2016 m. rugsėjo 30 d., penktadienis

Ar stresas mažina galimybę pastoti?



Šiaip tai dauguma duomenų yra už tai, kad nemažina.
Bet šiandien radau tyrimą, kuriame tyrė 400 moterų bandžiusių pastoti ir jame rado, kad mažina ir mažina gana smarkiai (su tais tyrimais jau taip yra, galima "pasirankioti" kas labiau patinka ;D).

Tyrime moterys vidutiniškai pastojo per 8 bandymo mėnesius. Kol bandė turėjo pildyti specialius dienynys, kuriuose kiekvieną dieną vertino balais nuo 1 (mažai streso) iki 4 (boža, kiek streso). Dienynuose žymėjo ir kitokius dalykus, apie seksą, alkoholį ir panš.

Tais mėnesiais, kuriais iki ovuliacijos streso būdavo daug,
santykinė pastojimo tikimybė būdavo daugiau nei 40% mažesnė, nei tais mėnesiais, kai streso būdavo mažai.

Dar rado šalutinį radinį, kad kartais ir po ovuliacijos išlikdavo gana aukšti streso lygiai - jeigu jiems nebūdavo kažkokių tai priežasčių, tai dažniausiai kaltas būdavo pats nėštumas, apie kurį moteris dar nežinodavo (ankstyvam nėštumui apskritai yra būdingas gana aukštas nerimo lygis).

2016 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Graži makrofago nuotrauka

Nufotografavo, kaip mano mėgstamiausia ląstelė lopo raumens ląstelę!


Ten, kur žaliai paspalvinta yra makrofagas - tokia imuninės sistemos ląstelė (tiksliau visa jų grupė), kuris veikia kaip koks konanas rabarbaras šiukšlių surinkėjas. Šiaip jis šliaužioja tarp raumenų ir gaudo visokias bakterijas, kažkiek suėda pamestų atliekų. Jeigu raumuo pertempiamas, tuomet jo ląstelių membranose atsiranda savotiškų skylučių - pačios membranos pradeda irti, o per jas į tarpląstelinį tarpą bėgti lauk ląstelių gėris (jei tų skylių kaip reikiant daug, tai dar prasideda uždegimas, tai ir yra tai, dėl ko sekančią dieną po didelio krūvio skauda raumenis). 
Makrofagas mielai suvalgytų visą raumenį, bet negali apžioti. Užtat ta pabėgusi dalis jam labai apetetinga ir jis ją suniomnima. Prie progos dar užlopo skylę (neužlopysi, neliks gardėsio su laiku).

Kai mokiausi mokykloje tai per fizinio pamokas sakydavo, kad raumenys skauda dėl pieno rūgšties, kuri susidaro, jeigu raumenys gauna per mažai deguonies. Iš tiesų tai kai kuriems raumenims pieno rūgštis netgi yra energijos šaltinis (pvz.: širdies). Jeigu organizme nutinka taip, kad tos pieno rūgšties tikrai susidaro baisiai daug, tai pirmiausiai nuo jos vargsta neuronai - žmogus miega, bet pabunda nepailsėjęs, tarsi dar labiau pavargęs, nei prieš miegą. Nemiegant būna toks simptomas, vadinamas "rūku". Tarsi kažkas būtų uždėjęs skraistę ant mąstymo.
Tą gali duoti ir daugiau dalykų, bet mano patirtimi psichologinės priežastys būna daug rečiau, nei daugumai atrodo. 

Va čia daugiau nuotraukyčių:

2016 m. rugsėjo 22 d., ketvirtadienis

K. Maruko "Alvydas ieško tėvo" apžvalga

Šiandienos perskaityta vaikiška knyga yra propagandinė! 



Paskolino draugė, kuri ją rado skaitytų knygų knygyne (cieli euras dvidešimt, baisu) ir prisiminė, jog kai skaitė vaikystėje, tai ten buvo skriaudžiamas vaikas vienos sistemos, kurį po to išgelbėjo kita sistema. Bet kuri buvo geroji, o kuri blogoji ji neatsiminė. Dar, kad kiekvienoje sistemoje buvo ir gerų, ir blogų žmonių, kad gyvenime taip būna, jog kartais tave muša už nieką, o kartais gelbėja už nieką. Tai ne kokia propaganda.

Pati knyga iš techninės pusės yra nepriekaištinga - nėra nei sudėtingų žodžių, nei siužeto linijų, viskas suskirstyta mažais skyreliais, kurių kiekviename labai aišku kas vyksta, ir kad apskritai kažkas vyksta. Kitu laiku ir kitoje vietoje autorius su tokiais gebėjimais būtų galėjęs kepti tuos pačius vaikiškus-paaugliškus bestselerius kaip blynus ir gyventi jų taukuose.

