2016 m. vasario 21 d., sekmadienis

Žaidimas - laimės kelias

Vakar nuskriaudžiau draugus.
Kadangi vienas iš KET'o įrankių yra biblioterapija, t.y. knygų skaitymas, tai teoriškai aš galiu tarsi skirti užduotis, tokius kaip ir savotiškus namų darbus - savo klientui rekomenduoti skaityti vieną ar kitą knygą. Dažniausiai KET'e tos knygos yra iš self-help knygų žanro. Taigi, pirkausi vieną iš populiariausių populiariausių, kad galėčiau perskaityti kas ten per daiktas ir įvertinti ar tikrai ta biblioterapija galėtų turėti kažkokią tai perspektyvą. Jaučiausi kažkaip nerimtai pirkdama tik vieną knygą iš internetinės knygų parduotuvės, tai prie progos paėmiau ir šitą žaidimą - 



Jeigu gali būti biblioterapija, tai kodėl negalėtų būti ludoterapija?


Kai siuntinį pagaliau gavau ir atsiverčiau šitą "Laimės kelią", tai vos nenumiriau. Pagalvojau, nu šakės, jau geriau būtų sex table top game, niekas niekada nežais tokio baisaus žaidimo. Iš karto jį užverčiau, sudėjau atgal į rudą popierių, kuriame buvo supakuotas, ir padėjau į spintą, net ne tą lentyną, kurioje laikome stalo žaidimus. O vakare tik girdžiu, kažkas kuičiasi, kuičiasi ir tada "ūūūū!!! ar čia stalo žaidimas!?". Nežinau per kokias kosmines energetines juostiles Lapinas jį atkniso. Atsidusau ir sutikau, nu vis tiek už jį jau sumokėjau. Bet žinot ką? Buvo visai nieko. Netgi labai nieko. Tikrai smagiai dviese sužaidėm, Lapinas norėjo žaisti ir sekančią dieną, bet aš užmigau žaidimo viduryje, nes buvau labai pavargusi ir jau sunkiai orientavausi.


Tai va, galvojau, kad gal aš čia kažkaip ne taip tą žaidimą iš pradžių įvertinau, gal tiesiog pasižiūrėjau su išankstiniu įsitikinimu, taigi, kaip minėjau pasakojimo pradžioje, nusinešiau žaisti su draugais. Jų reakcija, vos atverčiau žaidimą, buvo identiška maniškei - jau geriau būčiau atsinešus sex game'ą.
Ir žaisti sekėsi daug sunkiau, daug užduočių būdavo tiesiog praleidžiama arba nelabai suprantama ką ten reikia padaryti. Ir aš sėdėjau, galvojau, kodėl kai žaidėm su Lapinu tai buvo taip nesunku ir taip smagu, o dabar jau nebe taip? Galų gale žaidimas buvo baigtas, vienbalsiai nuspręsta, kad daugiau niekada niekada jo nebežaisime ir eita žiūrėti "Candy boy" animiaus.


Dar viena draugė klausė, o tai kam tada tas psichoterapeutas reikalingas, jeigu yra kažkokios tai puikios savipagalbos knygos. Kadangi jau šis stalo žaidimas buvo sulygintas su kito žanro žaidimu, tai, tęsiant analogiją, savipagalbos knygas prilyginau vibratoriui. Psichoterapeutas yra tas, kuris tą vibratorių tau palaiko. Iš mano palyginimo nušvitimas nieko neaplankė :C

:)

2016 m. vasario 8 d., pirmadienis

Open minded žolė


Virtuvėje ant palangės apgyvenau tris keramikinius žmogeliukus. Jų galvos tuščios, tik prigrūstos kažkokių pėdkelninio audinio gumuliukų su pjuvenom. Instrukcijoje parašyta - kasdien laistyk ir užaugs žolė. Aš laisčiau kasdien ir niekas neaugo, išėjau į "parinį" budėjimą, grįžau namo ir vienas turėjo vos ne už save aukštesnį kuokštą. Kaimynas toks 50/50 open minded, o trečio tik pavieniai daigeliai kalasi. Lapinas papasakojo, kad jo bendradarbė irgi turėjo tokį mopsiką, tik jai išaugo vienas vienintelis žolės stiebelis, užtat ilgas.


Fone matosi kaip daiginu porą svogūnų.
Aš svogūnų nevalgau, man tiesiog patinka kokias ilgas, tokias baltas baltutėles šaknis jie augina, kaip jos susivelia ir užpildo vandens apsemptą ertmę. Po to auga ilgi smailūs lapai. Labai smagu.




Šiandien darbe pastebėjau, kad ant vienos palangės yra mažytė sudžiūvusi orchidėja. Tiksliau neauga. Jos lapai ploni, tokie visiškai pergamentiniai, kad lieti ir bijai sulaužyti. Susiraukšlėję ir apėję dulkėmis, išlaikę vos kažkiek drėgmės, kad dar galėtų išduoti, jog augalas vis dar kabinasi į būtį. Aš bijojau ją paliesti, bet kai paliečiau, pamačiau, kad ji neturi nė vienos šaknies - yra likęs tik stiebas, o šaknys nudžiūvusius ir nutrūpėjusios. Orchidėja tiesiog kabėjo vazonėlyje iš kurio kažkas išpylė visą substratą ir lėtai merdėjo sausame ore virš radiatoriaus. 
Aš ją pakėliau ir sakau rezidentams "šalia mūsų vyksta merdėjimas, visiška agonija". Visi į mane pasižiūrėjo, o kai kurie tokie WTF, akimirką net suabejojau, kad gal aš kažko nesupratau, galbūt čia kažkieno areofitinė plantacija, kurią kvescionuoju. Bet tada supratau, kad žvilgniai buvo daugiau "KODĖL tau rūpi ta gėlė". Tas KODĖL turėtų būti ištartas tokia specifinė intonacija, ne piktai, nereikalaujantis atsako, toks, kuris pats slepia atsakymą, jog tau nereikia rūpintis tokiais dalykais, nes tau jie turi būti nereikšmingi.


