2014 m. rugpjūčio 27 d., trečiadienis

Apie humorą


(paveikslėllis iš internetų)

Ar jau laukiat šildymo sezono?

Humoro jausmo turėjimas labai dažnai nurodomas kaip teigiama savybė tiek giriantis pačiam, tiek giriant kitus. Apie tai, kaip ir kodėl kažkas juokinga pilna įvairiausių mokslinių tyrimų. Bet niekada nepamatysite bendrinės apžiūros lape humoro skilties ir langelio pliusiukui ar minusiukui. Kodėl? Juk tiek daug žmonių labai lengvai švaistosi pareiškimas, kad kažkas turi ar neturi humoro jausmą, ir iš šono atrodo, kad jie tokią išvadą prieina vos per kelias minutes bendravimo.

Humoras laikomas vienu krūčiausiu dalyku, kuriuos gali padaryti mūsų smegenys. Šiuo jausmu jos apsidovanoja, kai suveda kažką, kas šiaip nesusiveda. Juoktis galima ir iš šešėlio primenančio zuikutį ir iš naujo mokslinio atradimo (pats fizinis juoko veiksmas yra valdomas tos smegenų dalies, kuri valdo rijimą, kvėpavimą ir panašiai. Vieni žmonės gali nesijuokti, kai jiems labai juokinga, o kiti pradeda juoktis nuo mažai jiems juokingų dalykų. Aiškinimai juokis/nesijuok yra tokio pat lygio, kaip čiaudėk/nečiaudėk). 

Tam, kad žmogus turėtų humoro jausmą, jis turi mokėti analizuoti informaciją ir pasižymėti kūrybingumu. Daugumos žmonių gebėjimas analizuoti tobulėja su amžiumi ir dėl to vaikystėje buvę juokingi dalykai nebebūna juokingi suaugus, bet atsiranda naujų juokingų dalykų. 
Juodas humoras kyla iš pastebėto šiaip susivedančių dalykų absurdo - pavyzdžiui jeigu pasakojate anekdotą apie išprievartavimą, tai jis juokingas gali būti jeigu a) esate prievartavimo veiksmą galintis sukurti ir suvokti asmuo b) esate prievartavimo veiksmą patyręs asmuo (čia juodas humoras, padedantis gyti ir panaudoti humorą kaip agresijos formą). Gali būti trečias variantas - c) anekdotas pasakojamas nesuvokiant apie ką jis yra. Tai jeigu kada nors svarstėte, kad kodėl kai Jonukas pasakojo visi juokėsi, o kai Jūs papasakoje visi į Jus kreivai pasižiūrėjo, tai gali būti, kad pakliuvote į kitą raidę.

Tas nesusivokimas, jei yra labai ryškus, neurologijoje laikomas tam tikrų smegenų dalių pažeidimo ženklu. Žmogus ima juoktis ne dėl to, ką išanalizavo ar atpažino jau anksčiau atliktą analizę (anekdotas suveikia tik kaip priminimas), o dėl to, kad čia anekdotas - juokinga tampa ta dalis, kuri jį išskiria iš bendro informacijos srauto, o ne jo esmė. Jei humoras būtų knygos, toks žmogus dalyvautų diskusijose, skaitęs tik knygų pavadinimus ir nesuprantantis, ko dar galima iš knygų norėti ir kam gali būti reikalinga diskusija apie tai, kas yra po pavadinimu. 
Minėtiems neurologiniams pažeidimams dar būdinga, kad žmonės nebeatpažįsta naujų humoro formų (jie nebegali jų išmokti ar jų sukurti), bet labai linksta prie paprastų, kitų nuomone vaikiškų ar agresyvių juokelių/pokštų. Kadangi juokinga tampa vien tai, kad tai yra pokštas, pokštai pradeda atsirasti netikėčiausiose vietose - vyksta laidotuvės, o žmogus pasakoja kaip ežiukas po kelmu užduso (nebent tai juodas humoras, bet tada žmogus gali paaiškinti kuom čia viskas siejasi).
Beje, kadangi smegenų dalys atsakingos už humorą yra arti atsakingų už seksualinį elgesį, tai gali būti pažeistos ir tos, ir tos, kas gali vesti prie ypač aplinkinių kantrybės reikalaujančio dalyko - nuolatinių nešvankybių ir visko privedimo iki jų.