Apie knygą. Gyvena sau mažas Alvydukas. Jo mama yra baisiai faina ir darbšti rūpestinga motera. Jo tėvas yra baisiai fainas ir tvirtas vyras, per tą tvirtumą ir teisingumą atsidūręs kalėjime. Jeigu jis išsižadėtų savo idealų, tai jį paleistų. Bet jis neišsižada, Alvydo mama neišsižada vyro dėl to, nors jis ir galėtų grįžti ir padėti šeimai. Visi labai ten tvirti. Išskyrus Alvydą, jis mažas ir nieko nesupranta, plaukia su srove.
Bet vieną dieną mama suserga plaučių uždegimu ir, kadangi neturi pinigų ligoninei, numiršta. Iš pradžių Alvydą nori pasiimti daugiavaikiai kaimynai, kurie irgi žavisi Alvydo tėvu ir jo teisybe, bet atsiranda kokia tai giminaitė jo susirinkti (gi kartu gaus ir šiek tiek Alvydo motinos turto), tai prieš šeimos ryšius nebepakovosi. Vat čia knygoje iš tiesų ir prasideda propagandinė dalis, nes Alvydo tėvo pusės sistemoje šeimos ryšiai yra dalykas, kuris tarnauja individui, o ne individas jiems, ir, jei kaimynai būtų buvę agresyvesni ar ta giminaitė irgi tos sistemos dalis, tai galbūt Alvydo gyvenimas būtų buvęs visiškai kitoks.

Giminaitė yra davatka, kuri Alvydo nemyli ir jį skriaudžia. Ji pati su vyru savo vaikų neturi, Alvydas tampa jai gyvu priekaištu. Tuo tarpu jos vyras kitoks - jis ne tik netikintis, bet ir aktyviai užsiima Alvydo ateistiniu ugdymu, gamtos grožio stebėjimu ir šiaip visais būdais jam bando būti už tėvą, kaip tik pats moka. Alvydui pradeda kilti įtarimas, kad kažkur, kitoj vietoj ir kitu laiku, galbūt šis vyras gyventų visai kitaip, kažkur jo nenustumtų tiesiog stipresni. Bet tuo pat metu nelabai ką supranta ir toliau džiaugiasi vaikyste, kiek tas išeina. 
Neilgai džiaugiasi, nes jo įmotė pasiskaičiuoja, kad ano neišmaitins ir atiduoda į katalikišką vaikų prieglaudą. Ten sotūs kunigai tunka, vienuolės yra nelaimingos nedapisito kamuojamos moteros, o visokie ūkvedžiai tau numaudinėja kelnes ir daro su tavim ką nori. Visais būdais knygoje rodomas to našlaityno baisumas, aprašoma vaikų tarpusavyje formuojama hierarchija. Užtat Alvydas susiranda draugą Povilą - patį mažiausią ir silpniausią, kuris irgi nelabai supranta kas čia gyvenime vyksta ir už tai, kad išgyventų, tiesiog renkasi iškentėti, o ne pabėgti, kovoti ar apgaudinėti. Alvydo tėvas yra kažkur, o Povilas nieko neturi, todėl arp jų užsimezga broliška draugystė, kuri toliau per visą knygą auga.

Vasaromis našlaityno vaikai išsiunčiami į ūkius būti pigia darbo jėga. Alvydas irgi taip iškeliauja į ūkį. Ten jam nesiseka. Už tai jį prilupa vos ne mirtinai ir numeta atgal į našlaityną. Už ką jis vėlgi ten baudžiamas. Tačiau ūkyje jis susipažįsta su bolševiku paaugliu, kuris vienintelis jį gina, leidžia pasišildyti prie jo fiziškai, moko apie gyvenimą. Taip Alvydas nusprendžia, kad yra ta geroji sistema kažkur, ir, jeigu jau jo tėvas sėdi kalėjime už teisybę, tai ana turi būti bendra su šiuo bolševiku teisybe.

Vėliau knygoje siužetinė formulė gana kartojasi - kažkas Alvydą skriaudžia, atsiranda kažkas artimesnis komunizmui ir Alvydą apgina. Visada vyresnis ir fainas vaikinas, visada jo tikrasis tėvas yra kažkur.
Kaip didžiausia priešprieša gerajai sistemai knygoje yra pateikiamas fašizmas. Prieš tai nepaminėjau, bet siužetas vyksta ties II Pasauliniu karu. Kai Lietuvą knygoje pirmą kartą okupuoja komunistai, tai Alvydo našlaitynas tampa nebe prieglauda, o, persikėlęs į kitas patalpas ir netekęs vienuolių, vaikų namais (girdit paradigminį poslinkį, kurį bandė perteikti autorius?), visi labai laimingi, Alvydas tampa pionieriumi, planuoja būti komjaunuoliu, o galų gale ir kareiviu, kad pats gintų nuskriaustuosius. Bet, kai ateina fašistai ir vaikų namų nebelieka (mažesni grąžinami vienuolėms, didesni tarnauja kareiviams), Alvydas išnaudojamas. 
Knygos kulminacijoje Alvydą su jo draugais fašistai sučiumpa už atsišaukimų platinimą, kankina, kad jie pasakytų kur partizanai iš kurių gavo. Neišduoda nei Alvydas, nei jo silpnasis draugas Povilas, nei jo toks pusiau super asmeninis priešas, kuris iki tol rodėsi, kad tik sau naudos gyvenime ieško (išdaviku tampa tas, kuris norėjo saugiai gyventi pagal principą "daryk ką nori, tik kitiems netrukdyk"). Labai dramatiškai tada kaip tik vėl ateina komunistai, išvija fašistus, išlaisvina vaikus.

