaip su embrionais ir vaisiais?  Juk niekas nedrįstų ginčytis, kad embrionas jau yra žmogus, net vienos ląstelės žmogaus užuomazga (zigota), jau yra žmogus. Ar abortas žmogžudystė? Žinoma, jog taip. Bet aš jus nuraminsiu - per savo gyvenimą būsite nužudę tikrai daug žmonių. Ne tiek savo veiksmais, kiek abejingumu. Labai dažnai gyvenime kažką darysite galvodami, kad neturite pasirinkimo daryti kitaip. Pirksite mobilų telefoną su retaisiais metalais nežinodami kiek vaikų miršta juos kasdami nuo lėtinio apsinuodijimo, o jei tą jums kas nors pasakys, nusijuoksite, kad arba patys kalti, arba kad jūs kaip tik labai šaunus, nes jei ne jūsų perkamas telefonas, tai jie jau būtų mirę iš bado. Praeisite pro sukniubusį žmogų gatvėje, galvodami kad jis paprasčiausias alkoholikas-benamis, pastumsite ką nors troleibuse ir tas žmogus po trijų dienų mirs nuo aortos disekacijos. Prieš kurį laiką visi labai juokėsi iš vieno politiko nusipezėjimo, kad jo nuomone pusė Lietuvos gyvena iš 10000 eurų per mėnesį. Mes kiekvienas taip nusipezame kasdien galvodami ir save ramindami įvairiose srityse,manydami kad dėl kažko esame nekalti, o kažko labai verti. Ir aš taip darau, taip daro visi. Tai mūsų natūroje, nes niekas negalime gyventi aprėpdami absoliučiai viską nuo A iki Z. Šiandieninė mano tema nėra apie abortus, bet jei esate prieš juos, tai kovokite ne nekęsdami jų, juos darančių ar besidarančių. Kovokite padėdami moterims, kurios nori juos pasidaryti. Kovokite įsivaikindami vaiką, kurio motina nusprendė jo nepasidaryti, bet pagimdyti, nors žinojo, kad auginti nesugebės ir negalės. Kovokite kurdami visuomenę, kurioje pastojusi moteris, nepriklausomai nuo savo amžiaus ar socialinės padėties džiaugtųsi, o ne būtų gąsdinama, pasmerkiama ir atstumiama. 

Bet grįžtu prie temos. Net mūsų kiaušialąstės ir spermatozoidai yra žmonės. Tiktai evoliuciškai taip jau išėjo, kad ši haplodinė karta tėra vienos ląstelės dydžio, bet kitų gyvų sutvėrimu atveju, pvz.: paparčių, haplodai ir diplodai sudaro visiškai atskirus organizmus, gyvenančius visiškai atskirai. Kažkur labai seniai motulė gamta sumąstė, kad vienas gali parazituoti kitą, tik gaila, kad kartais dėl to iškyla tam tikrų prblemų, kai vyro ar moters organizmas naikina ar net visiškai sunaikina savo nuosavas lytines ląsteles, kaip svetimus organizmus, arba kai motinos organizmas taip sunaikina auganti embrioną. O kartais tai būtent embriono audiniai elgiasi taip bjauriai, kaip bjauriausi augliai tesugeba ir tenka ne tik, kad nutraukti nėštumą, bet dar ir chemoterapijos kursą praeiti... 

Vieni žmonės teigia, kad tikru žmogumi tampama tik po pirmo įkvėpimo, kai įrodoma, kad gyventi nori ir moki, arba tik nuo tam tikros savaitės (galbūt žmogų nuo nežmogaus skiria protas? tada reikia smegenų, kol jų nėra - nėra ir žmogaus, tik mažas "mėsiukas"), o gal kai susilieja lytinės ląstelės ir jau yra tikras žmogus, nes turi būtent jam ir jam vienam būdingą genų rinkinį?

