2016 m. spalio 31 d., pirmadienis

Mėsiena ir žaliena


Čia visai įdomus tyrimukas. Tirta 1000 mėsą valgančių asmenų. Šiaip žmogus, kaip padaras, yra suinteresuotas valgyti gerą ir šviežią maistą. Daugumai mesėdžių šita mano įkelta nuotrauka atrodo ne tiek mielai, kiek skaniai. Jeigu būtų galimybė išsirinkti pačiam kurią vištą ar kiaulę valgyti, tai jie irgi tą mielai padarytų pasirinkdami pvz.: sveikiausiai atrodantį gyvulėlį. 

Bet ne visiems taip yra. Kai kurie asmenys mėsą valgo, bet negalėtų anei patys gyvūnėlio papjauti (ne dėl techninio nemokėjimo, bet "ranka nekiltų"), anei gali ramiai galvoti apie tai, kad jų skani mėsytė sau smagiai gyveno. Į šiuos žmones yra nutaikyta visa dešrelių ir mėsainių pramonė - jie valgo nebe karvę, o veršieną ir juda link apskritai "mėsienos", kaip produkto. Kas labai gerai mėsos pramonei, nes gali parduoti ką tik nori.

Tyrime žiūrėjo kaip ypač lengva manipuliuoti šiais žmonėmis - pakeiti patiekalo aprašyme vieną žodį ir jie jo nebeužsisako, nors vegetarui ar įprastam "mesėdžiui" aprašyme naudojami sinonimai tokių emocijų nekelia, jam svarbu yra ar nėra mėsos, jis negyvena po kokia tai emocine šiltadaržio danga, žino iš kur mėsa randasi :v

Tyrimas dar mini ir kitus tyrimus, kurių duomenimis tiek vegetarai, tiek mesėdžiai, kurie supranta iš kur mėsa randasi, pasižymi geresne psichine sveikata ir adekvatumu kitų žmonių emocijoms ir poreikiams. Visgi, kas pirmiau neaišku - ar aplinka, kuri spaudžia valgyti mėsą, bet tuo pačiu slepia mėsos gavimą ir smerkia gyvūnėlių gailėjimą/džiaugimąsi jų panauda ar čia greičiau asmeninės savybės duoda tokią disociaciją, kai užsidengi akis ir širdies neskauda.

Laikas parodo kas teisus


Kartais būna žmonės padaro mokslą, ir vėliau paaiškėja, kad anie buvo apgavikai. O kartais dar po kurio laiko paaiškėja, kad visgi nebuvo. Tai va, visai neseniai taip nutiko tokiam Paul Kammerer - talentingam herpetologui, kuris augino šiaip sausumoje gyvenusią rūpužių rūšį šlapiai ir šiltai. To pasekoje jų vaikučiai užaugo atrodantys kaip vandeny gyvenančios rupūžės - pvz.: atsirado plėvės tarp pirštų, pakito elgesys. Kai jis rupūžiukus toliau poravo su sausumoje gyvenusiom rupūžėm, gavo vėl vandens rupūžes. Sekančioj kartoj poruodamas tas naujas vėl su sausumos gavo tik 3/4 vandeninių. Viską aprašė, pateikė pasauliui. Pasaulis pasukiojo pirštą prie smilkinio, kad taip genai neveikia. Nes veiksmas vyko praeito amžiaus trečiam dešimtmetyje. Dar blogiau - P. Kammerer teigė, kad evoliucija neveikia taip, kad atrenka tik geriausius genus. Kartais ji leidžia būti ir tiesiog netrukdantiems, o kartais ir kažkokių visiškų šiukšlių prigamina ir prikaupia. 
Tyrimas buvo toks kontraversiškas, o jo teiginiai tokie kontraversalūs, kad mokslininkas nusižudė ir visiems buvo aišku kodėl. Vėliau sovietai apie jį 1928 padarė propagandinį filmą "Salamandra" (tik pas juos jo teorijos "tiko" dėl kitų, nei mokslinės priežastys), kad va nutinka geriems mokslininkams dėl kylančio nacizmo (P. Kammerer'is buvo kairysis ir žydas). 

Bet va, praėjo beveik šimtas metų ir dabar šitas tyrimas ne tik pakartotas, gauti tokie patys rezultatai, bet ir jau yra paaiškinimas per epigenetiką ir imprintingą. Tiesiog Kammerer nepataikė į tai, ką jo laikotarpio mokslas galėjo suprasti, panašiai kaip G. Mendel pavyko tobulai netyčia pataikyti.

Jei skaitot vokiškai apie šį atvejį yra visa knyga - https://www.hanser-literaturverlage.de/buch/der-fall-paul-kammerer/978-3-446-44878-0/

Hon hon hon, baguette Eiffel tower.

Sako reikia kalbėtis jau su naujagimiais, kad vystysųsi kalbos centrai. O jei kalbėsi keliom kalbom (ar su jais bendraus skirtingom kalbom kalbantys), tai gausi dargi ir dvikalbystės potencialą, kas yra labai krūtas dalykas, nes dažniausiai reiškia, kad vėliau gyvenime sumažėja rizika netekti kalbos apskritai po kokio insulto ar kt. nelaimės.
Tai va, aš bandau kalbinti angliškai. Bet man nelabai sekasi, nes iš karto pradedu žaisti. Paimu buteliuką su pienu, persimetu per dilbį baltą nosinaitę, pasilenkiu virš beibinų ir su siaubingu fake prancūzišku akcentu pradedu:

Todays special offer is mothers milk. Produced by a fine young lady of Lithuania origin and of excellent health. Harvested from the fairest titties just an hour ago, still very fresh and exclusive in taste, rich sweet creamy texture. And, if you are feeling adventurous enough, an option of drinking it straight from the mother is also available, with a great all-you-can-eat perk.
Our house also offers a hypoallergenic infant formula, with both pro- and pre-biotics, fortified with variuos omega acids. Containing only extra small protein blocks and lactose, this fine drink has a remarkable bitter taste and is easy to digest. Hon hon hon, baguette Eiffel tower.


2016 m. spalio 30 d., sekmadienis

Ar alergiškų vaikų tėvai patys serga alergija?


Čia visai įdomus tyrimukas, kuriame ištyrė 2500 mamyčių ir tėtukų turinčių maistui alergiškus vaikus. Jų klausė ar jie patys yra alergiški maistui, o paskui jiems atlikinėjo odos dūrio ir kraujo tyrimus alergijai nustatyti. Nu nes jie gi baisiai madingi. Aha! Pasakysite čia, juk "maisto alergija" vadinamas dalykas yra vaikiškas, tai prie ko čia tėvai?

