2015 m. spalio 31 d., šeštadienis

NaNoWriMo-1 1492/50000


Ant kalendoriaus yra pavaizduotos dvi figūros. Vieną jų identifikavau kaip Totą - senovės egiptiečių rašto, kalendoriaus ir dar beleko dievą. Tai priklijavau jam porą judrių akyčių ir dabar jis gali dieviškai veizėti į mane.


(ooo... kavytė)

Toliau dedu šios dienos gabaliuką. Nepradėjau nuo "Tai buvo tamsi juoda naktis", bet nuo kažko panašiai nuvalkioto:


arba iš karto skaityti toliau>>>

Harpijų sakmė apie du dievus

Kartą gyveno menkas dievas. Matydamas, kaip kiti dievai kuria pasaulius jis irgi pabandė. Bet nieko jam neišėjo, tik grumstelis žemės ir vienas mažas akmenėlis. Todėl paslėpė jis savo pasaulį tolimiausiame ir tamsiausiame kampe, kad niekas niekada nerastų.
Kito dievo pasaulis buvo labai gražus. Sukūrė jis jame sodą pilną puikių paukščių. Visi buvo didūs ir nuostabūs, tik vienas varnas buvo juodas ir neišvaizdus. Užpyko varnas ant savo dievo ir išskrido iš sodo. Išskrido iš pasaulio. Išskrido, kur tik galėjo ir skrido kiek galėjo. Skrido tūkstantį metų, kol pasiekė menkojo dievo pasaulį. Nutūpė ant jo ir ten, kai niekas nematė ir negirdėjo, pradėjo verkti. Verkė dar tūkstantį metų. Priverkė visą vandenyną, kurio centre žemė tapo sala, o akmenėlis sėkla ir sudygo į žolę.
Pamatė varnas žolę ir apsidžiaugė. Jis jautėsi labai vienišas ir papasakojo jai apie tai iš kur atskrido. Papasakojo apie gražiąsias gulbes ir puikiuosius povus. Apie narsų erelį ir švelnią zylę. Apie suktą gegutę ir vikrią kregždę. Klausėsi žolė ir augo. Užaugino šakas, tapo medžiu. Tapo medžiu ir sukrovė žiedus. Matydamas, kad paukščiai yra gerai medis bandė jų užauginti, bet jam nepavyko ir iš žiedų ritosi tik gyvūnai. Iš pradžių išsirito žuvys ir urunguriai, kurie nuplaukė tolyn į vandenyną. Po to išsirito gyvatės ir driežai, kurie nušliaužė į žemę. Išsirito stirnos ir šernai, kurie išsibėgiojo po medžio šakas. Labai stengėsi medis, bet nepavyko jam sukurti nė vieno paukščio.
Vieną dieną varnas pasakė, kad jis tuoj išskris namo. Labai nuliūdo medis. Iš liūdesio sūkūrė jis du žmones, su kuriais galėtų pasikalbėti, kad jie jam pasakotų ką mato ir kaip tai gražu. Žmonės buvo maži ir garsiai rėkė, todėl išgirdo menkasis dievas jų riksmą, atskubėjo ir pamatė koks nuostabus jo paliktas pasaulis. Jis paėmė žmones ir pasakė, kad štai jis juos sukūrė. Medis supyko, bet žmonių daugiau nematė, nes menkasis dievas uždraudė jiems eiti arčiau medžio. Jis prašė varno neišskristi, bet varnas išskrido.
Grįžęs varnas buvo senas ir žilas, jis nebeliūdėjo dėl to, kad kažkada buvo juodas ir neišvaizdus. Papasakojo didžiajam dievui kaip viskas nutiko, bet didysis dievas pasakė, kad negali kištis į kito dievo pasaulį. Varnas žinojo, kad medis didis ir augs tol, kol rasi savo žmones arba varną. Todėl varnas nusiplėšė savo blunksnas ir pavirto jos į harpijas, kad didysis medis rastų tai, ko ieškos.