Mes visi turime kažkokį tai įsivaizdavimą kur baigiasi vienas žmogus ir prasideda kitas, ir grindžiame tai savo žiniomis ar tuom, kuom manome, kad patys skiriamęs vienas nuo kito ir sudarome atskirus individus. Kai kuriose kultūrose identiški dvyniai buvo laikomi vienu žmogumi, kai kuriose "siamo dvyniai" vienu žmogumi. O ką daryti, jei žmogaus prote yra asmenybių susidvejinimas? Kurią laikyti už tikrąją? Ar tą, kuri buvo seniau? (jei tokia buvo), ar ta, kuri stipresnė, ar ta, kuri geresnė? Ar jos įgauna atskiras sielas taip pat, kaip įgauna atskiras sielas identiški dvyniai? O jei iš manęs paimtų kamieninių ląstelių ir išaugintų mažą Enorkytę, ar ji irgi turėtų atskirą sielą?

(Kairėje liesas žmogus, dešinėje - nutukęs.)

Taigi, jei laikysime, jog sielą turi jau ir zigota, ir tarsime, kad šis mažas žmogutis miršta pvz.: teturėdamas 4 ląstelių kūnelį (o, jei tikėsime moksliniais tyrimais tai iki 2 savaičių žūva įvairiais duomenimis net iki 40-70% visų apvaisintų kiaušialąsčių visiškai natūraliomis sąlygomis (moteris tokio nėštumo nė nepajunta, mėnesinės ateina kaip visada ar vėluodamos keliomis dienomis)) tai ar po mirties jis ir lieka to mažo savo kūnelio, o gal tampa tuo žmogumi, kuriuo galėjo būti - tarkime tuo tobulu septyniolikmečiu. Bet kaip tada pasirinkimo laisvė? 

Krikščionybėje tam, kad bent jau turėtum galimybę pakliūti į Dangų, reikia būti pakrikštytu. Kad būtum pakrikštytas, reikia gimti. Ilgus metus buvo tvirtai sakoma, kad mirę nekrikštyti kūdikiai ir mirę kūdikiai dėl natūralių persileidimų ar abortų (juos darydavo jau nuo senų senovės...) keliaudavo tiesiai pragaran. Vėliau juos "apkurdino" prie pragaro vartų, po to prie rojaus (čia jau visai neseniai). 2007 net pradėjo svarstyti, kad gal jie eina į Rojų. Žinoma, visas šitas Limbo reikalas, Bažnyčios niekada nebuvo oficialiai pripažintas, kaip nebuvo ir paneigtas ir jam pagrindimo yra tiek pat, kiek ir teiginiams, kad gėjai blogai, raganas reikia deginti ant laužo, o evoliucijos nėra. Bet paprastiems žmonėms tai gana svarbūs klausimai, nes jie nori, kad kas nors jiems pasakytų kaip gyventi ir kas yra blogai, o kas gerai.

(Įdomu, ten balandis ar višta...)

Kaip jau anksčiau sakiau, dažniausiai  žmonės tokiais atvejais sako, kad negalima žinoti kaip ten viskas bus ir labai smarkiai įsižeistų dėl mano tokių mąstymų ir abejojimo jų religiniais (o dažniau tik jų pačių) įsitikinimais. Iš tiesų, niekas negali pasakyti kaip tas būtų, bet viena tikrai yra aišku - proto taip, kaip mes jį suvokiame šiandien tikrai neliktų, visų atsiminimų, minčių, pykčių ir panašiai. Kodėl? Todėl, kad tam reikia turėti tokį dalyką kaip smegenys ir, kad to dar būtų maža, dar reikia, kad jos ir funkcionuotų! Ar atsimenate save 4 savaičių amžiaus nuo pradėjimo? O ar atsimenate save keturių savaičių amžiaus po gimimo? Žinoma, jog ne, nes pirmu atveju dar neturėjote kuo atsiminti, o antru atveju, net jei ir įsiminėte, tai jau pamiršote, kadangi kūnas suardė tų neuronų jungtis norėdamas rasti vietos svarbesniems atsiminimams (kai kurie žmonės teigia save atsimenantys jau iki gimimo... bet čia jau kita tema :) ). Jeigu mirsite natūralia mirtimi, sulaukę gilios senatvės, galbūt iš jūsų neliks nė pusės to, kas esate šiandien (iš pradžių bus pakeista, vėliau sunyks dėl senatvės), o gal ir visai nieko... Protas, kaip nagai ar plaukai - jis visada yra, bet niekada nėra tas pats. (Čia galima būtų ginčytis, kad neuronų kūnai išlieka, o kinta tik jų ataugėlės, bet išlieka ir ląstelės iš kurių atauga plaukai ar nagai :)).
Čia būtų galima prisiminti dar pagonybės laikus siekiančius mitus apie sielos pardavimą Velniui - tą padaręs žmogus jaučiasi visiškai gerai, kaip ir bet kuris kitas. Nesiskiria nei kūnu, nei protu. Bet štai - sielos neturi. 

