Piešimo pamokėlė 0

O nulinė todėl, kad pavadinti tikra pamokėle nesiverčia liežuvis, mat čia tėra įvadas, kurį galima praleisti ir eiti tiesiai link pirmosios pamokėlės (vėliau čia bus nuoroda :3).

Bet įvadai yra gerai.

Taigi, pirmiausiai noriu pasakyti, kad ateinančiose pamokėlėse nesiruošiu "pretenduoti" nei į Meną iš didžiosios raidės, nei į bet kokį teiginį, jog vienas piešimo ar kūrybos būdas gali būti ar yra geresnis už kitą. Tiesiog ketinu pasidalinti būdais, kuriais pati kuriu, mintimis, kurios aplanko, ar išvadomis, kurios lieka. Visa tai darau savo malonumui, ir jei ir Jums patiks, ar turėsite kokių nors pasiūlymų, pastabų, pageidavimų ir panašiai, visuomet nesidrovėkite palikti komentaro. Galbūt jau po savaitės aš mąstysiu visiškai kitaip, nei rašau šiandien, o galbūt iki grabo lentos galvosiu taip pat. Niekada nežinai, tiesa?

Ko reikia norint pradėti piešti?

Reikia noro. Tik tiek. Jei yra noras, jis suformuos ir tikslą, o turint tikslą atsiras ir mintys kaip jį pasiekti.

Žinoma, galima "eiti" ir iš kitos pusės - iš pradžių suformuoti tikslą, o tuomet bandyti save motyvuoti noru - pvz.: iš pradžių pamatyti maistą (tikslą), o tuomet sugalvoti, kad visgi norite valgyti (norą).

Tačiau piešiant tokia motyvacija yra gana "slidi", mat tokiu atveju iš pradžių pamatote kaip kažkas piešia, o tuomet norite irgi taip piešti. Viskas būtų labai gerai, jei susižavėtumėte būtent procesu, būtent tuo jausmu, kurį suteikia kūryba, tačiau labai dažnai suveikia "veidrodžio" principas - norima atsidurti kitoje jo pusėje, šiuo atveju, kad kažkas kitas žavėtųsi jumis taip pat, kaip kad jūs žavėjotės jus įkvėpusiu menininku - kas tai bebūtų, ar daugybė komentarų internetinėje galerijoje, ar tiesiog tylus galvos linktelėjimas žiūrint per petį pripažįstant kaip Jūs šauniai dirbat, vis vien tokiu atveju tikitės, kad kiti žmonės mąsto ir jaučia taip pat, kaip ir jūs. Bet dabar tiesiog atsidūrėte kitoje upės pusėje - vanduo vis dar tas pats - nėra kažkokio tai mistinio atlygio, kuriuo Jūs, kaip žiūrovas, anksčiau manėte apdovanojęs savo stebėjimo objektus (dailininkus). Gauti dėmesio, pinigų, meilės ar kitų gėrybių galima ir kitais būdais :)

Labai dažnai girdžiu, kaip žmonės visiškai atsisako kūrybos vien dėl to, jog pyksta, kad nesulaukia tokio dėmesio, kokio manosi esą verti, kaip jie siunta, kai mato, jog už juos dešimt kartų blogiau piešiantys ar kuriantys susilaukia šimtą kartų daugiau dėmesio, ypač jei kyla įspūdis, kad net nesistengia, kad taip nutiktų. Kaip analogiją galiu pateikti labai buitinę situaciją, kai gražuolė mergina pyksta, kad jos nemyli "normalūs" vaikinai, nors kita "baisuoklė" jos nuomone, susilaukia dėmesio daugiau, nei yra "verta". Ir kol kitos "baisuoklės", sėdinčios tokios pat vienišos, kaip minėta gražuolė, sau aiškina tokią situaciją, kad viskas yra todėl, kad gamta duoda tik arba grožį arba protą ar ką nors panašaus, bet visgi skirtumai tarp minėtų dviejų žmonių yra visai kitoje tiesėje, nei grožio ar būdo savybės - tai paprasčiausias žiūrėjimas į žmones arba kaip į kiekybinį tikslą (kiek draugų turi? ar geri tavo draugai? ar kiti mato, jog tu turi draugų?), arba kaip į kokybinį norą (ar aš noriu būti draugišku su jais? ar aš būčiau geras draugas? ar aš sugebėčiau būti geras draugas daugiau, nei vienam žmogui?).