Ir štai, Alvydas atsigauna ligoninėje, kur pagaliau susitinka su savo tėvu. Tėvas gražus, švarus, užima aukštas pareigas valdžioje, jis paiima sūnų į glėbį, atsiprašo, pažada, kad dabar jau viskas bus gerai. Alvydas apsiverkia, ne iš laimės, kad pagaliau gavo to, ko visą knygą norėjo, o todėl, kad prieš tai puolimo metu buvo pašautas ir mirė jo draugas Povilas. 
Knygoje Alvydas tėvo neranda, nors jo tėvas ir atsiranda. Jis randa sistemą, kuri ji apgina, jis randa meilės ir švelnumo, kurį gyvenime gali pasirinkti pats, o ne gauti pasyviai, kaip vaikas, jis randa principus, vertybes ir teisingumo jausmą. Knyga sako, kad visa tai įmanoma ir geriausiai pasireiškia komunizme. Bet skaitydama įsivaizdavau tokią pat knygą parašytą iš fašizmo pusės.

O po to įsivaizdavau, kad visą veiksmą ir personažus būtų labai lengva perkelti į Hario Poterio pasaulį ir niekas iš esmės per daug nepasikeistų. Šiek tiek pakoregavus išeitų puiki LGBT propaganda. Nu tiesiog auksas (y). 

Radau ir daugiau žmonių, kurie ją skaitė būdami pradinukais (išleista 1988). Jie visi atsiminė, kad skaitant knygą labai jautėsi, kad ji propagandinė ir dauguma tuo metu gerai išskyrė kas būtent joje buvo propaguojama. Jų nuomone tas buvo daryta per daug akivaizdžiai, todėl smegenys tiesiog galėjo tas dalis savo minties skalpeliu išpjauti ir pasilikti paprastą našlaičio nuotykių karo metais siužetą, skyles užpildydamos norimom fantazijom ar tiesiog užtraukdamos.
Kol skaičiau, tai galvojau, kad pvz.: amerikietiškos propagandinės knygos su karu vaikams dažniausiai kaip pagrindinį personažą turi ne našlaitį, bet ištikimą šunį. Mąstau ant šuns labiau veikia "d'awwww" efektas ir sunkiau atlikinėti tokius pjaustinėjimus.

2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Zoe Sugg "Girl Online" apžvalga

Užvakar po vienu mano postu FB (su karombolos nuotrauka) išsivystė visai nieko diskusija apie vaikų literatūrą. Viena istorija buvo kaip mama knygyne mergaitei nepirko knygos, nors ana labai prašė.

Nepirko šitos knygos. 
Tai aš ją per porą prisėdimų įveikiau ir dabar bus apžvalga su spoileriais :v



Ant viršelio nurodyta knygos autorė iš tiesų nėra knygos autorė. Nors pati sako, kad sugalvojo personažus ir kas turėtų knygoje vykti, tik likusį darbą padarė pasamdyta rašytoja (ghost'as). Tai kai kurie fanai dėl to labai supyko, kad kodėl tada nėra dviejų autorių! Na o kiti kaip tik juokėsi, kad jeigu kas nors šitos knygos egzistavime ir apgautas, tai pati Zoe, nes nusipirko ant savo pavardės tokią chaltūrą, kuri dar vietomis ir subtiliai stumia ant tokių žmonių, kokie yra ta Zoe. Nes Zoe yra youtubėrė, vienu metu vakaruose buvo labai madingas verslo planas - randi populiarų, duodi jam parašyti knygą, knygą pareklamuoji, bestseleris nuo pirmos dienos (taigi perka visi, kas žiūri), pelnas! Va taip atrodo jos pačios youtube kanalo traileris, siūlau sugaišti kokias 30 s ir pasižiūrėti jo dalį - https://youtu.be/26SySrPnJDY . Kognityvinėje elgesio terapijoje tai, ką jinai daro, kartais būna terapijos dalis (nebūtina kurti tokio kanalo, kartais užtenka pradėti draugams papaskoti, kad vakar matei geltonesnių bananų, nei įprastai), nes kažkodėl daug žmonių galvoja, kad už tokius dalykus yra baudžiama, duodama per galvą, atstumiama ir panašiai. Tada imasi gėdytis savo paprastumo, jausti nepilnavertiškumą, kad jie "kažko" su savo gyvenimu nedaro, kad nesugeba būti herojais ir panašiai, kad egzistuoja kažkokie tai laimingi individai, kurie žino paslaptis kaip gyventi be problemų ir labai savimi pasitikėti :D