(Užtenka tų nuotraukų. Va gražus anime paveikslėlis. Autoriaus nežinau).

Vieni žmonės tiki, kad po mirties gyvens toliau. Kiti tiki, kad reinkarnuosis. Reinkarnacija irgi įdomus dalykas, nes jos "rūšių" tikriausiai daugiau, nei įsivaizdavimų kaip atrodo Rojus ar Pragaras. Galima reinkarnuotis prisimenant savo buvusius (ar net ir būsimus gyvenimus), galima reinkarnuotis pagal kažkokias tai atipildo ir bausmės sistemas, galima reinkarnuotis tik tam tikrą kartų skaičių ir taip toliau ir panašiai. Galima tikėti netgi tuom, kad po mirties patapsi aukštesnių matavimų būtybe ar ateiviu ar dar kuom nors.

Ir kiekvienas žmogus, net jei priklauso tai pačiai religijai, mano vis kitaip - tikriausiai nėra tokių didelių nesusišnekėjimų kur nors kitur. Labai seniai tų pačių klausimų, kuriuos aprašiau apklausiusi tos katalikės, paklausiau kitos ir atsakymas buvo visiškai kitoks - nėra nei Rojaus, nei Pragaro, visa tai tik masalas vilioti masėms (pradžioje buvo skirtas pagonims), o ankstyvieji krikščionys netgi tikėjo, kad Apokalipsė jau įvyko: "kaip Danguje, taip ir Žemėje", buvo pasakymas, kad Dangus turi būti Žemėje. 

(Nežinau autoriaus)

Kiekvienas žmogus savo mirtį laiko labai asmenišku dalyku. Tik pagalvokite, gi niekaip negalėjote sąmoningai pasirengti savo gimimui, bet mirčiai - galite. Turite tam net visą gyvenimą, o kai kurių religijų esmė netgi yra, kad tik tam tas gyvenimas ir skirtas (pomirtinio kokybės pagerinimui). 

Aš asmeniškai manau, kad gyvenimo trapumas, jo trumpumas ir tai, jog jis toks yra vienintelis ir daro jį tokiu nuostabiu ir vertingu. Man atrodo, kad kiekvienas žmogus į šį Pasaulį ateina labai sunkiai ir laikosi jame taip pat sunkiai, kiekviena nugyventa diena yra beprotiškai vertinga. Ir net jei per visą gyvenimą būtų tik viena gera diena be skausmo ar kančios, bent viena diena, kada patyrei meilę, dėl tos vienos dienos nugyventi visas kitas yra verta. 

Kartais pažįstami mane kone bando įtikinti pomirtinio pasaulio egzistavimu ir jo svarba - anot jų jis be jokios abejonės yra svarbesnis ir didingesnis, nes trunka visą amžinybę. Granito luitas irgi egzistuos šimtus tūkstančių kartų ilgiau, nei aš, bet ar dėl to jis vertingesnis? Ir jo egzistencija bus neabejotinai palaimingesnė ir ramesnė, nei maniškė.

O ką jūs manote? Ar tikite pomirtiniu gyvenimu ir jei taip, tai kaip manote, kas jame dėsis?