2015 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

Naujausiosios Kalėdos




Ko šioms Kalėdoms norėjo kiekvienas iš Myers Briggs asmenybės tipų.

ISFJ: Knygos. Konkrečios knygos. Netgi buvo facebook'e pasirašęs kokios. Būtų suėjęs ir knygyno dovanų kuponas.
ISFP: Super ekologiškų teptukų. Ir tofu. Daug tofu.
ISTJ: Knygos apie tarpukarį. Bet ne kokios super įdomios, gink dieve nuo mokslo populiarinimo!
ISTP: Riedučių. Kaip tai jau turi? Riedučių niekada nebus per daug.
INFJ: Vazos sudėti savo dirbtinėm gėlėm. Ir dirbtinės šypsenos.
INFP: Kad visa šita kančia baigtųsi.
INTJ: Narkotikų ir kančios kapitalistinėms kiaulėms!
INTP: To krūto konstruktoriaus iš kurio galima konstruoti organinių molekulių modelius.
ENTP: visko ir bet ko. Dar daug klausinėjo ko INFJ norėjo Kalėdoms.
ENTJ: nieko.
ENFP: Pasaulinės taikos. Na žinoma, kad juokauja. To naujo fancy iPhone. Ir būtinai balto.
ENFJ: socialinio teisingumo kare nėra kada švęsti Kalėdų! Bet megztukas būtų visai nieko.
ESTP: Prezervatyvų.
ESTJ: Švilpuko, kad pasišauktų pagalbos, tarpkojo apsaugos ir servetėlių, kuriom galėtų valytis savo ašaras.
ESFP: Iš pradžių sakė, kad bet kas tinka, o dabar dar penkis metus atsimins, kad gavo ne tai, ko norėjo, nors ko norėjo niekam nesakė.
ESFJ: Arbatos rinkinio. Ai, ir raktų pakabuko.



Praeitą savaitę su Emilija nuėjome į filmą - "Naujausias testamentas" (Brand New Testament). Iš pradžių galvojau, kad bus kokia nors tūpa komedija, iš serijos "Pats baisiausias filmas", bet buvo daug geriau.

Istorija tokia - gyvena Dievas. Su žmona ir dviem vaikais. Na, vienu. Vyresnysis, sūnus, pabėgo pas žmones ir skleidė dalykus buvusius tokius prieštaringus Dievo žodžiui, kad žmonės jį net nužudė (filmas nemeluoja, Naujojo ir Senojo testamentų Dievai yra labai skirtingi). Jaunesnysis vaikas, dukra, sulaukia 10 gimtadienio ir, įžengdama į paauglystę, supranta, kad jos tėvas nėra geras. 

Nors ji labai myli savo mamą, bet nusprendžia pabėgti. Prieš tai iš Dievo kompiuterio nutekina visų Žemės gyventojų mirties datas. Šita filmo dalis man taaaaip patiko. Šakės. Matote, krikščionybėje vienas iš esminių dalykų yra, jog žmogus negali žinoti savo mirties dienos ir dėl to kiekvieną dieną turi gyventi kaip paskutinę. Problema su medicina, jog jinai gali pasakyti kiek maždaug liko apytiksliai, o apskritai su gyvenimo pažanga, žmogus gali realiai tikėtis sulaukti senatvės. Taigi, absoliuti dauguma žmonių gyvena, jei ne žinodami tikslią savo mirties datą, tai nujausdami apytikslę. Jeigu kada pas gydytoją buvote gavę pasirašyti tokį popierių, kuriame buvo ir pastraipa apie tai, kad nenorite būti informuotas apie savo būklę, prognozę ir gydymą, tai ja daugiausia naudojasi ne kokie nors jautruoliai, o žmonės gyvenantys pagal krikščioniškas vertybes. 
Tai va, kai Žemėje visi sužino kada numirs, tai kažkaip dingsta noras dirbti varžtų fabrikuose, gumos tempimai ir panašiai. Kas man labai filme patinka, tai kaip Dievą tas deabilituoja. Taip netyčia mergeitė padaro brolio darbo tąsą. Vos nusileidusi į Žemę ji dar sako, kad, pala, pala, taig Jūs jau gyvenate Rojuje, juk Adomą Dievas būtent čia patalpino, bet filme apie tai tiko pora scenų yra. Tai labai juoda filmo dalis - ankstyvojoj krikščionybėje Rojus buvo būsena, Žemės transformavimo tikslas. Vėliau, religijai plečiantis, jis persikėlė/grįžo į vietą, atsirado pragaras, limbas ir t.t. Nors original idėja liko, kaip galutinis pasaulio pabaigos tikslas.