O gi prie to, kad maždaug 14% maistui alergiškų vaikų tėvų sakėsi esantys patys alergiški maistui. Iš jų, testai atskleidė, kad tik 28% buvo sensibilizuoti tiems maisto alergenams (palyginimui net tarp gyvenime iš viso jokių alergijų neturėjusių asmenų tarpe 14-20% būna sensibilizuoti dažniausiems maisto alergenams). O nuo sensibilizacijos iki alergijos kaip nuo balos iki jūros. 
Kodėl taip yra? Na, spėja, jog tėvai galvodami, kad ir patys yra alergiški, taip randa bendrystę su alergišku vaiku, jiems taip lengviau taikyti namuose mitybos apribojimus, paaiškinti sau patiems vaiko alergijos buvimą.

Dar prie progos tyrimo atlikėjai primena, kad šiaip tai nei odos dūrio, nei kraujo mėginiai nėra tinkami tyrimai nustatyti maisto alergijoms, o tik oraliniai testai tinka (kai alergenas paslėptai tiriamajam įkišamas į maistą ir žiūrima kas darosi), tai gal visas šitas jų tyrimas ir kažkiek lulzinis :v




PS suaugę, kurie šiaip yra alergiški, vis tiek negali valgyti to, kam yra alergiški, tik alergijos mechanizmas būna kitoks nei prie vadinamosios maisto alergijos
PPS Nea, kai apsiėdat mandarinais ar šokoladu ir išberia mažais raudonais niežtinčiais spuogiukais, tai ten ne alergija - ten paprasčiausias apsinuodijimas tuom, ko privalgėt. Arba jeigu prilakat pieno kibirą ir paleidžia vidurius, tai nereiškia, kad turit netoleranciją laktozei, tai reiškia, kad suvalgėt kažko daugiau, nei žarnynas vienu metu galėjo suvirškinti. Ir t.t.

Emocinis labilumas po gimdymo

Manau mane ištiko medikų emociniu labilumu, vyresnių ištampytais nervais, o kai kurių tiesiog jautrumu vadinamas dalykas :v Antrą parą po gimdymo Reddit’e paskaičiau, kad nukrito Marse mėginęs nusileisti koksai tai meteorologinis daikčiukas, tai taip jo gaila pasidarė, kad vos neapsiverkiau. Žmonės taip stengėsi, dirbo, o galų gale nieko negalėjo padaryti, tik žiūrėti į savo kompų ekranus ir rautis plaukus. Realiai tai tik dėl beibinų verkiau. Iš pradžių, kad nieko nevalgė, o gulėjo tiesiog prie savęs ištiesusios rankas ir kojas. Po to verkiau iš laimės. Tik grįžus namo, sekančią dieną dėliojant drabužėlius (beje, ačiū visiems, kurie mano mergaitėms jų padovanojo!), ir atidedant didesnius vėlesniam laikui kažkaip atėjo galutinai tas supratimas, kad nieko joms nenutiks, niekas neateis ir neatims, neišplėš jų iš manęs. Ir taip iš karto nerimas sumažėjo. Dabar susigraudinu tik kai bandau lopšinę dainuoti, tai kolkas lopšinių nėra, nebent beibinos norėtų ašarų SPA :D Dar supratau, kad aš jas jau kaip ir pažįstu - po gimimo jų aktyvumas sutampa praktiškai 1:1 su tuo, kuris buvo įsčiose - dienomis čilina, naktį spurda. Viena pavalgius nusiramina, o kita kaip tik nori dėmesio ir bendrauti - tas pats ir iki gimimo, ta pati man privalgius saldainių apsiramindavo spardytis, o kita tik pradėdavo. Netgi kaip ražosi ir tą jau žinau. Koks keistas jausmas! Šiomis dienomis pradėjo riesti kojas prie savęs ir rankytes jau lenkia, čiulpia krumplius, tai džiaugiuosi. Sėdžiu ir iki kaulų smegenų džiaugiuosi. Žinot, kai būna taip bloga, kad atrodo, jog viską skauda, kaip bloga? Tai man dabar priešingai - tikriausiai galėtų apendicitą be anestezijos operuoti. Džiaugiuosi dar, kad nebereiks ieškoti 0 dydžio sauskelnių. Štai dabar guli su 1-u ir visai nieko. Daugumoje aplinkinių prekybcentrių sauskelnių dydžiai prasideda tik nuo 2-3. O prie namų esančioje Norfoje, kurioje iki šiol nebuvo įmanoma rasti kitokių moteriškų higieninių įklotų apart super-duper-maxi-night-amazing-all-absorbing-extra-big-(and cheap) pradėjo rastis ir sauskelnių suaugusiems. Manau po poros metų tikriausiai jau visuose prekybcentriuose bus. Skaičiau, kad Japoninoje dėl visuomenės senėjimo tai jų parduodama daugiau ir plačiau, nei vaikiškų. Kas yra socialiai labai makabriška.

Dar kitas smegenų minkštėjimo požymis, kurį jaučiu, yra staiga pradėję patikti Disney filmai. Nu šiaip tai jie visai nieko, įdomu pažiūrėti. Bet dabar? Dabar tai kaip kokie narkotikai O_O Aš net neįsivaizduoju kokių ten receptorių smegenyse ekspresija suaktyvėjo ar neuromediatoriai persiskirtė, bet gal penkis kartus iš eilės žiūrėjau klipą “Let it go” ir kaifavau \m/ . Bet beibinom tai kolkas labiausiai patinka tokia muzika - https://youtu.be/j7Wu8aNjLkE (manau dėl to, kad tokios daugiausiai klausiausi nėštumo metu). 
Ant kiek gerai atkalti tie Disney produktai, nenuostabu, kad vaikiškose prekėse pusę daiktų su tokiais paveiksliukas. Dar man darosi vis sunkiau nesusipirkti visų TY BOOS serijos pliušinukų. (nes visi žinome kiek daug LT uždirba rezidentai 8l ) Taip jau namie turiu nuo aštuonkojuko iki meškėno. Vakar pamačiau, kad užvežė kalėdinių elniukų. Noooooriu. Bet gi nereikia. Bet noriu. Nu bet nereikia, tik dulkes renka. Siaubas. Toks pats noras, kaip tada, kai trumpai rūkiau. Tikiuosi šitie plaučių ir šlapimo pūslės, bei gimdos kaklelio vėžio neskatina. 

TY žaisliukai - http://www.ty.com/ (ten visokių serijų yra). 