1 skyrius. Kaip Undinė įkalba Vėdrynę leistis į kelionę ir susipažįsta su Bite

Undinė ir Vėdrynė buvo senos draugės. Susipažino dar tada, kai visai mažiukė Vėdrynė  žaidė su kitom mergaitėm ir netyčia įkrito į Undinės ežerą. Ežerą visi vadina Sekluma, nes jis negilus, gali pereiti smakro nesušlapęs. Tik kelios vietos, kur požeminės upės išteka iš ežero, yra gilios ir sraunios. Kaip tik į vieną tokių Vėdrynė ir buvo įkritusi ir tikrai būtų nuskendusi, jei ne smalsi Undinė tą dieną išplaukusi iš požemio pasidairyti po ežero paviršių.
Vėdrynė kartais pasvajoja, kaip būtų smagu pamatyti Undinių miestus, bet po vandeniu ji išbūna daugiaų daugiausia šimtą širdies tvinksnių. Užtat Undinė moka kvėpuoti virš vandens. Tai taip jos ir draugauja jau daug metų po to įvykio - Vėdrynė atbėga, pripuola prie kranto ir kalbasi su Undine. Kartais Vėdrynę nubrenda į vieną iš Seklumos salų ir tuomet abi žaidžia, kas greičiau - ar Vėdrynė salą apibėgs, ar Undinė apiplauks.
Undinė dažnai Vėdrynei sakydavo, kad labai pavydi kojų. Turėti uodegą gerai, ypač tokią ilgą ir raudoną, kaip jos. Ne kokią neįdomią mėlyną, kaip kitų undinių, ar žalią, kaip viso kito, kas yra po vandeniu. Jei tik Undinė turėtų kojas, tai galėtų lengviau judėti sausumą ir ne taip greitai išdžiūti saulėje. O štai Vėdrynė turėjo visas keturias kojas. Tris buvo rudos, kaip likęs jos kailis, o priekinė dešinė balta. Skirtingai nuo Undinės, nuo kitų kentraurų Vėdrynė niekuom neišsiskyrė, bet visuomet jautėsi išskirtinė. Nes Vėdrynė buvo Vėdrynė ir daugiau tokios pat Vėdrynės niekur nebuvo!
Tą dieną, vos tik Vėdrynė pribėgo prie Seklumos, net nespėjo apsidairyti ar netoli kur nepliaukšteli Undinės uodegos galiukas, kai Undinė pati ant ranktų pasikėlė šaukdama Vėdrynei ar ji naktį irgi nemačius. Vėdrynė sutriko ir pyktelėjo ant draugės iš tokį nemandagumą, bet niekaip negalėjo suprasti, apie ką čia vis tauškia Undinė. Tą naktį Vėdrynė puikiai miegojo ir nė viena kitų merginų jos kaime nesiskundė, kad naktį būtų kas nors trikdė jų miegą.
  • - Ach, Vėdryne, Vėdryne, kaip tu taip niekad nieko nematai. Gi naktį žvaigždė nukrito! Žuvys mums pasakė, mes išplaukėm pažiūrėti, visas dangus degė, o po to ji nukrito į kalnus, ten, štai ten, - Undinė mostelėjo į tolumoje kyšančias baltas ir šaltas viršūnes, - ir kai trenkės, tai taip žemė sudrebėjo, kad mes net uodegos galiukais pajutome. Po to rūko dūmai ir paryčiais nuo ten atskrido paukščių...

Undinė vis pasakojo ir pasakojo, bet Vėdrynė vis dar žiūrėjo kalnų pusėn. Jie buvo taip toli ir tokie dideli. Kai buvo maža Vėdrynė mėgdavo įsivaizduoti, kad jie gyvena ant didelio šuns pilvo, o kalnai, tai jo dantys, kuriais jis vakarais praryja saulę. Taip, Vėdrynė gyvenime prisigalvodavo ir išgirsdavao daug keistų dalykų, bet, kad nukristų žvaigždė tai niekada nebuvo nė sapnavusi. Kartais danguje matydavosi judantys brūkšneliai ir kai kurios merginos pajuokaudavo, kad gal ten žvaigždės šoka. Bet sekančią naktį visur būdavo tos pačios žvaigždės. Nei naujų atsirasdavo, nei kurių trūkdavo.
  • - Vėdryne, nunešk mane į kalnus! Labai prašau.