Na gerai, pasakysite, tai vadinasi kiekvienas neurologas, psichiatras ar kitas gydytojas galėtų įvertinti humoro jausmą, bet to nedaro! O vat ir ne.
Pirmiausia dėl to, kad tai labai kultūrinis dalykas. Kiekvienas žmogus turi jam asmeniškai juokingus dalykus, kurie yra visiškai nekvescionuojami. Jeigu Jums juokingi pilki akmenys - tai jums juokingi pilki akmenys. Galima būtų dvidešimt metų paskirti ieškoti priežasčių kodėl, bet tai neprasminga. Humoras, kuriuo dalinamės su kitais yra paremtas tuom, kad jame dalyvauja du informacijos šaltiniai - žinios žinomos visiems, ir žinios žinomos tik jums. Tai, kas yra anekdotas vienoje aplinkoje nebūtinai yra anekdotais kitoje aplinkoje. Ta aplinka vieniems anekdotams gali būti visa vakarų kultūra, kitiems Jūs ir jūsų broliai su seserimis.  Anekdotas kitos aplinkos žmogui tampa juokingas, kai jūs paaiškinate KODĖL jis yra juokingas arba jis pats alieka analizę/susipažįsta su žiniomis žinomoms visai jūsų aplinkai. Taigi, norint vertinti humorą reiktų arba būti tos pačios aplinkos iš kurios kilo pacientas (pvz.: jis pasakoja nešvankybes, bet jo aplinkoje tai normali seksualinė raiška) arba ieškoti labai bendrinių anekdotų (kurie pacientui galėtų būti nebejuokingi vien dėl to, kad jis per gerai analizuoja informaciją, kad tokie jam dar būtų juokingi ar iš viso kada nors būtų buvę juokingi - pvz.: jei pacientas nėra neurotipikas vertinant paviršutiniškai jis gali būti įvertintas humoro jausmo nebuvimu. O jeigu, kai jam juokinga jis nesikvatoja, o džiaugiasi, tai ir tokiu pusiau giluminiu įvertinimu vis dar gali būti laikomas be humoro jausmo.)

Labai norinti galima sugaišti labai daug laiko klausantis kodėl vienas ar kitas dalykas yra juokingas. Paciento negebėjimas paaiškinti ar pyktis kodėl kažkas pasakė "visiškai nejuokinga" gali būti susijęs su tuom, kad pacientas bijo atstūmimo ir jis nori būti toje pačioje socialinėje grupėje kaip tie, kuriems pasakoja anekdotą ir neurologija čia visai ne prie ko (taip pat pacientas gali juoktis iš kažkieno kito humoro, nes "reikia". Tipinė situacija - kažkas pasakojo anekdotus apie smurtą, kitas kažkas juokėsi. Kitas kažkas patyrė smurtą iš pirmo kažko. Pirmas kažkas nesupranta, nes juo nuomone čia net ne smurtas/savaime suprantamas gyvenimo eiga, tai ko čia kitas kažkas pyksta? Visi susipainioję.)
Galų gale reikia nepamiršti, kad smegenis veikia senatviniai procesai ir žalingi įpročiai. Tam tikri humoro pokyčiai vyresniame amžiuje laikomi socialiai priimtinais ir netgi laukiami pačių žmonių (kartais, ironiška, bet išlaikę sveikesnes smegenis gali būti laikomi mažiau subrendusiais ir nepatyrusiais xD).

Visokie mandri medicininiai terminai susiję su humoru (pvz.:Witzelsucht) ligos isotrijose atsiranda tik tada, kai tikrai tikrai galima įvertinti paciento humoro pasikeitimą, bet ne paciento humoro jausmą apskritai. Negalima sakyti "pacientas neturi humoro jausmo" ar "pacientas turi blogą humoro jausmą", nes negalima taip įvertinti paciento. Toks įvertinimas reikštų, kas pacientas jau vertinamas kaip tos pačios socialinės ir kultūrinės grupės asmuo ir automatiškai įsiveltų aibė įvairių šališkumų ir būtų dar painiau nei tam kažkieno kažko pavyzdyje. Tik labai idealiu, monokultūriniu, monoreliginiu, monogenetiniu ir monovisokiukitokiu atveju būtų galima atlikti tokį vertinimą ir laikyti jį objektyviu. 

Tik labai konkrečiais atvejais galima atsižvelgti į artimųjų ar ilgalaikių bendradarbių pastabas apie humoro pokyčius (lygiai taip pat, kaip bendro elgesio) ir juos susieti su medicininiais dalykais, o ne tiesiog natūraliais žmogaus asmenybės (ar jo artimųjų) pokyčiais. 

PS - kadangi humoras yra "reward" principo sistema, tai, toeriškai, galima turėti ir labai protingą žmogų, bet tiesiog jo smegenys gali būti skūpos pačios sau. Tada ir labai protingas žmogus gali nematyti prasmės savo proto naudojime tada, kai tai nėra gyvybiškai būtina. Nes nu o kokia prasmė, jeigu tai neteikia jam džiaugsmo? Žmogus su dosniomis sau pačiomis smegenimis, kad ir nedideliais protiniais gebėjimais, gali jaustis neapsakomai laimingas dėl kiekvieno pačio sugalvoto dalyko. 