2016 m. spalio 29 d., šeštadienis

Gyvūnėliai, kurie beveik nejaučia skausmo



Kai plikasis smėlrausis suauga, jo organizmas inaktyvuoja labai daug skausmo receptorių, ypač iš jautrių terminiam poveikiui. Jei paimtumėte šiaip žiurkę ir įmestumėte į karštą vandenį, tai ana iš jo iššoktų labai greitai. O jei įmestumėte smėlrausį, tai jis sau smagiai plaukiotų. Tik kol jauni ir maži smėlrausiai skausmą jaučia panašiai, kaip kiti žinduoliai.
Ir niekas nežino kodėl.
Spėja, kad taip yra dėl to, jog jie yra labai gerai prisitaikę prie savo aplinkos - jie gyvena >30 metų, praktiškai neserga vėžiu (bent jau kolkas niekas nerado tokia liga sergančio smėlrausio). Suaugusiam smėlrausiui tiesiog nėra grėsmių, kurioms pastebėti reiktų tų skausmo receptorių, tai organizmas juos ir išaktyvuoja, kad tuščiai resursų nenaudotų, smėlrausiui liktų daugiau laiko užsiimti savo veiklomis, o ne ieškotis maisto.


2016 m. spalio 28 d., penktadienis

Pagimdžiau dvynukes

Igas postas už savaitę, kol neturėjau klaviatūros. Apie gimdymą, tai jeigu trigerina ar nepernešate, tokios grafikos, gi neskaitykite, geez, guys :v

Vakar išleido iš ligoninės. Iš pradžių planavo išleisti šiandien, bet tada ėmė trūkti vietų ir buvo priimtas sprendimas, kad jau visai mes galime varyti lauk. Dėl ko aš labai apsidžiaugiau, nes savaitė pogimdyvinėje palatoje yra labai nyku. Paprastai laiko kokią dieną, tris. O kiti būna ir iš viso į jas nenori (nors jos labai patogu, nes beibis gauna pirmus skiepus, paiimamas kraujas dėl visuotinės patikros ir panš.) 