Vėdrynė suprato, kad kažkur jos apmąstymų eigoje Undinė jau ėmė pasakoti nebe apie žvaigdžę, bet apie save. Undinė sykį nunėrė į vandenį ir naujai sušlapusi išnėrusi tęsė:
  • - Į kalnus! Nunešk mane ten, labai labai tavęs prašau. Tu stipri ir didelė. Dalį kelio aš plauksiu, tik prie kalnų nebegalėsiu, nes srovė per stipri. Bet tu irgi sipri. Tu mane laikysi, mes pažiūrėsime žvaigždę ir grįšime.

Vėdryne sukryžiavo rankas ir papurtė galvą. Ar Undinė visai iš proto išsikraustė? Kur toks dalykas matytas? Kam eiti žiūrėti ko nėra? Vėdrynė pradėjo risnoti pakrante ir net nežiūrėjo į Undinę. Štai ji atbėgo pažaisti, pasikalbėti, pažiūrėti į naujas kriaukles, kurias Undinė rado požemiuose, o Undinė? Jai tik vėjas galvoje. Tiksliau vanduo. Tikriausiai visų undinių galvose vienas vanduo ir dumbliai.
  • - Labai prašau. Jei bus šalta grįšim. Jei trūks maisto, rasim. O žvaigždė tikriausiai labai didelė, matysis ir iš toli. Tos kur danguje gi tikriausiai irgi baisiai didelės, jei yra tokie maži taškeliai, bet vis tiek šviečia, - Undinė neatsiliko nuo Vėdrynės. Ji ežero krantą pažinojo daug geriau, nei Vėdrynė.

“Prašau” sušuko Undinė toli ežere, nes apiplaukė dar pernai nuvirtusį gluosnį. “Ne” atšaukė jai Vėdrynė jį peršokdama. “Prašau” vėl šaukė Undinė pranerdama po liepteliu “Ne. Ne. Ne”, šaukė Vėdrynė užbėgusi ant lieptelio ir trypdama jį kanopomis, kol jis ėmė siūbuoti ir Vėdrynė nušoko bėgti toliau. Vėl ir vėl Undinė prašė Vėdrynės, be Vėdrynė nesutiko, kol galų gale Undinė sustojo, pliaukštelėjo uodega ir pasakiusi, kad jeigu jau taip, tai nebedraugaus su Vėdryne, nuplaukė tolyn, kur ežeras gilėja.
  • - Oi, oi! Labai man reikia karoso į draugus! - šaukė Vėdrynė, bet tikėjosi, kad gal Undinė nenugrido.

Pasakė ir susigėdo, ji nenorėjo, kad Undinė nustotų su ja draugauti. Galbūt ir reikėjo sutikti, gi tos undinės tokios paikos, panorės, panorės ir pamirš po kelių dienų. Norės jau kokią lydeką pagauti ir auginti, ar veidrodėlio vėžiams gąsdinti.

Likusią dienos dalį Vėdrynė bandė sumąstyti kaip ji viską galėtų atitaisyti. Taip bemąstydama ji ir ežerą apėjo, ir į kaimą grįžo, ir obuolius nurinko, ir moliūgus išravėjo, ir malkų atnešė, ir vakaro sulaukė. Bet nieko gero nesugalvojo. Dar niekada tikriausiai Undinė nebuvo taip užpykusi ant Vėdrynės. Ji pykdavo ant lietaus, kad jis lyja. Ant vandens, kai jis šaltas ir kai jis karštas. Bet kad pyktų, ant Vėdrynės? Ji nesuprato, kas čia nutiko. Nejau ta žvaigždė tokia jau svarbi? Nukrito viena, nukris ir kita. Kur nors arčiau.
  • - Kas yra Vėdryne, neskanu? - paklausė Bitė.