2014 m. rugpjūčio 25 d., pirmadienis

3 piešiniai

Keli piešiniai iš savaitgalinio pasisedėjimo kavinėje:


(Ingos D. personažas)


(Eglės R. personažas. Vienas medūzius graužia koją.)


(Ritos D. personažas)

2014 m. rugpjūčio 22 d., penktadienis

Streso kamuoliukas

Šiandien susilaukiau klausimo kodėl ant kai kurių gydytojų stalo guli kamuoliukai ar kiti panašūs daiktai, skirti maigyti "nuo streso" :) 

Nes pacientai nervuoja! Juokauju. 
Jie naudojami kardiologinėje apžiūroje. Paciento paprašoma kiek tik jis gali suspausti vieną ar abu kumščius ir laikyti suspaudus kiek tik gali. Čia kamuoliukas ar kitoks žaisliukas palengvina užduotį (ypač jei pacientas turi ilgus, stiprius ir aštrius nagus). 
Dėl įsitempusių raumenų ir refleksiškai susitraukusių arteriolių (čia toks kraujagyslių tipas) padidėja vadinamasis širdies pokrūvis.
Kol pacientas lėtai žudo mopsiką o jo širdis geriau ar blogiau mėgina išstumti į ją atitekantį kraują dabar jau apsunkintomis nutekėjimo sąlygomis, gydytojas prišuoliuoja, auskultuoja širdį ir gali išgirsti naujai atsiradusius ūžesius arba jų sustiprėjimą/susilpnėjimą. Pavyzdžiui ūžesys sustiprėja esant mitralinio vožtuvo stenozei, o susilpnėja esant hipertrofinei kardiomiopatijai.

Dar yra toks prieškrūvis - jį gydytojas apžiūros metu gali sumažinti paprašęs pacientą atlikti Valsalva manevrą. Jį visi mokame, tik ne visi žinome, kad jis taip gudriai vadinasi - čia kai bandai pūsti užsikimšęs nosį (ir, jei darai teisingai, išgirsti tam tikrą spragtelėjimą ausyse). Manevro metu pakyla slėgis krūtinės ląstoje. Veninės sistemos kraujagyslių sienelės plonesnės, silpnesnės, kraujas jose pats turi mažesnį spaudimą ir minėto manevro sukelto spaudimo užtenka, kad jos susispaustų. Pvz.: tada veninis kraujas blogiau nuteka iš galvos, dėl to ji gali apsvaigti, atsirasti spaudimo jausmas akyse.

Sumažėjus atitekančio kraujo kiekiui į širdš vieni ūžesiai sustiprėja (pvz.: hiptertofinės kardiomiopatijos), kiti susilpnėja (pvz.: aortos stenozės atveju).

Tiek streso kamuoliukas, tiek Valsalva gali būti panaudoti ne tik auskultuojant, bet ir atliekant širdies echoskopiją ar rašant EKG. 

Valsalva manevras dar veikia parasimpatinę nervų sistemą ir daliai pacientų gali padėti nutraukti supraventrikulines tachikardijas. 

PS atliekant Valsalvą manevrą nieko skaudėti neturi. Jeigu skauda, vadinasi arba stengiatės per daug, arba kažkur jau kažkas nutikę dėl ko organizmas jau naudoja kompensacinius mechanizmus. Kamuoliukai dar gali būti naudojami tikrinant reakciją "aš mesiu, o tu gaudyk", jautrumą etc. Gydytojo psichinės būklės stabilizacija irgi patenka prie šių panaudojimų ;D

2014 m. rugpjūčio 20 d., trečiadienis

Žvėreliai padegė mišką

Mano naujas paveikslas:


(Akrilas, 40x30 cm)

Žvėreliai padegė mišką!



Įkvėpė štai šita internetuose rasta nuotrauka:


Su Lapinu pažiūrėjome filmą "Guardians of the Galaxy", sukurtą pagal analogišką MARVEL komiksą. Ir ten yra vienas laaaabai agresyvus meškėnas. Bet ne pats agresyviausias. Agresyviausias personažas yra toks Groot'as.


(Groot'as komikse)

Groot'as yra augalas. Ir mąsto visai kitaip, nei gyvūnai. Personažą Marvelis turėjo jau nuo 1960 metų, bet jis visada būdavo daugiau mažiau blogiukas. Toks evil blogiukas, nes a) gali ataugti iš šakelės (iš esmės yra nesunaikinamas) b) elgiasi su žmonėmis taip, kaip žmonės elgiasi su augalais c) yra labai labai protingas 
~2005 kažkaip viskas apsivertė ir Groot'as tapo geriečiu.
Pasikeitė galbūt ne tiek Groot'as kiek skaitytojų poreikiai.