Dievas leidžiasi gaudyti neklaužados vaiko, o vaikas tuo tarpu eina ieškoti 6 naujų apaštalų. Kodėl 6 ir kam jai jų reikia? Nu nespoilinsiu visiškai :D Ji pasirenka pačius pirmus 6 žmones ir filmas leidžiasi į 6 dažnas ir dideles žmonių baimes, bei jų paprastus ir nesudėtingus sprendimus. Net jeigu visiškai nieko nežinotumėte apie Europą ir krikščionišką kultūrą ar mitologiją, tai tos 6 istorijos vis tiek būtų įdomios. Man asmeniškai įdomiausia buvo apie žudiką ir jo meilę sau pačiam (tiksliau jos atradimą), bet mano draugams labiausiai patiko apie žmogų, kuris, nors galėtų daryti ką nori ir eiti kur nori, kasdien būna ten pat ir daro tą patį, o tam, kad nutrauktų šitą nesąmonę judėjimo "impulso" pasiskolinimą iš kažko tokio mažiuko ir juokingo, kaip varnėnas, apie absurdiškai ilgą kelionę ratais kvadratais, kad rastų tai, ką iš esmės kasdien matydavo už kampo. Ta istorija man asmeniškai buvo tokia meh, kad, jei ne draugai, kurie "THIS IS THE GREATEST THING EWA", tai būčiau lengvai pamiršusi.

Taigi, mergaitė suranda 6 apaštalus, apsireiškia jiems per dieviškus stebuklus (vėlgi, išlaikant vieną iš Naujojo testamento idėjų, kad Dievas yra meilė), taip bendrai apaštalų tampa 18 ir Pasaulis išgelbėjamas (įvyksta Pasaulio pabaiga ir Žemė tampa Rojum (su viena išimtimi, kurioje like Senojo testamento Dievas)). Išgelbėjamas taip pat absurdiškai, kaip ir sukuriamas prieš tai, ir tas jo išgelbėjimas iš tiesų yra juodžiausia šitos komedijos dalis.

Taigi, tai filmas, kuris užduoda kelis klausimus - pirmiausia ar Jėzus buvo nukryžiuotas tam, kad išpirktų žmoniją (jeigu žmonės patys neišsiperka, tai Dievas tampa žmogumi, ir tas Dievas-žmogus išperka visus žmones. Logiška ir dieviška.), ar tam, kad prieš žmones išsipirktų pats (nes kaip kitaip paaiškinti kodėl abiejų testamentų Dievai tokie skirtingi?, plius Senasis testamentas leidžia Dievui keistis, pripažinti savo klaidas ir jų nekartoti (pvz.: istorija su tvanu)), antra į Europą krikščionybė atėjo su Jėzumi, bet pasiliko su Marija. Bet dabar Europa tarsi jaučiasi kažkiek užguita, kažkokia mieganti, bet ar negalėtų būti, jog Marija turėjo dukrytę, kuri tyliai augo ir tuoj pradės maištauti (internetuose dažnai matau tokią fantaziją, kad Europoje plintantis Islamas "pažadins" transformuotos krikščionybės atgimimą.), trečia - žmogau, baik išsidirbinėti, apsižiūrėk aplinkui, ir suprask, kad vieną dieną tu mirsi, o tavo gyvenimo niekas už tave daugiau nenugyvens.