Tiep, apie knygą. Pagrindinė knygos personažė yra mėmė paaugliukė. Gana žiopla ir durna, už visko kliūnanti ir nieko per daug gyvenime neveikianti (dėl to ir neprisidirbanti). Ją taip pat ištinka panikos atakos, apie kurias ji galvoja, kad čia daugiau niekam taip nebūna (taip, ji gana socialiai izoliuota). Jos tėvai užsiėmę savo darbais - motina yra vestuvių planuotoja, kuri šiaip gyvenime metė savo karjerą grožio industrijoje dėl vaikų auginimo. Knygoje ši šeimos drama labai labai atsargiai paliečiama, herojė jaučia motinai šiokį tokį šaltą atsargumą dėl to, jai daug labiau patinka jos tėvas. Bet tėvas yra vyras, o jinai pati bando būti mergaite, tai vėlgi awkard praraja randasi. Apksritai knygoje ji daug labiau domisi moterimis, nei vyrais, bet kokį vyrą ar vaikiną vertina pagal tai, kiek jai patinka ar nepatinka su juo susijusios moterys. 

Kankinama paauglystės ji kreipiasi į tėvą pagalbos, bet jam nelabai įdomu kas ten su ja darosi, tai jis pataria jai tiesiog rašyti dienoraštį. Jinai nenori tiesiog rašyti dienoraščio, jinai nori būti giriama, mylima, priimama vien už tai, kad yra, o ne už tai kokia ji yra (t.y. tos pačios motiniškos meilės) - taigi pradeda anonimiškai rašyti blogą pavadinimu "Girl Online", kuriame dėsto savo mergaitišką buitį ir bando pati sau būti mama, diskutuoti apie tai ar gyvenime taip būna, ką daryti jei bijai būti negraži, ar egzistuoja meilė iš pirmo žvilgsnio ir panašiai. Goodreadsų puslapyje daug komentarų apie šitą knygą, kad yra visiškai nerealistiška, jog per nepilnus metus toks blogas gautų apie 11 k subscriberių ir dar, kaip kad rašoma knygoje, komentuotojai būtų tokie aktyvūs, geranoriški ir faini (niekas knygoje jai nerašo negražių dalykų bloge). Bet mano patirtimi tai ne tik visiškai tikėtina, bet ir labai įmanoma - skaitant knygą matosi, kad ją rašė šiaip rašymu gyvenantis žmogus, knygos herojė sėdi matematikos pamokoje ir galvoja "galėčiau apie tai parašyti blogo įrašą", pabunda vidurį nakties ir galvoja "ai, vis tiek nemiegu, einu parašysiu blogo įrašą". Gaunamus komentarus ji vertina net dar labiau, nei tai, ką pati ten sudeda, o blogas, kurio autorius galvoja, kad jam labai pasisekė, jog jį skaito tokie faini žmonės ir rašo tokius fainus komentarus, kaip kokie karpiai atvilioti jo batono trupinių, laisvai surenka bent 2k skaitytojų per pirmus mėnesius LT, tai ką ten, jei rašomas angliškai.

Aha, bet kurgi tada drama!? Drama pradeda megztis per tai, kad herojės klasiokai nufilmuoja kaip ji apsikliopina mokyklos vaidinime ir visi pamato jos juokingus triūsikus. Juokinga, bet herojės pasitikėjimas savimi labai trapus, jai obsesyviai reikalingos pagyros, o kai dar ir į facebook'ą įkelia ir visa mokykla ima maigyti laikus, tai visai jai blogai pasidaro. Tėvas nusprendžia, kad gal tegul į mokyklą porą dienų ana neeina (vėlgi, pagalbos nėra, problema sprendžiama vengimu). Per tas dienas į jos motiną kreipiasi pora turtingų amerikonų, kurie nusprendžia, kad šita visiškai atsitiktinė motera galėtų suorganizuoti jų baisiai brangias ir krūtas vestuves, o jiems patiems negaila išsivežti vestuvių organizavimo ir vykimo laikotarpiui pas save į NYCą ne tik visą herojės šeimą, bet net ir jos padrūškiną (kaimyną gėjų, kuris nuo savo dar labiau nutolusios šeimos pabėga pas josios pasišildyti šiokiose tokiuose laimės spindulėliuose). Nu nes amerikonai gi visi turi tiek pinigų ir taip jais mėtosi, ne? Lapinas juokėsi, kad gal knyga parašyta prieš krizę.