Groot'as garsinę informaciją perduoda ne tiesiogiai žodžiais. Žmonės, kaip rūšis, paprastai Groot'o nesupranta ir geriausiu atveju galvoja, kad jis tiesiog kartoja savo vardą. Kas filme buvo išlaikyta, nors Groot'o išvaizdą priartinta prie labiau "family friendly" augalo. Taip į filmą buvo įneštas papildomas humoristinis elementas, nes, jei nesi skaitęs komiksų, labai tikėtina, kad Groot'as atrodys tiesiog kaip stipri ir geranoriška pliauska, kuri, kai reikia, gali nemirktelėjusi nušnioti n blogiukų (plius dar turinti romantiško apšvietimo funkciją).

2014 m. rugpjūčio 19 d., antradienis

Prisidedu prie fantastika.lt kūrimo


Mane pakvietė prisidėti prie fantastika.lt puslapio kūrimo. Ir aš sutikau, nes buvau paprašyta prisidėti straipsnių rašyme.

Tai dabar galvoju apie ką galėčiau ten parašyti.

Galvoju tai aš maždaug taip - fantastika vis dėl to yra subkultūra. Subkultūra visada yra tam tikros, didesnės kultūros dalis. Kultūringa visuomenė -> subkultūringa visuomenė (nebent kokia nors totalitarinė, tuomet ji subkultūrų bijo kaip vėžio, o ne laiko jas savo pačios sporomis, kurios neša tam tikrą išgrynintą ir išvystytą jos dalį su augimo tam tikra kryptimi viltimi).

Laikant, kad Lietuvoje kultūra yra pakankamai aukšto lygio egzistuoti subkultūroms, tai fantastikos puslapiui galima rašyti praktiškai apie bet ką iš fantastinės kultūros pozicijos. Kad ir žirnienės receptą.
Laikant, kad Lietuvoje kultūra nėra pakankamai aukšto lygio, kad galėtų egzistuoti subkultūros, ar kad fantastikos subkultūra nėra pakankamai stipri, kad galėtų būti tikra subkultūra, tuomet galima rašyti apie fantastiką ir ta žirnienė tokiame puslapyje galėtų atsidurti nebent jei būtų iš kokių nors marse užaugintų žirnių išvirta, ir tai, tik tokiu atveju, jeigu straipsnyje nuolat būtų primenama, kad čia gi fantastiškas dalykas. ŽIRNIAI IŠ MARSO, OMG.

Blogiausiu atveju galima pradėti rašyti apžvalgas, kurios visai nieko nepasako - jos yra apie fantastinius kūrinius, bet iš esmės galėtų būti bet kuriame kitame puslapyje ir fantastika.lt puslapis neturėtų jokios galimybės pritraukti skaitytoją, nebent tokį, kuris dėl kažkokių priežasčių norėtų gauti mažiau informacijos (nors tą pateiktų tikriausiai kaip norą gauti koncentruotą informaciją).


(Angliškai parašyta "Per mane mano šeimininkas nieko nepadarė, tik kirto sau į koją". Žaidžiant stalo vaidmenų žaidimus kauliukai naudojami išlaikyti tam tikrą atsitiktinumą ir bejėgiškumą žaidimo valdyme (geras žaidimo vedėjas žino kada kauliukais pasikliauti ir kaip apeiti juos tada, kai jam tai nereikalinga). Daugumoje sistemų kuo didesnį skaičių išrideni, tuo žaidžiamam herojui veiksmas pasisekė geriau, o kuo mažiau - tuo blogiau. Pvz.: išridenus vienetą ne tai, kad nepasiseka užsimoti kardu į priešą, bet dar kokią ausį nusišnioji sau ar komandos draugui).

Taigi, linkstu prie kelių rašymo galimybių - arba rašyti tam puslapiui apie mediciną ir biologiją, arba apie Star Trek'ą. Dar mąstau, jog būtų galima rašyti apie fantastinius dalininkus. Pastarąja tema būtų galima paanalizuoti kodėl ant fantastikos viršelių taip dažnai būna papai ir užpakaliai xD

(iš internetų)

2014 m. rugpjūčio 18 d., pirmadienis

Naktinė dėlionė

Savaitgalį su Lapinu juokėmės iš vienos parduotuvės iškabos. Ant jos buvo parašyta kažkas iš serijos "dėvėti tekstilės gaminiai". Spėju, kad todėl, jog "dėvėti drabužiai" skamba daugumai žmonių nelabai maloniai. O va "tekstilės gaminiai", čia jau kažkas geriau. 


(Gaminami tekslilės gaminiai. H&M drabužių fabrikas. Ši firma žada, kad ~2018 savo darbininkams galbūt mokės minimalius atlyginimus, dabar randa kas dirbtų ir už mažiau (tiksliau aiškina, kad jie tai darys iš savo didelio soc gerumo, kai va kitos, blogos firmos, tai ir toliau mokės visokiuose Bangladešuose po 30 eurų per mėn). Iš šono galima paklausti o kas jiems trukdo, kad ir dabar mokėti normalius atlyginimus darbininkams, bet tikriausiai ~2018 fabrikai persikels į dar pigesnes šalis ir tiek.)