Bitė buvo geriausia Vėdrynės draugė. Žinoma neskaitant Undinės. Ji buvo tokio pat amžiaus, jos kailis buvo šviesiai gelsvas, o kojos žemiau kelių turėjo tamsėjančius ruoželius. Dėl to ir gavo tokį vardą. Bitė visuomet nešiodavo savo dar šviesesnius plaukus palaidus. Visi kaime žinojo, kad Bitė bus sekanti vyresnioji, todėl jau dabar Bitė galėdavo priimti daug sprendimų. Šį kartą tikriausiai buvo komandavusi virėjoms ir jautėsi višikai atsakinga už tai, jeigu kas nors išėjo nevalgomai.
Vėdrynė pakėlė akis nuo savo cukinijų apkepo gabalėlio. Štai ji taip visą dieną ir sugaišo, jau vakaras, visos merginos ilsisi aplink laužą ir vakarieniauja. Kitos pina plaukus ar šukuoja kailį. O Bitė? Vėdrynė pastebėjo, kad šiandien Bitės akys kažkokios kitokios, tarsi didesnės, tarsi labiau blizga. Vėdrynė norėjo papasakoti Bitei, kaip ji susipyko su Undine, bet išsižiojo ir nieko jai neišėjo, tarsi kokia varlė būtų į gerklę įlindusi.
Bitė apkeitė savo maistą su Vėdrynės ir pasijuokė, kad jos gabalėlis skaniausias, todėl Vėdrynė galinti jį suvalgyti. Vėdrynė nenorėjo valgyti. Ji norėjo papasakoti kad ji nežino kaip viską pataisyti su Undine. Ji atsiduso ir… labai tyliai Bitei papasakojo, kokia kvaila Undinė, kaip ji susigalvojo, kad naktį nukrito žvaigždė, kaip dabar Unindė nori eiti jos pamatyti, ir o Bite, ar ji galinti įsivaizduoti, Vėdrynė dar neva galėsianti Undinę nešti.
Kol klausėsi Bitė suvalgė ir iš Vėdrynės paimtą apkepą ir jau ėmė kėsintis į gabaliukus iš savo atiduoto, kai lygi niekur nieko Vėdrynės paklausė:
  • - O tu pati, ar tiki, kad ten galėjo nukristi žvaigdė?


NaNoWriMo 0

Blogas sako, kad paskutinį kartą į jį rašiau beveik prieš mėnesį. Užtat kitą mėnesį rašysiu kasdien!
Nes dalyvauju NaNoWriMo. Kiekvieną lapkričio dieną reikia parašyti po 1667 žodžius ir taip mėnesio gale turėti 50 000 žodžių kūrinį. Idealiu atveju novelę. Galima pradėti jau sugalvojus apie ką rašysi, o galima ir nelabai. Aš prie tų, kur nelabai sugalvoję. BET! Aš turiu planą. Ir kalendorių. Jaučiuosi puikiai pasiruošusi.


(Kalendorius. Geriausiai išleistas euras per dieną.)


(PLANAS. Žuvis su papais. Arklys su papais. Višta su papais. Sliekas irgi su papais, tik nesimato. Šuo be. Nes mano knyga tai ne koks šuns papas. :D Šakės, kokia aš originali ir nuostabi.).

Dar pasidariau ir rašymo grojaraštį, kurį ketinu stengtis kasdien pildyti dainomis. Ir esu Lietuvos NaNoWriMo facebook'o grupėje. 77 nariai.

 O šiandien kaiip tik tos grupės susibėgimas vyko Kaune. Į jį atvažiavau pusantros valandos per anksti, tai vaikščiojau po miestą.


(Vaikiškas rinkinys su žaisliuku. Limonadas be ledo. Stebuklų miestas)

Taip beklaidžiodama užėjau mirties muziejų. Gausybė visokių gyvių lavonėlių ir iškamšų, tik už 1,4 euro (moksleiveiviams ir studentams). Kai užėjau buvo labai labai baisu. Baisiausia buvo tai, kad aš ten buvau vienintelis vienišas lankytojas. Ne vienintelis lankytojas apskritai, bet vienintelis vienas. Visi kiti buvo jaunos šeimos su mažamečiais vaikais. Tikriausiai tas muziejus yra viena iš tų vietų, kur tėvai jaučia pareigą atvesti savo atžalėles, nes tikisi, kad taip paskatins jų protinį vystymąsį ir edukuos, bet, kol vaikas su didžiausiu susidomėjimu krapšto kampe stovinčios kėdės apmušalus, tėveliams tenka labai labai stengtis patiems pajusti kuo didesnį domėsį kandžių graužamiems kailiukams ar formaldehide nublukusiems sliekams, bei kažkokiu tai empatiniu keliu jį perduoti ateities kartai. Nu nes svarbu.
Ir visiškai jiems nerūpi, kad štai tėvas per visą muziejų garsiai šūkauja, kad ir jis yra nušovęs tokį pat šerną, kaip antai ta iškamša. Tik jis ne koks savo jėga abejojantis pienburnis (tiktų terminas mažakiaušis, bet negi dabar vaikui sakysi), tai jis nesamdė taksidermisto, gal jo šernas buvo net didesnis ir įspūdingesnis. Kas belieka mamai, kaip tik nutempti tada vaiką į kitą salę, ir baksnoti pirštu į eksponato stiklą sakant "žiūrėk, žiūrėk, linksmosios pėdutės!!!". Ne, mama, ten pingvinas. Ir tas paukštis, kurį tu pavadinai varna, buvo kranklys. Bet tai koks skirtumas.
Kadangi turėjau daug laiko, tai bandžiau susikaupti ir pradėti visus aplinkui judge'inti, bet nelabai išėjo ir tai, ką aukščiau aprašiau, tai turbūt geriausia, ką pavyko pasiekti.