Aš ją taip atsargiai padėjau atgal, išsiviriau kavos ir daugiau nebegalvojau. Bet, rytoj planuoju į darbą atvažiuoti porą minučių anksčiau ir, prieš ateidama aplankyti šalia lauke augančias pušis, bei nuo jų pasivogti šiek tiek jų žievės orchidėjos substratui.


Mama sakė, kad tiesiog man ją reikėjo pasiimti namo. Juk ji teisi, niekam tas augalas neįdomus, galėčiau su visu vazonėliu pasiimti ir niekas nepastebėtų. Nemanau, kad orchidėja išgyvens, bet kažkaip žiūrėjau aš į ją ir galvojau, kad ji juk gyva, o tiek ne daug tereikia, kad ji gyventų toliau. Galbūt ją, kaip dovanėlę, atnėšė koks nors pacientas. 


Eidama namo pasvarsčiau, kad realiai tai aš ne orchidėją gi gelbėju. Aš kovoju su savo baime, kad gydytojų persidirbimas ir nuovargis nulems kažkieno sužeidimus ar net mirtį, kad tokios nelaimės atveju bus daugybė žmonių, kurie galės kažką pastebėti, visiškai nesunkiai pakeisti, tačiau to nepadarys, nes jausis kvailai, tingės, etc. Tada būtų galima dar giliau nagrinėti šitos baimės priežastis. Ir tada tos. Ir anos ir taip iki pat dramblių :D


PS - tokių žmogiukų būna TIGER parduotuvėje, bet be akyčių. Akytes pati priklijavau.

2016 m. vasario 7 d., sekmadienis

Varlių kambarys

Įstojau mokytis kognityvinės elgesio psichoterapijos į LSMU podiplomines studijas. 
3 metai!

Įdomu, kad mano kurso mokslo metų pradžia vasario mėn :)
užsiėmimai vyksta blokais, patogu dirbančiam ir besimokančiam žmogui. Iš kitų sudentų ten grėsminga psichiatrų ir šeimos gydytojų masė :s (daaaaaug rezidentų) dabar kaip tik traukiu namo po pirmos dienos. Šiek tiek pasimokysiu ir teks pradėti ieškoti praktikos kampo (vieni nuomojas kabinetą kaip iš filmų, kiti po medžiais vaikšto) ir pradėti ieškoti pacientų ir/ar klientų. Tikiuosi, kad žinios, bei įgūdžiai bus naudingi ir šeimos gyd. darbe. Meluoju. Žinau, kad bus ;D


Prie progos nuskanavau iliustraciją iš savo konspektų. Piešinėliu save linksminau.
Tai va, kalbant apie fobijų gydymą buvo pateikta ekspozicijos technika ir, kaip jos kraštutinumas toks "floodingas".

Pavyzdys - žmogus turi varlių fobiją. Sukonstruoji varlių kambarį. Įmeti žmogų į tą kambarį. Na tai kiek jis temps? Kokias šešias, aštuonias, ar dvidešimt devynias su puse valandos, kol nulūš. Pabudęs visas bus aplipęs tomis varlėmis ir tipo niekur jis nesidės, stengdamasis neišprotėti turės įveikti savo baimę. Iš pradžių nustos tų varlių vengti, po to pastebės, kad va vienos kurios varlės snukutis kitokios formos, ims stebėti jų elgesį, gal net susidraugaus su jomis.


Tai man šitas pavyzdys atrodo kaip iš šiaubo filmo, aš įsivaizduoju kaip arba žmogus tokiu atveju:
a) išprotėja
b) pats tampa varle.

Pasipasakojau keliems šeimos medicinos rezidentams (ne iš KET kurso) apie šitą pavyzdį, tai jų nuomone visiems rezidentams būtent taip nutinka, kai jie gauna pirmą parinį budėjimą. Jie norėjo pavyzdį su medicinos studentais pateikti per tai, kad rezidentas bijo pacientų, bijo medicinos ir būtent taip, budėjimo metu, nusijautrina nuo savo fobijos. Aš sugalvojau, kad galbūt priešingai - jis bijo kitų gydytojų, ką jie jam padarys, kaip jie jį nubaus už "neteisingą" budėjimą. Budėjimo metu jis lieka ne su pacientais, o su nesėkmės baime ir, vienintelė galimybė jam neišprotėti yra budėjimo metu susitapatinti arba su nesėkme (bet tą padaryti sunku, nes tuomet nukentėtų pacientas), arba su savo fobijos objektu, t.y. gydytoju.
Netgi, išdrįsau teigti, kad būtent tokiu būdu gydytojo tapatybę atradęs asmuo galėtų svarstyti, kaip gi kitaip kas nors galėtų būti gydytoju, ar galėtų tokiu vadintis, jei niekada nebūtų išgyvenęs "varlių kambario".

Vėliau pagalvojau, kad dauguma žmonių gyvena "varlių kambariuose".