Taip jau nutiko, kad tą dieną kaip tik buvo 50% nuolaida ir kažko labai kieto nebūtų išėję nusipirkti (pvz.: ar žinojote, kad kai kuriose fancy drabužių parduotuvėse drabužiai atiduodami į skuduryną po to, kai nukrenta ant žemės, nes parduotuvės politika nebeleidžia tokio parduoti O_o ... Ar kad yra pakankamai daug žmonių, kurie niekada nenešioja drabužio daugiau, nei kelis kartus ir tiesiog perkasi naujus (šitą labai mėgsta įkišti amerikietiškų serialų apie gyd gyvenimą kūrėjai) ).

Skuduryne Lapinas man rado puzliką!


(Muahahaha >:D E-bay šitie nuo 9 svarų, bet nusipirkom už 6Lt (gi buvo 50% nuolaida ;D) . Kampe mėtų arbata, kad nuramintų dėliojant visus tuos tamsius juodus plotus... Stalas, ant kurio dėliojamas puzlikas, toks jau atkentėjęs nė vieną akrilinių dažų ataką.)


(Rupert Grint vienintelis tuose filmuose mokėjo vaidinti ir apskritai buvo gražiausias.)


(Kraštelių sudėliojimas dažnai užima pusę tiek laiko, kiek viso likusio puzliko surinkimas)

Čia buvo tikriausiai ilgiausiai mano gyvenime dėliotas 500 detalių puzlikas. Paprastai tokie susideda per valandą-dvi, bet šitą pradėjau devintą vakaro ir baigiau pusę dviejų nakties xD VISOS TOS SUKNISTOS JUODOS DETALĖS. Neįmanoma suprasti kur kurią reikia dėti. Ir čia juoda. Ir ten juoda. O, šitas truputį pilkesnė vienam kaputyje. Ai, ne, čia tik dėl palenkimo kampo taip atrodė. MMM.. šitos kamputis išlinkęs labiau, nei kitų. Ai, ne, niekur ji nelenda.

Reikia turėti arba labai gerą kantrybę tokiems dėlioti, arba pereiti į meditacinę būseną @_@


(šviečia tamsoj!)

Dėžutėje taip pat buvo įdėta ir klijų puzlikams, tai suklijavau. Dabar nežinau ką su juo daryti. Pirkti rėmelį būtų kažkaip jam per gerai, bet gal ką sugalvosiu...

PS - smagiausia skudurynuose pirkti dėliones be dėžučių. Niekada nežinai kai kiek detalių trūks, nei kas išeis, o kartais SUPRISE, vienam poke pasirodo buvo trys skirtingi puzliai sumaišyti xD


2014 m. rugpjūčio 17 d., sekmadienis

Tankai ir šachmatai

Prieš porą dienų aplankiau Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos skyrių. Jis yra Vilniuje, Olandų gatvėje. Įėjimas nemokamas. Jame yra visokios senos technikos prie kurios prikabintos lentelėms iš serijos "maloniai prašome eksponatų rankomis neliesti", bet galų gale visi vis tiek tą techniką čiupina, lenda į vidų ir panašiai. Ji ten šiaip tokia atspari aštrianagėms rankytėms. Karinė gi.

Asmenukė su tanku:

(Tas užpakalis fone suteikia puikią kompozicinę atsvarą. Dar galima svarstyti, jog dėl 1991 Sausio įvykių Lietuvoje tankas net negali būti teiktinas kaip karinių pergalių simbolis (o ir šiaip kiek LT yra laimėjusi tankų mūšių?..))

Prieš išeidama kaip tik buvau pažiūrėjusi štai šį reportažą apie asmenukes, ir nusprendžiau būtinai pasidaryti vieną.


Reportaže asmenukės pateikiamos tarsi kažkoks naujas reiškinys... Dabar rytais po truputį skaitau Giovanni Boccaccio‎ "Dekameroną", XIV amžiaus kūrinį ir jei tik galėtų jis tiesiog sunktųsi asmenukėmis. Žmonių elgesį tyrinėjantys specialistai tai tiesiog džiūgauja asmenukėmis, nes jos geriausiai atspindi tai, kas jas darančių žmonių nuomone yra normalu. Ir kuo labiau žmogus apsimetinėja savo soc tinklo profilyje, tuo didesnė tikimybė, kad jo profilis atspindi tai, ką visuomenė, kurioje jis gyvena, laiko normalia vidutinybe.
Čia tikriausiai didžiausias asmenukės skirtumas nuo autoportreto.


(karinė technika nuo kito tanko viršaus)


(Paprastųjų vapsvų (?) namelis viename iš tankų. Radome tokių ir daugiau.  Ir paukščių lizdelių. Visokių gėlyčių ir sąmanėlių augančių, taip pat.)