Tai va, kokia puiki proga pabėgti dar toliau nuo tų nelemtų triūsikų! Pakeliui herojė kankinasi su tokiais klausimais, kaip kad - kodėl ji negali patikti VISIEMS. Kodėl jos vaikystės draugai, kurie anksčiau draugais buvo dėl geografinio patogumo, dabar turi kažkokias tai asmenybės savybės, savus norus, agendas ir panašiai, dėl ko nebeužtenka draugauti susitarus, o reikia kažkokių bendrumo taškų? Kodėl jinai nebegali užsilipti tėvams ant kelių, kad būtų laiminga, kodėl dabar turi pastebėti, kad ir jos tėvai savo gyvenime turi problemų ir norų? Jos savikančias nutraukia pamatymas krasavčiko paslaptingo paaugliuko viešbutyje grojusio gitara. Jo tėvai tragiškai žuvę, todėl jis labai labai deep, daug gyvenime patyręs ir pamoko heroję, ką daryti panikos atakų metu. Nes ir jis turi jausmus. Berniukai turi jausmus? Herojė apšalus. O ir jo močiutė, kuri juo rūpinasi ir per jos dalyvavimą vestuvių rengime jis atsidūrė tame viešbutyje, taip savo šiltumu ir moteriškų savybių išreikštumu sužavi heroję, kad jau galvojau, kad meilės trikampyje bus ta močiutė, o ne tas muzikantas.

Tai tada pusę knygos jie ten visai kaip draugauja tikra paaugliška meile. Geria kakavą iš coffee shopų. Šeria balandžius. Žiūri filmus. Ir t.t. Anas, kaip ir pridera visom tokiom moteriškom knygom, nesvarbu ar skirtom 9-12 metų mergaitėm (kaip ši) ar 40-metėm BDSM romanams su milijonieriumi, kuris bbs žino ką dirba, yra labai turtingas, talentingas ir nesidomi ką apie jį galvoja kiti žmonės. 

Mūsų herojė tiesiog skleidžiasi kaip motera, netgi pasibučiuoja. O bet tačiau nutinka nelaimė - jos padrūškiną gėjų tėvai nori parsivežti namo, o tas nenori keliauti vienas, todėl emociškai šantažuoja heroję, kad kokia ji draugė, jeigu dabar jo negelbės. Herojė tikisi, kad gal tėvai apeliuos į tai, kad jinai dar per maža keliauti taip va pirmyn atgal viena, bet tėvai tokie meh. O ji taip nori likti su savo nauju bachūru! Per didžiausias kančias, kurias laiko baisiai nesąžiningomis (iš tiesų, vaikų gi niekas neklausia, o jos ne tik klausia, jai dar reikia ir atsakomybę prisiimti), ji nusprendžia nekeliauti. 

Kai galų gale grįžta namo atranda, kad visi žino, jog jinai yra to baisiai populiariaus ir nuostabaus blogo autorė. Bet kas gi čia? NEIGIAMI KOMENTARAI??? Kodėl? Už ką? Nesupranta herojė. Pasirodo, kad jos super duper slaptas bachūras buvo džustinbyberis, išpopuliarėjęs per youtubą, o jinai su juo tūsėsi tiek laiko ir nieko nežinojo. Dar daugiau - taigi jis turi merginą, kitą muzikantę. Užsivedė visokie paskalų puslapiai rašyti apie tai, kad va, internet famous rašytoja tūsinasi su internet famous muzikantu neištikimybėje! Herojės skaitytojai verkia, kaip gi ji galėjo. Mokykla apšneka (daugiau, kad wow, jie pažįsta įžimybę, ne taip smarkiai jiems rūpi ar ji šliundra ar ne), tėvai toliau meh. Panikos atakos intensyvėja. Iš pradžių ji galvoja, kad čia taip padarė jos draugas gėjus (nu tipo iš pavydo), bet galų gale paaiškėja, kad ne.

O viskas išsiprendžia po to, kai ji ištrina savo blogą, bet tada twiteryje prasideda žinutės "nooooo, girlonline - grįžk, gi myliu aš tave!" iš visokių fanų. Tada ją vėl apima narciziškas rašytojo įkvėpimas, ji pasiraitoja rankoves ir parašo įrašą iš serijos "kaip jums negėda!", išdėsto viską, ką galvoja apie tuos, kurie vietoj to, kad pasakytų kažką gražaus kritikuoja, kurie nesidomi kitų žmonių gyvenimu iš visų pusių ir panašiai, kad tik per meilę vienas kitam (t.y. jai), per vienas kito išskirtinumo pažinimą (t.y. jos) bus pasaulyje laimė ir taika.

Tada įvyksta pasakos stebuklas - fanai alteidžia, džustinbyberis pas ją atvažiuoja, tėvai ją myli, o kaimyno gėjo tėvai užsirašo į psichoterapiją. Visi laimingi!


Tai kuom šita knyga galėtų būti pavojinga jaunam protui nelabai įsivaizduoju, nes jinai neturi absoliučiai jokių alergizuoti galinčių prieskonių. Ji galėtų patikti tik arba tokiu atveju, jeigu jau skaitytojas gali susitapatinti su heroje (ko knygomis nepataisysi, čia reikia stipresnių reciprokinio determinizmo išraiškų), arba jeigu yra slaptas sadistukas tyliai dekonstruojantis visokius reiškinius, tuomet knygą gal reiktų atimti, o tai po to pats rašys bestselerius kaip niekur nieko 3:)

2016 m. rugsėjo 20 d., antradienis

Ką veikia placenta



Šiame tyrime žiūrėjo ką veikia placenta. Kaip organas, tai ji baisiai įdomi - pusė jos užauga iš vaiko pusės, o pusė iš motinos. Bet ką ji tiksliai daro? Žinokit, kad labai smarkiai tai niekas ir nežino.