Taigi, norėti piešti dėl paveikslo yra sunkiau, nei norėti piešti apskritai ir nors pirmu atveju tikimybė sukurti bent vieną istorinės reikšmės šedevrą išauga nepalyginti, tačiau tuo pačiu sumažėja ir pačio gyvenimo - visi esame girdėję ar net susidūrę su žmonėmis, kurie po kiekvieno savo kūrinio jaučiasi vis blogiau ir blogiau, ir jei ne svaigalai ar kitos alternatyvos bėgimo nuo realybės, jie labai greitai "užsilenktų", mat tame meno kelyje, kurį jį pasirinko, kiekvienas paveikslas, kuris neatitinka tikslo (įsivaizduojamo tobulo šedevro), atrodo kaip dar viena nesėkmė (nesvarbu, nei jei visas likęs pasaulis ploja ir šlovina), tai dar vienas praradimas, sakantis, kad liko vis mažiau laiko, vis mažiau sveikatos, vis daugiau konkurentų, kurie gali pasiekti tą tikslą pirmi. Antruoju atveju kiekvienas naujas kūrinys yra tarsi visų prieš tai buvusių pastiprinimas, ne dar vienas parudavęs ir nukritęs lapas, o naujas vaisius.

Tai tikriausiai tiktų bet kuriai gyvenimo sričiai - yra žmonių, kurie nori jaustis laimingi, bet niekaip nenugali pasaulio, ir yra tokių, kurie jaučiasi laimingi ir nori padėti pasauliui jaustis laimingesniam. Yra žmonių, kurie nori sukurti paveikslą, bet nežino kaip, yra tokių, kurie nenori kurti paveikslų, bet tiesiog taip jau išeina :) ...

Be noro reikia kantrybės - reikia technikos ugdymui.

Dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie laiko save labai kantriais - jiems kantrybė yra tapati sugebėjimui kažkam skirti kuo ilgesnį laiko tarpą. Bet artimiausias kantrybės giminaitis yra kančia - žmogus prisiverčiantis 1 valandą piešti dalyką, kuris jam visiškai neišeina vien tik tam, kad jį išmoktų piešti, yra kantresnis už tą, kuris 10 valandų piešia kažką mėgstamą. Juk kiekvienas galime prisiminti, kaip gyvenime buvo tokių situacijų kaip kelios minutės nusitęsdavo iki amžinybės, ir tokių, kai atrodytų savaitės prabėgdavo akimirksniu.

Yra toks posakis, jog senstant laikas bėga greičiau - tai nėra visiška tiesa, laikas bėga greičiau tuomet, kai mes vis mažiau ką veikiame - kažkada vieno žodžio ištarimas mums buvo kelių skirtingų garsų sąmoningas jungimas, stengimasis, tikėjimasis, ar mus suprato, paieškos kaip mus tą padaryti geriau, o kažkada ilgiausių istorijų pasakojimai mums atrodys lengvi ir malonūs dalykai, kuriuos pradėsime "o mano, laikais...". Kantrus menininkas visada yra tarsi vaikais, vos išmokęs vieną, jis imasi mokytis kito, grįžta prie seno, jungia, keičia, modifikuoja, daugina ir dalina. Jis žaidžia. Žaidimų būna visokių.

Kartais žmonės meta piešimą todėl, jog neranda jam laiko arba dėl to, jog jų nuomone netobulėja (na, šiuo atveju galioja tas pats pirminio nemotyvuoto tikslo pasirinkimo variantas...).

(Šis portretas buvo nupieštas paprastu tušinuku ir ausų krapštuku (priemonės matosi kampe). Šio darbo autorė dažniausiai piešia darbe per pietų pertraukas ir namie po darbo, jei tam randa laiko. Autorės tumblr puslapis (toks +/- anoniminis ;) )).

Laiko įmanoma rasti visada - viena valanda per dieną sudaro 365 darbo valandas per metus. Kai dar mokiausi mokykloje per anglų pamoką darėme testą ar esame labai užimti. Atsimenu ten buvo klausimas ar per praėjusius 6 mėnesius žiūrėjau nors vieną filmą/perskaičiau knygą - testo gale buvo pakomentuotas kiekvienas klausimas, ir prie minėto buvo parašyta, jog jei būčiau pažymėjusi "taip", tai būtų reiškę, kad dar esu "vidutiniškai" užimta, o jei nė karto nežiūrėjau ar nieko savo malonumui neskaičiau per praėjusius 2 metus, tai vadinasi esu rimtai užimtas žmogus. Tik pasikasiau galvą ir gūžtelėjau pečiais - besimokydama mokykloje visada galėdavau kasdien pažiūrėti bent vieną filmą. Dabar, studijuodama, supratau kad tas testas buvo daugiau, nei teisingas. Yra žmonių, kurie turi marias laiko, bet tik tiek jie ir teturi. Nebūkite vienas iš jų.

Bet, jei turite laiko skaityti internete blogus, o tuo labiau tokius nekokius kaip mano, tai tikrai rasite laiko ir piešti :)

Ar menui reikia talento? Ar talentas iš viso egzistuoja? Kaip ten sakoma 99% darbo ir 1 % talento? Bet net jei  pasieksite tik 99% savo darbu, vistiek tai bus geriau nei kokie 15,7% to, kuris, nors ir turėjo talentą, bet buvo tinginys.