Filmas yra lgbt, mpreg ir furry positive, tai, jeigu tie sutrumpinimai jums kažką blogo sako, geriau jo nežiūrėkite :D

2015 m. gruodžio 22 d., antradienis

Ir vėl truputėlis apie empatiją

Kartais nugirstu ar kur nors perskaitau, kad ne neurotipikai (autistai) neturi empatijos. 
Ir tas dalykas toks keistas.
Nes empatijos niekas nėra aiškiai apibrėžęs, tai tas pats, kas pasakyti "neturi skonio" ar "savotiškas humoras".
Bet kartais aš pamėginu įsivaizduoti, kad empatija, tai yra dalykas, kai jauti kito žmogaus jausmus ar supranti ką jis jaučia. Dėl to gali geriau su juo bendrauti, o paėmus tam tikrą žmonių grupę, vyraujančių individų jausmai, na arba labai stiprūs, kad ir pavienių individų, išgyvenimai tampa svarbiausiais. Taip asmuo, kuris to nemoka, tos "empatijos" gali būti lengvai izoliuotas ir, jeigu jis nemoka atpažinti visiems suprantamų jausmų išraiškų (o tuo pačiu jų išreikšti), tai dar ir stigmatizuotas. Izoliacija gali lemti, kad jis neišmoks įvardinti jausmų ir, kartu su nemokėjimu išreikšti suprantamai, gali būti pasmerktas daugumos galvoti, kad jis tų jausmų ir neturi. Jam beliks ieškoti savitų išraiškų, pvz.: per meną ar per mokslą, ir jis neišvengiamai bus vadinamas originaliu ir savitu, kas dažnai tik dar labiau tolins jį nuo susikalbėjimo. Nes daugumai neurotipikų "savotiškas" ar "originalus" reiškia, kad gilintis toliau ir nebereikia.

Taigi, galima daryti prielaidą, kad empatija, nors nebūtina, bet yra labai patogi draugystės sąvoka, kuri gali smarkiai mažinti vienišumo jausmą. Manau, kad vienišumas, tai būsena, kuri kyla tada, negali su niekuo pasikalbėti tau rūpimomis ir iš tiesų svarbiomis temomis. Gali būti apsuptas šimtų žmonių ir jaustis be galo vienišas. Gali turėti tik vieną draugą su kuriuo kelis kartus per mėnesį persimesti žinute ir nesijausti vienišas. Esu sutikusi žmonių, kurie iš viso nebuvo įgalūs jausti vienišumą, nes turėjo tokį turtingą ir tvirtą vidinį pasaulį, jog jie patys su savimi galėdavo diskutuoti ir konstruoti naujas mintis. Ir tokių, kurie vienišumo pažinti negalėjo, nes jų gyvenime svarbių temų niekada nebūdavo, o jeigu kažkokias ir įvardindavo svarbiomis, tai tik todėl "nes taip reikia" ir pokalbių apie jas kaip tik vengdavo ir nesuprasdavo kodėl jie galėtų norėti su kuom nors tuom dalintis (ir teisingai darė, nes taip gali kilti grėsmė netekti žmonių, kurie tiki, kad jie tokiems žmonėms suteikia tikrą draugiją).