Namie žymiai lengviau, tai radusi porą laisvų minučių (per kurias tiesiog nesmingu) prisėdau aprašyti gimdymo ir pirmųjų įspūdžių buvimo mama. Mano atveju gimdymas buvo sužadintas lygiai 37 savaitę. Kai kur, pvz.: UK, tai tokia taktika yra klasikinė, bet LT nereitai, jei viskas gerai, tai lauk anksčiau nevaro. Porą dienų iki kreipimosi į gyd. jaučiausi nekaip, pirmą kartą per visą nėštumą įlindau į karštą vonią, o ne prausiausi po dušu. Vėliau naktį pasimatavau spaudimą ir buvo 150/100. Atsigėriau vandenuko, pagulėjau ant kairio šono, po pusvalandžio pasimatavau vėl - tas pats. Dar po pusvalandžio - tas pats. Pažadinau Lapiną ir pasakiau, kad dėl visa ko nuvažiuokime į priėmimą. Pakeliui tikėjausi, kad jame pamatuos spaudimą, ras 120/70 ir sakys “netrukdyk dirbti, eik namo” (jie ten taip niekad nesako, bet mintį pagavote ;) ). Deja, bet taip nebuvo, o šlapime rado 2 g baltymo. Taigi, dabar jau su lengvos preeklampsijos diagnoze atsiguliau vėl į nėštumo patologijos skyrių. Šį kartą atsigulimas buvo ramus ir mielas, nes pirmą kartą teko gultis su įtariama sunkia preeklampsija, kuri, laimei, nepasitvirtino. Skyriuje pagulėjau neilgai, tik kol suėjo lygiai 37 savaitės, buvo kažkiek liūdna, nes palatoje buvau viena, tai nebuvo kaip su kokia kaimyne papliurpti (prieš tai gulėjime mes ir debatus pažiūrėjom su viena, ir saldainius graužėm su kita :D). 
Dar kartą pasitikslinę, kad aš nenoriu cezario gydytojai atliko vadinamą plėvių atidalinimą. Labai keista procedūra, nelabai maloni pati, bet trunka tik kokią minutę, o po jos priešingai - keistas palengvėjimas. Šito džiaugsmo tikslas buvo “užvesti” gimdymą savaime. Plėves atidalino ryte ir laukimui davė maždaug parą. Per tą parą nieko nesidarė, aš visiškai čilinau. Tik kas kiek laiko rašė “tonus” - kai žiūri kokie vaikų širdžių susitraukimo dažniai ir kiek smarkiai traukiasi gimdos raumenys. Toje pačioje UK, tai plėves atidalinti labai mėgsta ale poliklinikose, kai jau gimdymas kaip ir būtų galėjęs užsivesti, ten būna ir po kelis sykius šitą džiaugsmą daro ne vienos dienos bėgyje. Na, bet man sekančios dienos ryte nusprendė, kad kels į gimdyklą ir nuleis vandenis - tai irgi laikoma gimdymo žadinimu. Perkėlė apie devintą ryto, nuleido. Super, kad ant tų plėvių nėra kokių nors skausmo receptorių. Aš gulėjau, bet jo, taip ir buvo, kaip per filmus rodo - jeigu būtų nutekėję pirmo iš dvynių savaime, tai būtų buvusi staiga bala kaip reikiant :D Dar pastatė oksitocino hormono vis didinamą dozę - dažniausiai apie jį žmonės kalba, kai turi omenyje gimdymo žadinimą. Dalis mano pažįstamų rezidenčių sako, kad su šitu hormonu jokiu būdu nesutiktų, nes jis yra tas, kuris veikia ir gimdą, ir smegenis. Pvz.: smarkus jo pliūpsnis būna iš karto po gimdymo (arba pirmo žindymo metu) ir sutraukia gimdos raumenį, kad stotų kraujavimas, tačiau taip pat teoriškai įveda smegenis į tokią savotišką imprintingo būseną, kai pakišus bet kokį vaiką jis patampa savu, kaip kad išsiritusiems paukšteliams pirmas pamatytas judantis objektas yra jų mamytė. Tai ale kažkokia fake meilė, pagal kai kuriuos žmones,nes anas tipo turi išsiskirti tik natūraliai, be jokių čia lašelinių. Ką aš žinau. Man tai meilė yra meilė, dirbtinumą aš tikriausiai kitaip suprantu.
O vat kai oksitocinas pradėjo veikti (o veikti pradėjo per kelias minutes), tai tada jau supratau, kad tikrai gimdysiu, nes pradėjo darytis reguliarūs sąrėmiai. Jie buvo tokio pat intensyvumo ir skausmingumo kaip ir mano jau n savaičių jausti paruošiamieji, tik kad dabar ėjo tankiai, o ne kokie 2 į valandą. Dar prisidėjo tai, kad nutekėjus vandenims labai gerai jautėsi pirmosios dvynukės judesiai (koks keistas ir malonus jausmas!), ir atsirado prieš tai nejaustas piktumas - kai sąrėmis užeidavo, tai taip norėdavosi visiems aplinkui į galvą duoti, ar bent jau mažiausiai įspirti. Net Lapinui. Kai nueidavo, tai vėl viskas čiki. Taip pat kiekvieno sąrėmio metu labai puikiai jautėsi, kad slenka ta mano beibina po truputį žemyn. 
Apie dešimtą paklausė ar aš nenorėčiau nuskausminimo. Iš pradžių galvojau, kad gal gimdysiu be jo, bet tada pagalvojau, kad ką tik žiūrėjo kakelio atsidarymą ir buvo tik 4 cm, vadinasi aš čia gulėsiu dar mažiausiai kokias 6 valandas, jei ne 12, kad skausmas tikrai stiprės, o blogiausia, kad man pačiai skaudu jausti tą pyktį. Tai sutikau. Na, iš tiesų tai tik iš antro pasiūlymo. Pati negalėjau atsistebėti savo įveikta kančios arogancija. Koks tai stebuklas buvo. Tikras atsivertimas į kuklumą. 
Epidūrą padarė labai greitai, man pirmą kartą darė. Labai fainas dalykas - kažką pasikutena prie nugaros (iš tiesų tai įveda ploną kateteriuką vaistams iš spec. pompos leisti) ir tuomet pradeda tirpti ir nusijautrinti apatinė kūno dalis. Aš įsivaizdavau kad nu bent jau kol adatą durs tai skaudės, bet neįvertinau, kad lindimui prie tokių dalykų, kaip kad nugaros smegenys, yra skirtos absurdiškai “fine needle” :) Jei būčiau sedėjusi kokioj kavinėje ir skaičiusi žurnalą, o kažkas sneaky sneaky man būtų įdūręs, tai būčiau pagalvojusi, kad koks musiokas bando kąsti ir tiek. 
Po epidūro dingo tas piktumas ir norėjimas visus aplinkui užmušti. Aš taip neišpasakytai džiaugiausi, nežinau ar skausmą geriau nuėmė pats epidūras ar tas mano džiaugimasis, kad vėl galiu mąstyti ir jausti ką noriu, o ne “ką išeina” :D 
11 valandą vėl atėjo pačekinti kaip aš laikausi, užmetė akis į mane, į tonus, pasijuokė, kad gal aš čia jau taip ir gimdysiu? Tada kažkaip pagalvojo, kad pajuokavimas gal visai ir nepajuokavimas ir šmitriai pračekino kur maždaug yra mano pirmosios iš beibinų galva. Tada pasikveitė dar gyd. - pasirodo gimdos kakelis jau pilnai atsidaręs. HOW? 
Nu ir liepė stumti ant sąrėmio. Aš norėjau gimdyti gulėdama ant nugaros, susikėlusi kojas ir įsitvėrusi rankomis į lovos kraštus. Problema - tokioje pozoje praktiškai nejaučiau tų sąrėmių, ir iš pradžių mane norėjo paguldyti ant šono, o dar geriau kad gimdyčiau tupėdama. Aš tai jau tokia “o no no, man taip labai gerai!”, Lapinas juokėsi. Tai per prievartą ir nesuko - atpažinti kur sąrėmis padėjo laikydami ranką man ant gimdos (nes kai užeina, ana smarkiai traukiasi ir kietėja). Kiekvieno sąrėmio metu man liepdavo stumti, arba taikydavosi prie mano staigaus sugalvojimo, kad davai pastumsiu. Tiktai ant vieno sąrėmio norėjo, kad aš pastumčiau kokius 3 kartus, o aš pastumdavautik du. Būčiau galėjusipamti ir tris, bet vėl, pagalvojau, kad čia dabar kokią 1-2 valandas stumsiu, o ant galo reikės labai daug jėgų, todėl ėmiau tausoti ir sakyti ant trečių “viskas, nebegaliu”. Dar neįsivaizdavau kur aš ten ką stumiu, pakankamai smarkiai ar ne - daugiau spyriausi kojomis ir traukiau įsikibusias rankas į save, bet girdėjau “gerai!”. Galvojau reikės, kad dalyautų raumenys, kurie dalyvauja pvz.: užkietėjus viduriams (nors tame vėlgi turiu baisiai mažai patirties). Labai džiaugiuosi, kad gimdyme dalyvavo ir Lapinas. Nuo sąrėmio ir stūmimo imdavo tempti akyse (po gimdymo ant delnų net liko kraujosrūvos nuo įsikibimo), tik jausdvau kaip mane laiko keturi, jei ne daugiau žmonių, o vienas dar kažką tarpkojyje krapšto. Ir taip viskas imdavo kažkur tolti, kai staiga labai pažįstama ranka spausdavo man petį, pasisukdavau, o ten Lapinas stovi, šypsosi, ir sako "tau puikiai sekasi! tu gali!" ir tada aš kaip koks skruzdeliukas užuodęs feromoną rasdavau takelį atgal į realybę,vėl viskas vykdavo čia ir dabar.