(Bėgantis ančiasnapis. Nes, va, ar kada matėte kaip jie bėgioja??)

Tikriausiai esate susidūrę su tokiais žmonėmis, kurie sako, kad nieko nesimokė, bet iš egzamino gauna geriausią pažymį? Dažniausiai, jie taip tik sako, kad nieko nesimokė, nes tai, ką jie laikė "nieku" užtektų kokiems penkiems, kurie mano, jog mokosi daug, ir nuolatos apie tai primena kokiam nors socialiniame tinkle. Esmė yra tame, kad niekada neišeis įlįsti į kito žmogaus galvą ar jo sekti visą laiką. Dažnas žmogus ir pats savęs gerai nepažįsta, ką jau kalbėti apie kitus. Piešimas, kaip ir kūryba, nėra bukas sėdėjimas prie popieriaus lapo - tai tik ledkalnio viršūnė viso to, ką veikiate likusį laisvą laiką. Jei sakote, kad nekuriate todėl, kad neturite kažkokio tai "šarmo" kūrybai, tai sakote, kad "šarmo" neturite apskritai. Žmonės, kurie jį turi, su juo tapo šedevrus, o vėliau su juo pačiu valo unitazą - jie tiesiog moka atskleisti savo vidinį pasaulio branduolį, o kitus žmones jis traukia tarsi šviesa naktį drugelius, nes net jei nepasižavėti, visi vis tiek eina pažiūrėti, kad galėtų bent jau palyginti su saviškiu (tai darbai, kurie "užkabina"). Jei tikrai jau taip būtų, kad jūsų asmenybė būti tokia graži, kaip cementinis mūro blokelis, tai belieka arba suprasti, kad ir jis yra gražus, arba išmokti apsimesti - tuomet galima imti vystyti gebėjimus vienoje srityje, ir kuo ta sritis bus siauresnė, tuo bus didesnė tikimybė kažko pasiekti.

Dar, žinoma reikia priemonių, bei vietos piešimui.

(Dailininkė Audrey Kawasaki - vienas jos kūrinių, ir pati, dirbanti prie jų).

Daug puikių dailininkų dirba lovoje ar susirietę ant žemės - poza, kurioje kuriate tikrai neturi nieko bendro su kūriniu, nebent su jūsų sveikata (ypač stuburu), tikrai nebandykite kurti viena poza (pvz.: visada stovėdami ir piešdami ant prie sienos ar molberto pritvirtinto pagrindo) vien todėl, kad kažkas jums pasakė, kad taip yra gerai. Tas pats galioja ir vaizduojamiems objektams, technikoms, priemonėms, ir panašiai. Žiūrėkite, imituokite, vokite, bet neperimkite, nepadarykite kažko kito savo dalimi. Maitinkitęs tuo ką Pasaulis jums duoda, apsupkite save menu, bet jokiu būdu neleiskite jam maitintis jumis - te netampa jis parazitu.

Perkant dažų, pieštukų ar flomasterių rinkinius siūlau visuomet stengtis įsigyti didžiausią spalvų rinkinį - žinoma, teoriškai galima būtų sumaišyti bet kokią spalvą iš taip vadinamųjų kelių pagrindinių ir pagalbinių spalvų, bet tik teoriškai - praktiškai taip niekada neišeis dėl cheminių reakcijų ir fizikinių dažų savybių. (Pvz.: dauguma guašo rūšių galima gauti labai dailų pušų žalumą maišant juodą su geltonu, kai kuriuos vandens pagrindo flomasterius galima "plauti" ir juodą pakinta į ryškią ryškią violetinę). Taip pat didesnis spalvų skaičius taupo laiką, bei leidžia, jas maišant, išgauti dar daugiau spalvų!

Geras popierius irgi yra labai svarbu - netingėkite paieškoti ir nepagailėkite pinigėlių išleisti vienam lapui ir kelių litų. Taip pat visuomet pabandykite abi lapo puses - net jei jos atrodo visiškai vienodos, ar net pačiupinėjus jaučiasi, kad vienodos, jos vis tiek gali pasižymėti labai skirtingomis savybėmis. 

Tai tiek tenorėjau šiandien - sekančiai, tai yra pirmai, pamokėlei reikės 1 lapo popieriaus (balto ar kokios nors šviesiso spalvos), ir juodo flomasterio/ar plunksnos su tušu/ar juodo pieštuko - na, ko nors tokio.
Kadangi pamokėles rausiu visiškai iš galvos, neturėdama jokio meninio ar pedagoginio išsilavinimo, turėtų būti gana smagu... 

(Kartais, kai šviežiai, pasninga, varnos susirenka ant kokios šakos, tada viena nušoka ir palieka atspaudą - vėl užšoka, ir visos varnos apžiūrinėja kas čia tokio išėjo (nuotraukia iš swarthmore.edu ).