Tyrime pelėms genetiškai modifikavo vieną geną, kuris būna aktyvus placentinėse veiklose. Be jo visokie į insuliną panašūs augimo faktoriai ir panš. nelabai veikia. Bet visa tai tikriausiai nelabai įdomios techninės smulkmenos, kas yra įdomu, kad nėštumo metu tarp vaisiaus ir motinos vyksta toks tarsi virvės traukymas - kas kurį suvalgys. Vaisius šiek tiek laimi ir dėl to auga sąskaita to, ką šiaip motina valgo. Bet vos tik motinai maisto ima trūkti, tai placenta iš karto pradeda užsukinėti kranelius. Žmonių ir kitų gudrių gyvūnų atveju tai sveiką placentą galima apgauti - pvz.: nuolat galvoti apie tai, kaip bus gerai vėliau, kaip bus gerai vaikui, kai jis augs ir panš., taip neduodant placentai užraukti gėrybių net ir blogiausiais atvejais (dėl to pvz.: emigrantų vaikai dažnai gimsta didesni ir sveikesni, nei namie likusių bendratautiečių, nors likusieji gyvena geresnėm sąlygom, bet be svajonių. Ir nebūtinai emigravę yra kažkokia tai stipriai riebi grietinėlė, kuom būtų galima tuos skirtumus paaiškinti.)

Tyrimo metu, priklausomai nuo to kieno genai buvo paveikti, gavo nėštumus, kurių metu placenta būdavo labai šykšti ir vaisius vystydavosi gležnas ar net žūdavo, ir tokius, kai ji būdavo per daug dosni - augo gigantiški vaisiai, kurie, pajutę kad gali pasiimti, reikalavo dar ir dar, sukėlė mamoms pėlytėms gestacinį diabetą, išvogė kaulų mineralus ir kitaip nustekeno.

2016 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Pesimistai ir optimistai


Čia visai smagus tyrimukas, kuriame bandė algoritmą skirstantį žmones į grupes pagal porose priimamus sprendimus (tikslas galų gale būtų sugalvoti kaip kokiam banke vartotojui prakišti bankui dar naudingesnį pasiūlymą ir panašiai).

Supaprastinant testą, kurį turėjo atlikti tiriamieji, tai buvo pasirinkimas ar medžioti poroj zuikius ar elnius. Jeigu pora medžios kartu, tai galbūt pagaus elnią ir bus daug mėsytės. Jei medžios po vieną, tai kiekvienas pagaus zuikių ir abu turės šiek tiek mėsos. 10% tiriamųjų programa nesugebėjo priskirti kokiam nors tipui. Likusieji buvo neurotipiškesni ir po 20% sukrito į tokias kategorijas:
Optimistai - renkasi gaudyti elnią, nes nu gi galima gauti tiek mėsos! Nebus mėsos, tai bus uogų ir šaknelių, ne pasaulio pabaiga.
Pesimistai - renkasi gaudyti graužikus, nes bus nebus tas elnius, o zuikis tai tikrai bus. Jau geriau mažiau, bet garantuotai.
Pasitikintys - nesvarbu ar zuikiai ar elniai, prisitaiko prie partnerio, t.y. mėsą maino į draugystę ateičiai.

O 30% sudarė pavyduoliais pavadinti asmenys - jie rinkosi gaudyti zuikius su tikslu, kad porininkui neliktų galimybės gauti elnienos.

https://arxiv.org/abs/1608.02015

2016 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis

Kiek kainuoja akiniai?

Mano dabartiniai akiniai kainavo 10 eurų už rėmelį ir 10 eurų už plastmases juose. -3 dioptrijos, nieko ypatingo. Dar buvo kažkokia lyg tais akcija, tai man atrodo viskas kartu kainavo 10 ar tai 15 eurų.
Bet, kol nestudijavau medicinos ir nežinojau kokiu būdu atsiranda didelės medicininių prietaisų kainos, tai tikriausiai tokių akinių net nebūčiau pirkusi, nes kažkas man juose būtų įtartino atsiradę. Nors dabar galiu pasakyti, kad čia vieni atspariausių mano kada nors turėtų akinių, taip pat vieninteliai, kurie per tiek laiko nesusibraižė, nors ir neturi jokios antiscratch dangos.


Iki kokių absurdiškų kartais paaiškinimų nusirita kodėl tos kainos tokios didelės - "Oj, pas mane super duper spec. paploninti itin reti tik man vienam pagaminti stiklai" (jo, tik kad tuos stiklus dabar pagaminti su aparatu taip pat nesunku, kaip bet kuriuos kitus, nebe žmogus juos šlifuoja rankytėmis), ar "Oj, bet tai su šita parduotuve, jei atsilaisvina varžtelis galiu ateiti ir jie vėl prisuka" (rimtai? Duok aš tau tą varžtelį prisuksiu. 