(torpedos paleidimo vamzdis. Dabar jo viduje tik seni sudžiūvę medžių lapai...)


(Šitą džiaugsmą galima dviese valdyti - vienas suka rankeną ir kilnojasi pabūklas, kitas suka kitą rankena  ir aplinkui sukasi visa platforma)


(Čia tikriausiai užsilikęs ženklas nurodantis rūkymo vietą. Ne į temą, bet šiandien vienoje parduotuvėje mačiau tipo ekologiškas elektronines cigaretes... Gal ir logiška. Pirkdami nuodus nepamirškite rinktis ekologiškų! Kenkite sau, nekenkdami gamtai!)


(Įlindus į karinę mašiną-skalbyklę buvo galima apžiūrėti, kad ne tik yra atskiros skalbyklės spalvotiems ir baltiems skalbiniams, bet ir itin griežtos instrukcijos, kaip ką skalbti)


(Vienas iš man asmeniškai įdomiausių buvusių mašiniukų. Paviršių valymo prasme mašiniukas-virtuvė atrodė n-liokika kartų geriau :/ ...)

Dar tą dieną man nuskilo galimybė pažaisti keturiems asmenims skirtais šachmatais. Ir dar ne bet kokiais, o okultiniais!


Labai norint galima netgi lentą nusispalvinti:


(iš čia. O čia galima pasiskaityti apie šitą šachmatų žaidimo variantą sugalvojusį kultą.)

Žaidėsi tikrai smagiau, nei paprastai šachmatai. 

2014 m. rugpjūčio 14 d., ketvirtadienis

Sifoninė kava iš Kauno

Aplankiau Mass der Dinge Kaune. Dabar Mass der Dinge psichiatrijos rezidentė ir Kaune praleis bent jau kelerius metus. Susitikimo metu pasivaikščiojom po Kauną ir pakalbėjome apie moralinius vaistų skyrimo aspektus.
Taip jau kartais nutinka, kad pacientams būna paskiriami netinkami vaistai, o pakankamai dažnai ir visiškai nereikalingi (arba pacientas apgaunamas (kad ir nutylėjimo būdu), jam paskiriant net ne vaistus, o kokius nors maisto papildus*). Mūsų diskusija buvo apie tai, ar galėtų egzistuoti specialistas taip neabejojantis savimi ir savo darbu (netgi identifikuodamasis per darbą) kad skirdamas vaistus niekada nesuabejotų, kad jie gali būti nereikalingi šiam konkrečiam pacientui, arba analogiškai elgtųsi diagnozės atžvilgiu (kraštutiniu atveju jis iš pradžių sugalvotų diagnozę, o paskui bandytų rasti jai pagrindimą). Tokiu atveju tarp jo ir paciento atsirastų tokia praraja, kad jis net niekada nepamatytų savo klaidų, o nuojauta apie klaidas verstų tik dar labiau didinti prarają, kurią toks specialistas neigtų, kadangi prarajos pripažinimas būtų ir jo neprofesionalumo pripažinimas. Trumpai - kalbėjome apie hipotetinį gydytoją, kuris teigia, kad žino geriau, nes yra daktaras ir galvoja, kad žmonėms patinka, nes yra daktaras. Jis daro klaidas, kurių nesuvokia ir vengia suvokimo, kaip galėtų suvokti. Taip va gąsdinomės.


(IBM Watsonas - daigelis medicinoje specialistų pakeitime kompiuteriais. Labai tikėtina, kad medicina bus viena pirmųjų sričių, kur smegenų darbą pakeis kompai (nors kompas darys klaidas, bet jeigu jis bus mažiau šališkas, nei žmogus, tai jau padės išvengti nepalyginamai daugiau klaidų). Kaip tada atrodys žmonės gydytojai ir kokie bus jų reikalavimai dabar galima tik įsivaizduoti. Jeigu remtis pramonės revoliucija, kai motorai pakeitė raumenis, tai analogiškai sunkiausi protiniai ateities darbai bus lengvesni, nei dabar vidutiniškai sunkūs, o kūrybingumo reikalavimai smarkiai šoktels ir dar mažesnė dalis žmonių galės būti specialistais tokiuose dalykuose, kaip pvz.: filosofija, bet daug daugiau žmonių, nei šiandien, galės juose būti vidutinybės. Įdomūs laikai ateina. Žinių (o kartais ir įgūdžių) prasme šiuolaikinis medicinos studijas įpusėjęs asmuo jau lenkia prieš kelis šimtus metų gyvenusius patyrusius medikus, bet jis nebemoka to, kuom tais laikais medikas turėjo išsiskirti iš kitų ir kas šiais laikais užtikrinama daugumai savaime suprantamų dalykų (kuriuos moka/daro/gauna visi, ne tik medikai)). To pripažinimas sunkiai sukasi galvoje, nes verčia mąstyti apie tai, kad apskritai gyvenimas, toks geras, koks yra šiandien, galėjo toks ir nebūti ir gali kelti ne visai romantišką slogutį apie tai, koks jis būtų galėjęs būti, jei neatsirastų žmonių netikinčių pasakymas "taip buvo ir taip visada bus", "o ką tu gali pakeisti" etc)