Emociją perduoti yra sunku. Smegenų žievėje sukasi tik jos atspindžiai, taigi neurotipiška empatija gali padėti suprasti ką kitas jaučia. Bet čia aš pastebiu, kad ji veikia tik tarp neurotipikų ir, kuo jie panašesni, tai tuo geriau veikia. Man atrodo, kad žmonės kitų jausmus supranta pagal principą "ką aš jausčiau jo vietoje", taigi, kuo "jis=aš", tuo intuicija geresnė. Kraštutinis neurotipikas empatiją gali pajusti gyvūnams, vėjui, idėjoms. Jis gali į bet ką įsilieti ir bet ką  įsileisti ir išleisti iš savęs.
Tačiau ne neurotipiška empatija yra kitokia. "Ką aš jausčiau jo vietoje" neveikia, nes jis nėra aš, niekada nebuvo ir niekada nebus. Tai nuostabi riba, per kurią statomas tiltas džiugina, o pasivaikščiojimai tos bedugnės kraštais kelia aistrą ir neblėstamą susižavėjimą. Ne neurotipikais pasakymą "mano antroji pusė" gali suprasti netgi kaip įžeidimą, nes nei jis, nei kitas žmogus jam nėra nei pusė, nei kažkieno nuosavybė.
Ne neurotipiška empatija kito jausmus arba priima taip, kaip jie pateikiami (ir dėl to ne neurotipikai dažnai nukenčia nuo emocinių manipuliatorių, kurie moka vaidinti, bei nuo atvejų, kai empatikai didelę emocinio komponento dalį supranta iš pačio žmogaus tiesiogiai neišsakomų ir neparodomų dalykų (nebūna, pvz.: "skaitymo tarp eilučių"), arba, ypač jei ne neurotipikui pasisekė turėti aukštą intelektą, priima analizuodama, vertindama. Jei neurotipikas užjaučia kitą durnium išvadintą ir kamputyje verkiantį neurotipiką, nes gi niekas nenori būti išvadintas durniumi (na, galbūt pats jis ir neverktų, ir rastų paaiškinimą, kad pvz.: yra labiau emociškai subrendęs, t.y. mokantis jausmus transformuoti ar glušinti), tai ne neurotipikui mąstytų. Ar tai lėmė kaip pasakė? Kas pasakė? Savaitės diena? Ar dar kas nors?  Jis imtų uždavinėti daug klausimų, kurie neurotipiką galėtų nervuoti, o jeigu ne neurotipikas prieitų klaidingų išvadų, apie neurotipiko jausmus, tai dar ir neurotipikas užpyktų ir, viena vienintelė klaida lemtų jau jo padarytas išvadas apskritai apie tą žmogų (pvz.: jei jis nesuprato manęs, kai man buvo skaudu, kai mane išvadino durniumi, tai vadinasi jis iš viso negali suprasti kitų žmonių skausmo)

Grįžtant į pradžią, kai išgirstų, kad ne neurotipikai neturi empatijos, prisimenu visus savo ne neurotipikus draugus ir dažniausiai, kai liūdžiu, ar džiaugiuosi, iš jų jaučiu didžiausią empatiją.  Jie negalvoja, kad jie netinkami, jie net nesileidžia į klausimą. Tiesiog Justė taip jaučiasi. Nes Justė taip jaučiasi. Justė gali jaustis, kaip tik nori. Arba su jais bendraudama jaučiu, kad jie supranta, kodėl aš taip jaučiuosi, net jei patys tokioje situacijoje niekada taip nesijaustų, ar pasakytų, kad tokia emocija jiems nepažįstama ir svetima. Ir, skirtingai nuo neurotipikų, niekada nebūna pasakymų, kad tai neadekvatu, nereikalinga, kad jie negali suprasti ar dar kaip nors. Kartais būna šimtai tūkstančių klausimų, bandymų apibūdinti mano jausmus žodžiais (ar piešiniais) ir klausimų ar taip?, kartais, kai jie to jausmo nepažįsta, susidomėjimas kaip gi aš jį pati atpažinau, ką tada su juo daryti ir panašiai. 
Ir su jais aš niekada nesijaučiu vieniša. Manau, kad neurotipikai savo tarpe nesijaučia vieniši irgi. Įsivaizduoju, kad jiems labai smagu, nes jiems nereikia leisti daug laiko kito žmogaus pažinimui, jeigu jie panašūs, tai nuo pirmos akimirkos susikalba, sutampa, įsimyli ir panašiai, o drauge praleistas laikas tiesiog, na, kaupina atsiminimus ir išgyvenimus, tarsi investicija į prisirišimą. Bet taip pat, kai kurie žmonės jiems yra amžinai prarasti vien todėl, kad jie neinvestuoja į draugystę taip, kaip ne neurotipikai, bei yra grėsmė, jog jų asmenybės ar mąstymo pokyčiai nulems ir draugų netekimą, o atsiradę kitiems nebūdingi poreikiai ar išgyvenimai sukels, kartais net slepiamą ir neišsprendžiamą, vienišumą.