Išimtis galbūt būtų visokie ale dizainerių akiniai, bet norint tokius nešioti pirmiausiai reikia lankytis tokioj aplinkoj, kur juos kažkas atpažintų :v Nes dabar tai geriausiu atveju atpažįsta nabent kad akiniai už 300 eurų, bet ne dizainerį, kolekciją ir panašiai.


Didžioji dalis mano draugų turi medicinius draudimus, kurie jiems dengia tokius dalykus, kaip akiniai ir tada jie sugeba išsirinkti tokius, kad su 80% kompensacija vis tiek kainuotų 300 eurų. Sakau, kad nu nekainuoja šitas daiktas tiek. Kaip tai, sako jie, ir rodo man, kad optikos salone, kuriame jų draudimas priimamamas, visi tik tiek ir tekainuoja. 3:)


Iš partogenozinių ląstelių užauginti sveiki peliukai

Šitam tyrime spermatozoidais apvaisinėjo ne kiaušialąstes, bet partenogenozines ląsteles - tokias haploidines kamienines, kurias dažniausiai gauna iš specifiškai paveiktų kiaušialąsčių. Jos atrodo kaip embrionų ląstelės, bet neužauga į individą, net ir embrionui palankiose sąlygose. Apskritai tai yra gana leipios ir yra linkusios greitai nusibaigti savaime. Taigi norisi, kad ilgiau temptų!


Apvaisino ir tada gavo, kad ketvirtis, perkeltos į gimdas, užaugo į sveikus individus (peliukus). Šios ląstelės turi kitokius epigenetinius žymenis, tai dabar galės sau veisti kartą po kartos šitų pelyčių palikuonių ir žiūrėti kas su jom dėsis toliau.
Dar džiaugias, nes tradicinio klonavimo atveju tik apie du procentai ląstelių su perkeltais branduoliais užauga. Kartais partenogenozininis embrionas būna diploidinis ir žinduoliams išgyvena ir be apvaisinimo, bet taip retai, kad vis tiek galima sakyti, jog 0% šansų.


Šitam tyrime dar galima pasiskaityti kaip apskritai vyksta pelių IVF'as. Atradau, kad joms perkelia 2 ląstelių embrionus, o pusę dienos iki perkėlimo jos apturi sekso su kastruotais peliukais, kad būtų tinkama embrionams hormoninė aplinka.




2016 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Apie kuru

Vakar su Lapinu nuėjom į now Japan'ą, kur prisipirkome visokiausių lipdukų ir panašių šūdžiukų. Aš labiausiai džiaugiuosi sexy furry plakatu, bet dabar nesugalvoju kur tą monstraciją kabinti. Visgi tikiu, kad anas užves daug gilių filosofinių diskusijų apie tai kodėl katė turi papus. Šiandien renginys vyksta toliau ir dar galite spėti nueiti, netgi pamatyti gyvai Geležinę lapę ir gal net ją paliesti.
Kai kurie autoriai tokį renginį kaip now Japan'as pavadintų religiniu, nes dauguma jame besilankančių ir įvairiams fandom'ams (tam tikro filmo, komikso, knygos etc super gerbėjų visumai) priklausančių asmenų elgiasi labai panašiai, kaip kad elgtųsi religingi asmenys (čia atskyrus religingumą ir dvasingumą, kaip dvi skirtingas galimas žmogaus veiklas).
Užvakar buvome Gabrieliaus Klimenkos renginyje apie postapokaliptinės zombių religijos kūrimą ir kažkokiu tai būdu mūsų sukurtas "Darvinizmas" laimėjo. Jis buvo pats paprasčiausias ir skurdžiausias, palyginus su kitom religijom. O gal mes tiesiog turime religinių fanatikų talento.
Reginyje nuskambėjo žodžiai, kad niekas nėra tiksliai apibrėžęs kas būtent yra per daiktas religija, bet, jei norėtumėte tokią turėti (ar padaryti patys), tai joje turėtų būti keli esminiai dalykai:
-) Mitas
-) Dievybė ar dievybės (nebūtinai)
-) Šventraštis (gali būti ir žodžiu perduodama tradicija)
-) Šventykla (nebūtinai)
-) Maldos susirinkimai ir jų tvarka
-) Nuodėmės samprata ir ribos (bent minimali)
-) Patekimo ir iškritimo iš religinės bendruomenės sąlygos (kas gali, o kas negali ir kaip būti?)