Taip stūmiau kokią pusę valandos (nors man atrodė, kad ne daugiau nei 10 minučių, čia tik po to pasiskaičiavau), kai išgirdau, jog vienas iš gimdymą priimančių gyd. nori kirpti, o kitas sako, kad nereikia. Aš taip apsidžiaugiau, norėjau pasikelti ir pasakyti, kad “Jo! Jo!”, galvodama, kad va įkirps, išstumsiu aš laisvai ir baigsis šita pramoga, bet Lapinas sakė, kad viskas atrodė taip, tarsi aš būčiau baisiai išsigandusi, norėjusi nušokti nuo gimdyklos lovos ir pabėgti, visi puolė spausti mane žemyn. Įkirpo (neskaudėjo, tik sumažėjo tempimo jausmas) ir dar po kelių pastūmimų pirmoji iš dvynių gimė, o įkirpusi gyd. vos nepuolė manęs atsiprašinėti, kad įkirpo - maždaug nieko tas kirpimas nepadėjo, vis tiek įvyko plyšimas. Aš visiškoj euforijoj girdėdama kaip verkia mano pirmagimė norėjau ginčytis, kad tikrai tas kirpimas padėjo, o kita gydytoja, galbūt mane drąsindama, o gal savo kolegę guosdama, kad jis tikrai padėjo, nes akivaizdu, kad gimdyvę išgąsdino ir tada aš labai smarkiai stūmiau (tik vėliau, kai Lapinas papasakojo kaip atrodžiau iš šono supratau ką turėjo omenyje). 
Nespėjau net atsipūsti, kai ant smūgio nuleido antros dvynukės vandenis, per pilvo sieną laikė, kad jinai nepasisuktų ir labai nesunkiai išstūmiau ir ją. Koks džiaugsmas, kad nereikėjo gimdyti placentų, jas tiesiog ištraukė, o kadangi buvo suaugusios, tas keistas paskutinis “plopt” buvo tik vienas :)
Tada aš gavau vieną iš mergičkų ant krūtinės, jau net nežinau kurią, į burną dvi tabletes vaistų papildomam kraujavimo stabdymui, o gyd. mane dar pusantros valandos siuvinėjo. Lapinas juokėsi, kad techniškai siuvimas truko ilgiau, nei visas gimdymas. Šitam etape aš vėl negalėjau atsidžiaugti, kad jis yra, nes jis tai glostydavo mane, tai vieną dukrelę, tai kitą. Vis kartojo, kaip viskas gerai. Aš juokiausi ir būčiau verkusi iš laimės, bet taip siaubingai norėjau gerti ir burno buvo sausiausia per visą gyvenimą, kad tikriausiai tos ašaros neturėjo iš kur rastis. Siuvimas buvo nemalonus tik tuom, kad visą laiką turėjau gulėti ta pačia poza ir paskaudo sulenkti keliai xD Dar, kai siuvo odą, tai nemaloniai baksnojo. Nuo vaistų, kur davė ėmiau kratytis kaip koks epušės lapas ir taip drebėjau porą valandų. Vėliau baigėsi. Na ir tiek, perkėlė į pogimdyvinę palatą. 

Sekančią dieną jau pusryčiavau sėdėdama, o per pietus diklofenako jau nebereikėjo, nors dar kelias dienas jautėsi kur siūta ir ne visada pavykdavo atsisėsti iš pirmo karto taip, kad neskaudėtų. Artėjant savaitės pabaigai jau visai užsimiršdavau, tiktai keliaujant namo su vaikais ir einant sparčiu žingsniu jautėsi.Tačiau taip pat dabar jau buvau be pilvo, galėjau giliai įkvėpti, pasilenkti - tai net ir su siuvimu ir po pakraujavimo eiti buvo lengviau, nei būtų buvę tokį pat atstumą ir tempu paskutiniais mėnesiais. Bendrai paėmus negaliu atsidžiaugti, kad pasirinkau ne cezarį. Gal po jo jau irgi vakare būčiau strikinėjusi, bet dabar tai siūles galiu nebent čiupinėti ir skaičiuoti, o tada tai dar ir matytųsi, gąsdintų mane :D 

Va, ką dar čia galiu pridurti. Pirmom parom neturėjau pieno, beibinų svoriai krito, o jos abi ir taip gimė mažiau 5-os procentilės, tai naktim sėdėdavau prie jų ir verkdavau. Bet akušerės man labai padėjo, palaikė, rodė kaip dėti prie krūties. Aš taip žaidžiau su jom, bet tik spenelius nugraužė traukdamos priešpienį ir verkdamos. Tada gavau į palatą šmitrų aparačiuką nusitraukti pienui, iš pradžių aš su juo ašarojau (nu tikrai sunkiai traukiasi tas priešpienis), bet dabar jau turiu pieno (tik reikia nusitraukti namie su paprastui pientraukiu), gal net nereikės mišinio, o beibinos stiprėja ir mokosi žįsti - kol kas joms tas kažkiek sunkoka, mane skyriuje ramino, kad jos tik techniškai ant popieriaus išnešiotos ir dar iki papčiulpystės adeptų užaugs. Kol gulėjau tai vienai nakčiai Laimą buvo paėmę į naujagimių skyrių dėl geltos, statė lašelinę, kišo po lempą ir tai nakčiai buvau likusi tik su Vaiva. O šakės, kaip lengva buvo! Aš net pamiegojau daugiau, nei dieną (šiaip dabar pas mus nėra skirtumo diena ar naktis, gyvenam 2-3 valandų cikle), ėmiau jaustis kalta, kad net džiaugiuosi galimybe pailsėti. Bet ryte grąžino, pajutau tokį stiprų palengvėjimą, kad ir kaltė cyptelėjo ir pabėgo kaip koks tarakonas. Sekančią parą palatoje turėjom ir tą UV lempą (nes ir Vaivos bilirubinas užkilo daugiau, nei toleruotina) po kuria jos gulėjo su beveik dizainerių akinukais. Jie mane varė iš proto, nes reikėdavo nuolat juos taisyti. Dar buvo sunku, nes be UV šviesos lempos dar buvo ir IR lempa (šiluma), priklijuoti termometrai ir t.t., ko pasekoje kas 15 min. Aparatas darydavo “PING PING PING” ir aš turėjau stotis, spausti mygtuką, kad taip, aš čia, aš į jas žiūriu, seku. Kas 15 min, Karlai! O išjungti galima tik nebent jeigu aš jas prie krūtinės glaudžiu ar kitur išėmusi iš jų technologinio lopšelio aktyviai seku. Ir dar tarp to trauktis pieną, maitinti, keisti sauskelnes, raminti, pačiai valgyti, gerti, iki tualeto nueiti. Ach, ta mamystė :v 

Tai va tokia pradžia.



PS - koks baisingai saldus tas žmogaus pienas. 
PPS - nuotraukoje 1942 metų inkubatorius, JAV, NY.

2016 m. spalio 27 d., ketvirtadienis

Jaunatviai spuogai ir ilgas gyvenimas


Ar jus kamavo jaunatviniai spuogai?
Šiame tyrime ištyrė 1200 asmenų baltuosius kraujo kūnelius ir rado, kad tie, kurie sirgo acne vėliau gyvenime turėjo leukocituose santykinai ilgesnes talomeras. Talomera yra toks pypsiukas chromosomos gale, kuris kaip koks mašinos bamberis kenčia ląstelei dalinantis - kuo jis ilgesnis, tuo ląstelė daugiau kartų gali pasidalinti su maža rizika netekti tų chromosomų galų, t.y. laikoma jaunesne.
Šiaip dermatologai jau gazilionas metų, kaip yra pastebėję, jog spuogais sirgusių asmenų oda sensta lėčiau - vėliau atsiranda raukšlės, dėmės, mažesnės visokių vėžių rizikos, bet tą bandė aiškinti per tai, jog oda gamina daugiau riebalų, na o tuos riebalus bakterijos valgo, dauginasi, sukelia uždegimą. Maždaug, jei visi tepliosis riebalais, tai jų oda lėčiau sens. Bet panašu, kad tie riebalai daugiau šalutinis dalykas, nes sergančių acne skiriasi tam tikrų genų, saugančių nuo onkologinių susirgimų (bei senėjimo) variantai ir jų pasireiškimas. Ir panašu, kad ne tik oda lėčiau sensta.