Bet grįžkime prie Kauno, kuriame dabar turėsiu priežastį dažniau lankytis ir jeigu tik turite pasiūlymų kur apsilankyti - rašykite :D

Mass Der Dinge pasiguodė, kokioje aplinkoje turinti gyventi. Tą aplinką būtų galima apibūdinti nebent kaip proletarius civis, bet tai greičiausiai susiję ne tiek su pačiu Kaunu, kiek su tuo faktu, jog ji nuomojasi būstą įkandamą medicinos rezidentui. Vilniuje irgi tektų per langą žiūrėti į juodatreninginius jaunuolius susėdusius ant savo mašinų kapotų, kol iš automobilių šniokščia rusiška muzika, o kai jie išvažiuoja lieka saulėgrąžų lukštų sluoksnis, ir tiek tuščių butelių, kad juos surinkus ir nunešus į antrinių žaliavų supirktuvę, galima nueiti į to atlikėjo koncertą, kurio muzikos jie ką tik klausėsi.


(Kartu mylėti Kauną. Saldu mylėti Vilnių. Pikantiška mylėti Kėdainius.**)

Kaune papietavome valgykloje primenančioje kito proletariato laikus.


(Va tik tokia lentelė kviečia užeiti iš Laisvės alėjos)


(Nesuprantu kaip tokios vietos netampa must see turistams. Juk greitai jų nebeliks, o tos, kurios bus atkurtos kainuos hipsteriškai brangiai.

Dar nuėjome į Kavos banko kavinukę (irgi Laisvės alėjoje). Dabar jeigu tik ką užsimenu apie kavą ar kavos virimo būdus, tai iš karto visi puola sakyti, kad tiesiog privalau užeiti į tą kavinę Kaune. 

Ir nenuvylė. Galima arba nusipirkti kavos paruoštos su espresso aparatu (kaip bet kurioje kitoje normalioje kavinėje), arba vienu iš 7 būdų, apie kuriuos dar ir papasakoja! Išsirinkome sifoną kavos ruošimui, o kavinės darbuotoja pasiūlė išmėginti Jemen Mocca Matari kavą, nes ji iš skonio panašausia į tą kavą, iš kurios vėliau kilo visos kitos kavos. Tokia kavų promočia, kaip ir.

Tas sifonas, tai taip tik vadinasi, nes jis neveikia pagal tikro sifono veikimo principą.



Kavos sifonas sudarytas iš dviejų dalių. Apatinėje būna vanduo, viršutinėje tik oras su kava. Per vidury yra filtras. Apatinė dalis kaitinama, vanduo ima garuoti ir kilti aukštyn, kur susikondensuoja. Kai visas vanuo nukeliauja į viršutinė aparato dalį ir tampa kava, šilumos šaltinis išjungiamas (ar užgesinamas). Apatinėje dalyje likęs oras ima vėsti, traukti ir tuo pačiu per filtrą sutraukia kavą žemyn. Viršutinėje dalyje lieka simpatiškas kavos tirčių suformuotas tučiaviduris kauburėlis (nes apatinėje dalyje sutekėjusi kava išstumia dalį jau atvėsusio oro aukštyn, ir jis nebepraeina taip lengvai dabar jau su patrombuotus kavos tirščius).


(Šyla vanduo. Kavinėje galima tokį aparatą ir nusipirkti, tik apatinė dalis kitokia - koks tai pseudo Bunzeno degiklis... Spėju kavos mėgimas koreliuoja su piromanija)


(Jau beveik visas vanduo viršuje)


(Kauburėlis, apie kurį rašiau :))


(Dar davė knygelę žymėtis kokias kavas ir kokiais būdais jau ragavom)


(O čia kavos ruošimo šaltu būdu aparatas. Atrodo kaip nukniauktas iš kokio alchemiko. Tokį irgi galima įsigyti, tik kainuoja x1.75 nei sifonas. )

Tokios pat kavos nupirkau ir parvežiau tėvams paragauti, bet jie sakė, kad iš skonio tiesiog paprasta ir dar pagulėjusi arabica. Bandžiau išklausti koks yra pagulėjusios kavos skonis. Dabar aš tokia kavos gėrikė, kad jeigu man pasako, kad kava gera, tai linksiu galvą ir sakau "jo, jo, labai gera", jei pasako, kad bloga, tai irgi linksiu galvą ir sakau "jo, jo, labai bloga"...