Buvo ir viena atskira zombių religija, kuri siekė visus paversti zombiais (ar bent jau pamaitinti zombius) ir taip pagreitinti didžiojo proto iškilimą iš Žemės gelmių. Toje religijoje visi labai norėjo suvalgyti smegenis.
Taip bendriau paėmus, tai pati zombio idėja į mass media atėjo iš voodoo, kuris irgi pakliūna į religijų sąrašą. Tik ten zombiai smegenų nevalgo. 
Po renginio galvojau, kad yra tokia liga kuru. Ji laikoma endemine (būdinga tik ten) tam tikriems Papua Naujosios Gvinėjos regionams, bet šiaip tai sutinkama visame Pasaulyje ir, vertinant istorinius šaltinius, panašu, kad trumpų ir mažų jos epidemijų pasitaikydavo visur. 
Ją sukelia specifinis prionas - tai toks baltymas, kuris radęs į save panašius perlanksto, kad jie būtų tokie patys, kaip jisai, o naujieji perlanksto naujus ir taip iki pat dugno. Visa to pasekoje nebėra nei originaliųjų kažkam naudingų buvusių baltymų, o taip pat pat pilna nenaudingų ir pavojingų šiukšlių. Jeigu laikyti, kad dauginimasis ir gaminimas į save panašaus yra būdinga gyvybei, tai taip išeitų, kad prionai yra gyvi. Bet šiaip tai niekas nėra to sutaręs. Prionas gali rastis organizme spontaniškai, pvz.: galbūt ir Jūs turite kokį nors neaktyvų geną, kuris dėl kažko pabustų ir sukeltų vieną iš prioninių ligų, o gal kokia nors kosminė spinduliuotė chirurgiškai preciziškai pataikytų būtent į tą vieną baltymuką, kuris yra normalus, bet vat sukvailiotų. Visgi labai bijoti, kad taip nutiktų nereikia, nes čia medicininiai atitikmenys "išėjau į lauką ir gavau per galvą su meteoritu" ar "ėjau Neries pakrante ir koją nukando ryklys". Įmanoma, bet ir fantastiška tuo pat metu.


Dažniau jais yra apsikrečiama - paprastai suvalgius. Nors baltymai virškinasi, bet užtenka ir vienam prasprukti iš virškinamojo trakto ertmės giliau ir jis gali prigaminti gazilionus savo kopijų. Bet tinka ir kiti būdai - nuo kraujo perpylimo iki spermos patekimo į gimdą (ar tą patį skrandį).
Konkrečiai kuru buvo aprašyta ~1950 metus, nors tuose regionuose žmonės gyveno jau senai, o ir "atrasti" vakariečių buvo jau keliasdešimt metų. Iš ~10 000 žmonių turinčio regiono kiekvienais metais ~200 pradėjo mirinėti nuo keistos ligos, kuri prieš tai maždaug vienerius metus reikšdavosi vis labiau progresuojančiu kūno valdymo sunkumu, nevaldomu juoku, drebuliu, asmenybės nykimu, ir šiaip kvailėjimu ir emociniu neadekvatumu. Bet vat kažkaip išskirtinai mirdavo tai praktiškai tik jaunos moteros ir mergaitės. Vyrai, jei mirdavo, tai tik berniukai, kurie iki tam tikro amžiaus gyvendavo su moterų, o ne vyrų bendruomenės dalimi. ~1960 buvo susieta, kad kalta yra laidojimo ceremonija - kadangi ten gyvenę žmonės skaitė, jog kur nors kūną padėjus jį suvalgo šlykštūs mylėti nemokantys kirminai, o kaip nors deginti irgi nei šis, nei tas, tai išsikepdavo ir suvalgydavo patys, būtent moterys ir vaikai. Taip jie gaudavo baltymų, o paaiškinimas kodėl vyrams negalima buvo per tai, kad vyrų sielos silpnesnės, tai suvalgius kitą žmogų dar jo siela perims valdžią (tuo tarpu moteriška lytis per nėštumą demonstravo sielos stiprybę, nes jos vaiko siela neapsėsdavo, vaikas per žindimą, nes valgydamas motiną irgi ja netapdavo). Ypatingas skanėstas skaitėsi keptos riebios smegenys, kuriose blogojo priono buvo tikra bomba - būtent neuronai labiausiai nuo jo ir kentėdavo.


Neseniai Lietuvoje spaudoje buvo aprašytas atvejis apie nuo kitos prioninės ligos mirusį vyrą ir jo giminaičiai negali suprasti kaip ir nuo ko jis galėjo užsikrėsti. Atmetus atvejį, kad liga galėjo kilti jame pačiame (kas šiaip gana retas dalykas) iš tiesų tai progų apsikrėsti prionais dabar yra labai daug. Pvz.: paėmus vieną makio mėsainį jame mėsytės galima rasti iš keliasdešimt ar net kelių šimtų skirtingų gyvūnėlių. Į visokias dešreles ir kitokius pufibrikačius irgi gi keliauja mėsytė po viską sumalančio ir susmulkinančio aparato. Ne visi prionai pavojingi gyvūnams gali užpulti ir žmogų, o taip pat, vos tik užėjus galimai prioninei ligai ūkiuose gyvūnai naikinami be gailesčio (pvz.: kempinligės atveju).