Išvados - jei jau genetiškai lemta turėti acne, tai galima bent jau pasiguosti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gerą (y). 


2016 m. spalio 9 d., sekmadienis

Apie PTSD teorijas

Didelė dalis kognityvinės psichoterapijos specialistų PTSD laiko tokiu sutrikimu, kurio metu sutrinka biografinės atminties formavimąsis ir tą sutrikimą nulemia toks nutikimas, kuris yra per daug baisus, kad žmogaus smegenys sutiktų priimti jį už realybę. Dėl to nelaiko, kad tik gyvybei grėsmingi įvykiai gali sukelti PTSD, ir laiko, jog asmenims, kurie turi išskirtinius mokymosi gebėjimus (pvz.: jau kelerių metų moka skaityti ir abstrakčiai mąstyti) PTSD gali būti ypač sunkus, nes sutrikimas paliečia ir trikdo daug didesnę ir galingesnę smegenų "mašiną". 
Laikydamiesi šio modelio jie taiko įvairias pagalbos klientas technikas. Man asmeniškai viena baugiausių yra tokia, kurios metu klientas vėl ir vėl įeina į traumavusį įvykį. Paprastai tokia konsultacija trunka kažkur 3 valandas ir tai būna vienintelis psichoterapeuto klientas tą dieną (šiaip 4 klientai per dieną, dirbant pilną darbo dieną, jau skaitosi daug kognityvinėje terapijoje). PTSD turintys asmenys šiaip kitiems žmonėms nepasakoja to, kas jiems nutiko - priešingai, dažniausiai jie to labai vengia, netgi iš tolo su tuo susietų dalykų. Jeigu jau kažkas priremia papasakoti, tai pasakojimai būna padriki, keisti, dažnai prieštaraujantys vienas kitam ir daugumai žmonių atrodo išgalvoti. Jie negali būti kitokie, nes smegenys atsisako visą tai, kas nutiko, "sudėlioti į lentynėles". Bet esu sutikusi asmenų su PTSD, kurie priešingai, turėjo labai konkrečius ir nekintančius pasakojimus apie juos ištikusias nelaimes, kuriuos pasakodavo kiekvienam, kurį sutikdavo - tai būdavo tokios fasadinės ir akmeninės istorijos, kurias labai mėgsta visokie gyvenimo būdo žurnalai ir kurios veikia kaip šarvas saugantis nuo bet kokios intruzijos į tai, kas gi ten nutiko (ar nenutiko) iš tiesų.
Grįžtant prie tų trijų valandų, tai per jas klientas vėl ir vėl turi pasakoti traumavusį įvykį, su visom smulkmenom, pačiom mažiausiom. O kadangi tai yra PTSD, tai jis turi jį vėl ir vėl išgyventi. Kartais tai yra pavojinga - pvz.: klientas gali užpulti terapeutą (supainiojęs su smurtautoju), dėl stiprių autonominės sistemos reakcijų klientui gali išsivystyti širdies ritmo sutrikimas, išlįsti streso sukelta kardiomiopatija ir panašiai. Teorijoje visa tai daroma tam, kad smegenys jau nebeturėtų kur dėtis ir būtų priverstos priimti tą įvykį, biografizuoti jį. Taip, tai nutiko. Taip, tai nutiko tau. Taip, tu dabar toliau gyvensi su tuo. Tu gali.

Kadangi technika yra gana brutal, tai yra ir kitokių. Pvz.: viena man asmeniškai labiausiai patinkančių yra paralelinio įvykio sukūrimas. Tai dalykas, kurį dauguma išmoksta vaikystėje ir vėliau taiko visą gyvenimą, jeigu iškyla traumuojančių įvykių grėsmės. Daug klientų tą moka, bet nusprendžia nebesinaudoti šiuo gebėjimu būtent dėl to, kad jis vaikiškas. Tai nėra "kitoks požiūris" ar kas nors panašaus, nes asmuo supranta, kad tai, ką jis sugalvojo niekada neįvyko, taip nebuvo ir negalėjo būti. Pvz.: šalia šprievartavimo atsiminimo sukuriamas kitas, kur atbėgo iš akių lazeriais šaudantis veloceraptorius ir išžudė prievartautojus. Ir kiekvieną kartą, kai dėl kažkokio trigerio smegenys nori kristi vėl į tą įvykį, žmogus pats sąmoningai kreipia mintis į tą "nesąmonę". (deja, jei PTSD yra sunkus, nieko tu ten nepavaldysi).
Nes šita "nesąmonė" jau yra tvarkingai smegenyse gulinti fantazija, o ne verdanti ir deginanti košė. Daug terapeutų naudodami šią techniką yra linkę naudotis religiniais konstruktais, ypač angelais sargais. Jų nuomone angelo sargo idėja yra tam ir sukurta, kaip kokia vakcina tokiems atvejams. 

Vakar radau straipsnį, kuriame visai neblogai aprašo PTSD buvimą iš grynai neurobiologinės perspektyvos. Jis anglų kalba ir laisvai prieinamas, paskaitomas turint pirmų metų medicinos studijų išsilavinimą ar gaudantis gamtos moksluose. Bet aš jį šiek tiek sutrauksiu čia ir pamėginsiu aprašyti paprastai. Plius, Elsevier kažką vėl davė for free. Kas per laikai! :v 

Jame yra kalbama apie vieną PTSD, kaip ligos, aiškinimo modelį, kuriame tai laikoma organizmo streso hormonų liga. Šiam modeliui šiuo metu yra ~20 metų, jo besilaikantys gydytojai prie PTSD dažnai skiria tokius vaistus, kaip gliukokortikoidai. Bet modelis yra labai silpnas ir skylėtas. Panašu, kad toks gydymas gali palengvinti simptomus tai dienai, bet ne daugiau.
Aprašomame neurologiniame modelyje PTSD yra laikoma neuronų "nesusikalbėjimu" - arba jį sukelia įvykis, kuris yra tiesiog per didelis tiems neuronams, arba pačių neuronų silpnumas ir sutrikę ryšiai. 
Toliau išskiriami dar smulkesni patofiziologiniai modeliai:

) sutrikęs baimės išmokimas - visiems yra normalu bijoti į juos nukreipto ir artėjančio peilio. Bet po trauminio išgyvenimo PTSD atvejais asmuo pradeda bijoti bet kokio peilio. Arba blizgučio, nes jį smegenys sieja su blizgančiu peilio metalu. Trauminis išgyvenimas yra toks, kuris turi pakankamai jėgos suformuoti iš tiesų sunkiai išdildomą įspūdį smegenyse. Gydymo pasiūlymas - dildyti atsiminimus formuojant kitas baimes, kurios po truputį išstumtų senąją galingąją. Nelabai įsivaizduoju kaip neurologai įsivaizduoja savo pasiūlymą praktikoje :) ...