(Sunku sukurti personažų? Imi jau sukurtą žmonių skirstymo sistemą ir tiesiog duodi atskiriems tipams vardus. Čia labai simpatiška antakių lentelė. Ne iš muziejaus.)


(Labai norėjau rasti bent jau kokį Dracunculus medinensis, kurio sukeliamų ligų taip greitai mažėja, kad dar pora metų ir tikriausiai visai nebeliks. Ech. Vėlinių proga muziejuj dairiausi kas būtų dar labiau susiję su mirtimi, nei buvimas patalpoje prigrūstoje gyvūnų iškamšų.)


(Saigos antilopės. 2015 metų gegužę tarp šitų gyvūnų laisvėje ėmė plisti dar nenustatyta liga, kuria užsikrėtus gyvūnų mirtingumas 100%. Tai va, nuo gegužės jau numiro daugiau nei pusė jų. Kol kas gamtininkai raminasi, kad Saigos kas kelis metus taip iškrenta kaip lapai, bet kažkaip šių metų atvejis ganėtinai... kraupus. Bet muziejuje gali sau ramiai eiti ir praeiti per jas. Radau vieną jau išnykusį, bet kaip tokį nenurodytą, gyvūnėlį, bet jeigu pasakysiu, gi Jums bus neįdomu apsilankyti ir jo ieškoti ;D)


(Šita žuvis man labai patinka. Kažkodėl prie jos parašyta, kad ji labai mažai ištyrinėta. Viena įdomiausių jos savybių yra ta, kad jos embrionas ima augintis plaučius, bet jie vėliau nunyksta ir žuvis kvėpuoja žiaunomis. Tiek pat gyva fosilija kiek banginis.) 

Bendrai paėmus, tai į muziejų užeiti labai galima. Ir su vaikais galima. Pasikalbėti apie tai, kad yra tokie pamišę žmonės, kaip gamtininkai. Iš kur ateina ta skani mėsytė, kurią valgome. Galbūt netgi pačiam pagalvoti, kodėl dinozauro formos žuvies pirštelis yra OK, o štai nusipirkti gyvą žuvį, nurinkti nuo jos mėsą kotletukui, o iš nuvalytų kaulų pasidaryti gražią dekoraciją, tai jau ne OK.
Bet gal čia tik man taip rodosi.
Juk aš ten buvau vienintelis suaugęs žmogus (mamos ir tėčiai nesiskaito, nes tikriausiai be vaikų neeitų), tai jau automatiškai keistuolis ir deviantas.

Grįžtant prie rašytojų, tai ryte išvažiuodama Lapino klausiau kiek maždaug narių ten ateis. Lapinas spėjo, kad bent 12. Aš pasakiau, kad bus mažiau. Lapinas svarstė, kad jis jau svarsto atsargiai.

Haha :D Buvom trise. Tai nupiešiau kitų dviejų atėjusių žmonių portretus ir atidaviau. 


(Dar ir blogą šitas žmogus rašo. Jei savo portretą nuskanuos/nufotografuos ir kitas dalyvis, taip pat įkelsiu.)