Paveikslas -  Berthold Woltze "The Irritating Gentleman" 1874
Jauna moteris važiuoja traukiniu. Ji gedi. Galbūt mirė jos vyras, o galbūt tėvai. Ji verkia ir žiūri į paveikslo stebėtoją. Ji neturi kur pasitraukti iš važiuojančio traukinio. Įkyrus ponas lenda prie jos, ir negali nuo jo pabėgti, nes to neleidžia jos statusas ir lytis. Jis nesupranta moters skausmo, jis nepastebi, kad ji verkia. Jam jinai tik žavi jauna panelė, kuri neabejotinai bus maloni ir šauni, praskraidins kelionę.
Galbūt ji gedi ir prarasto statuso. Jos drabužiai aukštos klasės, netinka nei tokiam vagonui, nei bendrakeliaiviams (fone matoma dar vieno vyro galva tik tam ir skirta, kad parodytų socialinę aplinką). Kadangi dar gedi, nemoka tokio bjaurybės pavyti šalin.
Man labai patiko šitas paveikslas. Nors ir liūdnas.

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

penktadienis

Kartais žmonės suserga sunkiomis ir gyvybei grėsmingomis ligomis.
Kartais jie nuo jų pasveiksta.
Tas kartais pasveiksta dabar būna dažniau, nei nepasveiksta. Na, gal ne visada pasveiksta-paveiksta, tačiau gali ligą kontroliuoti ir gyventi praktiškai tokį pat gyvenimą, kaip visi kiti.
Aš nežinau ar toks dalykas būdavo anksčiau, bet kartais stebiu reiškinį, kai žmonės imasi ilgėtis savo sunkiosios ligos, ar to laiko, kai dar niekas nežinojo kuom gi jie serga, kas gi toliau bus.
Jie ima ilgėtis buvimo nedicinos instrumentiniu lūkesčiu,  tikslu, jog reikia pagydyyi. 

Iš vieno šono tave supa mirties grėsmė, o iš kito į tave kabinasi tiek daug rankų ir traukia, traukia kartais numetusios visus kitus.

Ir štai tave ištraukia. Apsipatenkina medicina, kad šauniai padarė, bet tu pats ne. Grįžti atgal į savo varžtų fabriką, kur dirbi nuo 7 iki 18, o penktadieniais eini į barą pagerti su draugais, su kuriais palaikyti draugystei tas alkoholis būtinas. Šeštadieniais apie nieką negalvoji ir kartais, jei šilta, nuvažiuoti kepti šašlykų. Sekmadieniais bijai pirmadienio. Antradieniai ir trečiadieniai tau prabėga greitai ir nepastebimai. Penktadieniai tikriausiai geresni net už šeštadienius, nes šeštadieniui einant dažnai jau matai, kad ir vėl nieko gero nepadarysi, o penktadienį dar ne. Dar yra labai daug vilčių, kad viskas bus super.
Kažką atidedi, kažkur skubi. Kol sirgai buvo įsijungęs išgyvenimo istinktas ir, o siaube, gal tu net patikėjai visais tais daktarais, kad tavo gyvenimas iš tiesų yra puikus? O gal kažkiek nujautei ir planavai viską pakeisti, pradėti iš naujo? 

Ir štai tu pasveikai.
Tu nieko nepradėjai.
Daktarai sėdi laimingi ir džiaugiasi, kad grąžino tave į tą varžtų fabriką.
Ir tu nori vėl susirgti.
Tu nori pasveikimo vilties, kaip penktadieniais nori prasmingo šeštadienio vilties. 

Kartais man atrodo, kad ateityje medicina visiems suras savo sveikatos penktadienį, kuris tęsis visą gyvenimą.

Sandra Yagi paveikslas - http://www.sandrayagi.com/