) sutrikęs baimės nuslopinimas - labai panašus modelis į aukščiau aprašytą, tik šiame trauminis išgyvenimas sutrikdo smegenų gebėjimą suprasti, kad dalykas yra negrėsmingas. Galbūt kartais stovite ant kokio nors tilto krašto ir pagalvojate "galėčiau nušokti" arba matote ką nors pjaustantį morkas ir galvojate "jis galėtų mane nudurti" - tai vadinama invazyviomis mintimis ir jos tėra gėlytės iš visų tų minčių, kurias generuoja mūsų smegenys nuo ryto iki kito ryto. Jūsų smegenys supranta, kad tai tik nereikšmingi į galvą šovę dalykai, nors jie gali būti ir labai grėsmingi ar šlykštūs, tokie, kaip jūs gyvenime nepadarytumėte ar tikitės, kad jums taip neatsitiktų. Bet šitas nesąmoningas skruzdelynas duoda tokią slaptą karinę parengtį, kad tada, kai kažkas iš tiesų vietoj morkų pjaustymo su peiliu pultu jus, tai vietoj to, kad smegenys sekundes gaištų iš viso formuodamos idėją, kad peiliu būtų galima padaryti kažką tokio baisaus ir kodėl ir už ką ir ką ir kad gi jūs tai ne morka, smegenys tiesiog stveria vieną iš tų minčių ir jūs galbūt bėgate nuo peilio, galbūt kung fu ŠMAUKŠT apsiginate ar dar ką nors panašaus. Pagal sutrikusį baimės nuslopinimo modelį smegenyse sutrinka tildytojas ir dabar kiekvieną kartą matant peilį kyla mintys, kad jus papjaus ir reakcijos, kad nepapjautų. Šitas modelis man pasirodė visai įdomus, nes jis leidžia kažkiek paaiškinti kodėl kartais prie PTSD prasideda kompleksinės reakcijos į trigerius. 

) baimės generalizacijos teorija - čia tai, ką liaudis dažnai apibūdina "po to įvykio jis dabar VISKO bijo". Šiaip normos atveju mūsų baimė yra kaip gradientas - mes VISKO visi bijome, tik dauguma daugumos tiek mažai, kad to baime nevadiname. Po PTSD gradiente ta padala, nuo kurios baimė jau randasi pasislenka ir prasideda simptomai, netgi tokie, kaip krūpčiojimai nuo visokių garsų, nes baimė veikia ne tik smegenų žievėje, bet ir nesąmoningose analizatoriuose.

O kiti modeliai dar įdomesni:

) sustiprėjęs grėsmės atpažinimas. Šiaip visi žmonės ypač bijo ramybės ir tylos. Sakysite "neaaaa". O aš atsakysiu, kad taip yra tik todėl, kad jūsų smegenys toj ramybėj ir tyloj sugeba sukurti tiek daug, kad, jeigu jos šiaip yra linkusios į gerų dalykų kūrybą, tai kartais tas pabuvimas tyloj ir tuštumoj yra būdas patirti geriausius dalykus. Didysis Niekis yra praktiškai mirtis ir, jei jau smegenys pačios kažko negeneruoja, tai greitai sukuria mintis apie tai, kad nu gal visgi kažkas čia šalia yra - kokia nors Visatos Galia ar kažkas panašaus. Tiktai neurologai šitus dalykus nagrinėja iš tos pusės, ką smegenys mechaniškai veikia tuo metu ir iki tol. Formuojant šį modelį rasta, kad PTSD asmenys kitaip reaguoja į tylą ir niekį - galbūt, jei pažįstate kažką su PTSD esate susidūrę, jog žmogus nuolat "lenda" prie kitų, nuolat jam reikia, kad kažkas dar šalia būtų, išskirtinai aukšto intelekto PTSD asmenys tokiais atvejais gali susirūpinti, kad galbūt jie atsibosta, jaustis įpareigoti, kad iš to santykio būtų kažkokios naudos, o ne tiesiog pasedėjimas šalia. Jeigu skaitote šitą ir patys pergyvante, kad kažkam su savo ta pačia viena bėda jau nusibodote kitiems, tai nusibodote tik tiems, kurie patys bėdavoti. Absoliučiai daugumai jūs iš jų reikalaujate tiek nedaug, kad galite ramiai dar 1000 kartų labiau lįsti. 
Man modelis įdomus dar tuom, kad jis taip pat bando paaiškinti mano pačioj pradžioj aprašytus stresinėse situacijoje dalyvaujančių hormonų sutrikimus, o taip pat išskiria (!) asmenis, kurie yra linkę į PTSD ir teoriškai gali būti išskirti dar prieš traumuojančio įvykio įvykimą (tai gana kosmiška ir, mano nuomone, grėsminga idėja, bet tuo pat metu ne sykį esu skaičiusi, kad smurtautojai dažnai yra linkę ieškoti tokių asmenų, kuriuos jie kaip tik ypač traumuotų, vadinasi jie kažkokiu tai būdu, pagal kažkokius kriterijus, yra linkę rasti tą, kuriam patirtas smurtas dar tęstųsi ilgai, potencialiai visą likusį laiką).