Prisigėrėm kavos, prisipliurpėm, nuėjome į knygyną ir garsiai iščiupinėjom visas lietuvių autorių lentynose buvusias knygas. Aš garsiai paklausiau kaip autorius turėtų jaustis pamatęs, kad jo kūrinys yra nukainuotų knygų lentynoje. Tai net nusigando šalia stovėjusi pardavėja ir jau maniau išmes laukan. Bet apsiramino. Apskritai tai knygynas buvo super pilnas žmonių, kurie sėdėjo ant kiekvieno įmanoma kampučio ir ką nors skaitė. Tik patraukusi namo supratau kodėl taip yra - dabar Kaunas neturi normalios autobusų stoties. Kol senoji renovuojama, laikiną atstoja Akropolis. Tai jame žmonės ir laukia. Nelabai ką ten yra ką veikti, nebent pinigus leisti.

Į priekį važiavau traukiniu, tai, kol važiavau irgi paišiau.


(Šitas net su istorija kampe. Ir jep -  aš vėl be skanerio. Persikrausčiau, tai taip jau išėjo)


(Smailianosė)

Jėjėjėj - rytoj jau rašau. Ką parašysiu dėsiu į blogą. Taigi, kasdien 1667 žodžiai juodraščio. Tikiuosi viskas pavyks ir, pailsėjus iki Kalėdų, po to bus galima šlifuoti, gražinti, apiforminti ir blogo kampe padėti visokiais mandrais pdf epub ir panašiai formatais jamimui ir skaitymui! :D

2015 m. spalio 3 d., šeštadienis

Ne taip jau įspūdingai tie LDK bajorai ir gyveno...

Šiandien su mama buvome dar vienoje Valdovų Rūmų viešoje paskaitoje. Ją skaitė VU istorijos doktorantė Neringa Dambrauskienė, pagal vieną savo disertacijos temų. Radau dar ta tema jos straipsnį pop spaudoj.
Ir, o brolyčiai, laaaabai teatrališkai skaitė. Maždaug taip, kaip kad kai mokykloje taip skaitydavome tekstus, tai iš pradžių pradėdavo juoktis kiti klasiokai, o galų gale ir mokytojai, bei liepdavo skaityti nesimaivant. Tai man pusę velnio buvo, nes dažniausiai aš būdavau tas, kuris bandydavo taip maivytis. Bet mano mama tai sakė, kad jai jau taip nusibodę tokie mokinių tipo pranešimai ir kad kaip doktarantė tai jau galėtų ir nebūti padariusi tokio studentiško tipo pranešimo. Dar sakė, kad labai trūko iliustracijų. Sutinku.

Jau išėjusi pagalvojau, kad tikriausiai daugumai žmonių studentiškas pranešimas atrodo pagal lygį, o ne pagal stilių.

Kaip ten bebūtų, pranešimas vadinosi: XVI-XVII amžiai: kur valgė ir kur miegojo kilmingieji? 

Susirinkusi publika labai skirtinga nuo praeito karto - daug labiau bruzdanti, įvairesnė amžiumi. Buvo pora užmigusių XD

(LDK rusėnų bajoras. Paveikslėlis iš čia)

Paskaitoje minėjo, kad pagrindiniai šaltiniai buvo pačių bajorų namų inventoriai, kuriuose buvo aprašomi ir kambariai ir juose buvę daiktai, bei tuomet vykusių teismų bylos, pvz.: aprašoma kas buvo pavogta ar su kuom buvo suduota (tais atvejais, kai suduota kokia nuo stalo nugvelbta žvakide).

LDK privačioje architektūroje vyravo mediniai namai, nors mūrinius tipo būtų ten it galėję išgalėti. Tai va, tie pagrindiniai tyrs bajorų namų tipai buvo trys:

1.  namas prie žemės, t.y. namas be pamato. Tokiuose gyveno daugelis, nes dauguma bajorų buvo smulkūs. Namą buvo galima išrinkti ir surinkti - kilnojamas turtas! Stogas iš šiaudų, riebalinio popieriaus ar drobės langai. Šalta ir drėgna. Labai viduramžių Europa.

(Radau šiuolaikinį atitikmenį Nuotrauka iš čia)


2. namas ant paklėčių. Tokiam reikėjo daugiau medienos. Paklėtis buvo iki keturių metrų aukščio medinė pakyla, po kuria būdavo dažniausiai buitinės paskirties patalpa. Paklėties dėka nebūdavo taip drėgna ir šalta gyventi, plius fancy laiptų, kaip reiškinio buvimas. ūūūū. Laiptai!