-) Dar vienas modelis yra baisiai psichiatrinis, jau n kartų visur aprašytas, kuris bando aprėpti viską - nuo to, kodėl PTSD atsiranda iki to, kodėl jį patiriantiems asmenims net geriausiomis dienomis būna sunku susikaupti ir jie jaučiasi neadekvačiai emociškai reaguojantys į dalykus. Bet man šitas modelis nelabai patiko, nes jis viską aiškina per šiaip šlepu-tepu susidėjusias skirtingų smegenų centrų veiklas, kurioms trauminis išgyvenimas buvo tik paskutinis lašas (kad ir baisiai didelis) taurėje. Jis neturi tokios dvasingos elegancijos kaip sustiprėjusio grėsmės atpažinimo modelis ir tokios paniekos traumuojančiam įvykiui, kaip absoliučiai deviacijai nuo normalaus ir siektino gyvenimo, kaip visi kiti modeliai. Tai apie jį daugiau ir nerašysiu :p


Straipsnio autoriai, žinoma, siūlo ir savo modelį - angliškai jį pavadino "Deficient Context Processing", bei džiaugiasi, kad jis "nicely resonates" su miego sutrikimų modeliais esant PTSD (anie yra atskira mistika šitam dalyke).
Man tai jų naujasis modelis iš esmės yra visų kitų modelių mišrainė, tiktai su labai daug duomenų apie tai, kurios smegenų dalys dirba labiau, kurios mažiau, pučiasi ar traukiasi prie PTSD. Iš esmės, kad tai grynai neurologinis susirgimas (ir dar su ryškiu genetiniu polinkiu), kas man vėlgi nepatinka, nes atsisakau pripažinti, kad žmogaus evoliucija judėtų link taikymosi prie traumuojančių įvykių, o ne tų pačių įvykių naikinimo. Bet čia jau grynai mano asmeninė sekuliariai humanistinė pozicija :v 

2016 m. spalio 6 d., ketvirtadienis

Ian Banks "The wasp factory" apžvalga

Perskaičiau knygą, kuri labai įdomiai pateikinėjama, panašu, kad priklausomai nuo to, ko labiausiai iš jos reikia. Šiaip tai autorius knygą parašė užpykęs, kad niekas neleidžia jo fantastikos. Maždaug parašys ką nors tokio, kad leidėjęs tiesiog nenorės neišleisti baimindamasis, kad išleis kas nors kitas ir tada paaiškės, kad čia baisiai gera knyga, na o jis neteks pajamų.

Radau, kad knyga yra pateikiama kaip:
) kūrinys apie lyčių skirtumus ir lyties formavimąsi.
) kūrinys apie tėvo ir sūnaus, bei sibsų santykius.
) kūrinys apie psichopatą/autistą/schizofreniką/ribinį asmenybės sutrikimą/įterpti dar bet kokią diagnozę...
) kūrinys apie hipių žalą
) kūrinys apie vyriškumo žalą
) kūrinys apie dvasingumą ir religijos laisvę
-) amerikiečiai dar kartais ją pateikia kaip apskritai kūrinį atspindinį kaip atrodo Europa ir kas ten dedasi :v

Na ir t.t. ir panš.



Pagrindinis knygos personažas yra jaunuolis, kurio tėvas jo "neužregistravo", t.y. nėra nei asmens kodo, nei mokyklos, nei dar ko nors. Tik skiepais pasirūpino. O daugiau - gyvenk sau laisvas. Tai jis ir gyvena. Su tėvu, anas, kiek moka, rūpinasi namais, daro visada valgyti ir panš. Mama kažkur pabėgusi. Yra dar brolis, bet jis "durnyne" už nepateisinamą smurtą. Knyga prasideda kaip tik tam broliui pabėgus iš psichiatrinės ligoninės ir pagrindiniam personažui tikintis, kad galbūt brolis grįš namo.
Visame kūrinyje minėtasis brolis po truputį artėja namų link. Pagrindis personažas leidžia laiką žudydamas mažus gyvūnėlius ir jų palaikus naudodamas savo šamaniškiems ritualams, žavėdamasis užtvankomis, kaip grėsmingu reiškiniu. Jis daug mąsto apie tai, kas ir kodėl vyksta, kas ir kodėl vyko. Reikšmingiausias įvykis jo gyvenime yra kastracija, kuri jam nutiko dar visai mažam esant užpuolus šuniui. To šuns kaukolę jis irgi naudoja būrimams. Taip pat jam yra pavykę tyliai ir nepastebėtam vaikystėhe nužudyti porą savo jaunesnių giminaičių, kas jį labai nuramino ir jis nusprendė daugiau žmonių nebežudyti - nors ir be pimpaliuko, bet vis tiek įsirodė sau, kad yra tikras vyras (nu nes moterys čia ta žmonių padermė, kuri gyvybę duoda, o vyrai tie, kurie atima, kariauja, konkuruoja etc).
O bet tačiau knygos gale paaiškėja tiesa - pagrindinis personažas niekada nebuvo berniuku. Jis gimė mergaite, o jo tėvas nusprendė atlikti eksperimentą (dėl to ano ir niekur neregistravo) - sukūrė pasaką apie kastraciją, šėrė vyriškais hormonais. Pagrindinis personažas išgyvena krizę, labiausiai dėl to, kad jis pats tiek daug identifikavosi su vyriška lytimi, kad visas jo vyriškumas buvo tik jo paties konstruktas, ar jis gali jį toliau pasilkti, o gal jis man nepriklauso? Gal tai, ką jis laikė vyriškumu niekada net nebuvo vyriškumas, nes, iš tiesų būdamas moterimi, jis net nežinodamas apgaudinėjo save, kad yra vyras dėl to, kad kažkaip elgiasi, o ne kažkaip elgiasi dėl to, kad yra vyras. Galų gale padaro išvadas, jog kvailai galvojo ir jo lytis neapsrendžia jo paties vertės.
Plius, brolis grįžta, yay!

Duodu 5/5. Plius, jeigu kas nors pats galvojate rašyti knygas, tai iš Banks'o čia galima pasimokyti, kad jis tikrai turėjo būti gerai užknistas visų tų atmetimų ir neblogai perprasti kaip čia parašyti knygą, kad ją žmonės skaitytų, apie ją kalbėtų (išleista 1984 metais)

2016 m. spalio 3 d., pirmadienis

Ar šuo vedžioja žmogų ar žmogus šunį?



Čia yra 10 metų trukęs ir 600 šunų šeimininkų sekęs tyrimas apie tai, kodėl ir kaip jie vedžioja savo šunis (laisvai ir pilnai prieinamas).

Pvz.: šeimininkai, kurie galvoja, kad šuniui yra sveika vaikščioti, yra labiau linkę vedžioti šunis reguliariai ir ilgai. Jeigu šeimoje už šuns vedžiojimą atsakingas daugiau nei 1 asmuo, tai šuo nuo to daugiau nukenčia, nei laimi, nes laukan išvedamas būna rečiau. 

O pvz.: šeimininko amžius ar išsilavinimas šuns vedžiojimo kokybėje menkai reikšmingi. Pats šuo, gyvendamas su mėmišku šeimininku, gali labai gerai vaikščioti, jeigu bus iš tų, kurie zyzia laukan, lauke straksi ir džiaugiasi, bei gina savo šeimininką nuo kitų dvikojų mėmių.