Kartais to paklėčio grindys įgriūdavo :D Kaip supratau paskaitoje, tai remiantis šaltiniais žmonėms toks įvykis buvo daugiau juokingas, nei siaubingas. 
Paklėčiuose dažniausiai laikydavo maistą - raugintus kopūstus, svogūnus, pastarnokus, degtinę. Toks namas jau galėjo turėti skiedrinį stogą, stiklinį langus (nuo XVI amžiaus) ar prieangį. Tik langai nebuvo dideli, bet sudaryti iš mažų langelių. Didelis stiklinis langas kainavo 40 grašių - tiek kainavo 3 kiaulės arba 2 kalakutai. Kalakutas, kaip maistas, buvo labai krūtas, nes importinis. Kuo labiau maistas (ar kitas daiktas) buvo importinis, tai tuom krūtesnis daiktas buvo. Pats krūčiausias maistas buvo ryžiai. Tik didikams ir tik ant švenčių.

XVII amžiuje įsistiklinti langus galėjo jau visi bajorai. 

(Du seni namukai su paklėčiais. Nuotrauka iš čia)

3. didysis namas ant mūro - čia jau turtingiausių iš turtingiausių namas su mūriniu rūsiu. 
XVI a. pab. - XVII a. I pradžioje kai kurie tokie namai buvo net trijų aukštų. 
Stogai buvo skiedriniai, bet su vėjarodėmis. 
Importuoto stiklo langai. 
Aukštas prieangis.
Very fancy.
Mch wow.

Šiaip tai bendrai paėmus, bajorai materialiai pirmiausiai išsiskyrė per indus ir ginklus. Tikrasis skirtumas buvo per socialines teises ir pareigas. 

Pasiturintys gyveno 2-3 kambarių būstuose, kuriuose dar buvo keleri kambarėliai laikyti daiktams ar buities darbams. Tarnai gyvendavo atskirame namelyje, jei tokio nebūdavo, tai kartu su bajorais.

Per paskaitą dar pasakojo, kad namuose būdavo toks kambarys, kuris vadinosi kamarėle, kuri, kaip supratau atitiktų šiuolaikinį miegamąjš. Ten retai būdavo krosnis, ir dar rečiau lova (ana pradėjo rastis tik ~XVI amžiuje, o Lenkijoje tik ~XVIII), bajorai miegodavo tiesiog ant platesnio suolo. 
Pirmosios lovos būdavo dėžės ar didelės skrynios. Kas buvo čiužinys, tai nežinia. Bet jau buvo užvalkalai ir net užuolaidėlės privatumui. Maži vaikai turėjo atskirus patalus - mažas pagalvėles ir mažas antklodėles. Palyginus su paprastų valstiečių ar miestiečių tuometinmis miego vietomis, tai labai fancy. Dauguma tuometinių valstiečių žiemą miegodavo kartu su gyvūliais ant šieno. Ir apksriti šiltą minkštą miegelį laikė nuodėme.
Greičiausiai žmonės nemiegodavo po vieną, šeimos miegodavo kartu vienose patalpose. Nėra aišku ar kartu miegodavo ir tarnai. Aukštesniuose sluoksniuose kilmingos moterys miegodavo su savo tarnaitėmis, vyrai su tarnais. Žemesni - visi kartu ar šeimose. Intymumas miege atsirado tik žymiai vėliau.
(Nuodėmė! Iš čia)

Kadangi paskaita baigėsi labai greitai (ir nelabai kilo klausimų), tai po to pavaikčiojom po Bernardinų sodą (gražus kaip visada) ir radom drugelių namą :o Ten šilta, drėgna, skraido paukšteliai ir dideli spalvoti tropiniai drugeliai. Vienas nutūpė man ant rankos ir bandė mane suvalgyti, bet aš jam buvau per didelė ir per mažai saldi.
Kaip suvenyrą nusipirkau raktų pakabuką su drugelio sparno inkliuzu. Jei eisit pro šalį labai rekomenduoju užsukti porai minučių ir leistis aplaipiojamam jų mažų lipnių kojyčių.