(Ne į temą kuoduotosios palamedėjos (Chauna torquata) sparnai. Ten pentinai. Daug paukščių turi pentinus ant sparnų - jie susiformuoja iš kaulinių išaugų ir dažniausiai vieną kartą per metus iškrenta, kad vėliau vėl ataugtų.)

Dar Kaune užsukome į libanietišką restoraną esantį netoli traukinių stoties. Jis buvo prisikišęs žmonių ir visi rūkė kaljanus. Maždaug per vieną valandą rūkant kaljaną galima surūkyti tokį patį tūrį dumų, kiek šiaip gauti reiktų surūkyti ~150-200 cigarečių. Tik skiriasi dūmų sudėtis, ir kaljano dūmai yra žemesnės temperatūros, nei cigarečių. Kai kurie medika vieną tokį pasirūkymą prilygina 50-70 vienu metu surūkytų cigarečių (čia jei rūkoma esant ventiliuojamai patalpai ir be visokių priedų ar keitimų rūkomos medžiagos arbata ar kokiais kitokiais neva mažiau kenksmingais užpildais).

Bet kaljanai kraupiausi tuom, kad žmonės jais dalinasi, o tuo pačiu ir seilėmis. Šiltomis seilėmis. Šitos seilės - not good. Galima pasigauti nuo pūslelinės iki hepatito. Tai, jeigu jau rūkysite kaljaną su kuom nors, bent jau rūkykite su tais, su kuriais sutiktumėte bučiuotis.

:D tai toks linksmas restoranas - ateini, dūmų koncentracija tokia, kad net pačiam rūkyti nereikia, prie vieno staliuko sėdi vyrų grupė ir nešvankiai agresyviai rėkauja, prie kito šeimyna su mažamečiais valgo.

Tai tiek va. Šiandien pradėjau tapyti nedidelį darbelį. Bus meškėnai ryškiai oranžiniame fone. Kai pabaigsiu pamatysit ;D Jei kas norit užsirezervuoti nusipirkti tokią katę maiše, parašykit, leisiu dirstelti pro plyšelį. O jeigu nenorit pirkti ir domėtis mano puikiausia ir nagingiausia meškėnkate, tai siūlau pasigrožėti Boris Pelcerio darbais.


*pačiuose maisto papilduose nieko blogo nėra ir kartais jie gali būti skiriami kaip vaistai.  Tačiau pacientas negali būti manipuliuojamas suteikiant jam bereikalingus lūkesčius, kas neretai nutinka būtent gydytojui skiriant maisto papildus.
** tikriausiai ten tą užrašą reikia suprasti kaip "kartu mylime Kauną". Pavieniui Kauno niekas nemyli :<

2014 m. rugpjūčio 13 d., trečiadienis

Savaitė prie jūros

Praeitą savaitę praleidau Pervalkoje. Pasitaikė va proga nuvažiuoti ir pagyventi su pussesere, tai greitai susidėjau šmutkes ir išdūmiau. Parašiusi šitą įrašą imsiuosi sudėti portretus, kuriuos jau anksčiau nupiešiau ir atnaujinti laukiančiųjų sąrašą :)

(taip va Pervalka atrodo. Nuotrauka iš čia. )

Pervalka yra pati mažiausia Neringos gyvenvietė. Internetuose radau, kad joje yra 20 nuolatinių gyventojų. Pakalbinta viena vietinė gyventoja pati suskaičiavo, kad jų yra 28. Vasara žmonių, žinoma, yra daugiau. Dar vietinė pasibaisėjo vieta, kurioje mes gyvenome - ne pačioje Pervalkoje, bet 1km nuo jos esančiuose vienos aukštosios mokyklos poilsio nameliuose. Ją itin piktino tai, kad tie nameliai neprižiūrėti, apsilupinėję ir iš viso, jai smagu, kad bent jau ne pačioje Pervalkoje anie yra, tai turistų nebaido. 
VU namelį, esnatį Pervalkoje, išgyrė. Mes jį apžiūrėjome.
Iš tiesų, nors jis ne super duper, palyginus su kitais, bet bent jau tvarkingas ir neatrodo kaip išlindęs iš dokumentinio filmo apie rytų Europos turistavimo siaubus. 

Tai juokėmės, kad, kadangi aukštoji, kurios namelyje gyvenome, ruošia namų statytojus, veikia principas "batsiuvys be batų". Jame poilsiaujantys pačios aukštosios studentai nameliu kraupinosi dar labiau, nei mes, baimindamiesi, kad įgrius jo stogas. Mes su pussesere piešti užlipdavome ant namelio stogo, nes nuo jo atsiveria gražus vaizdas ir nėra skruzdžių, apie kurias tuoj pat papasakosiu. Apsimetėm, kad nieko mes apie namų konstrukcijas neraukiam. Jei stogas atlaiko sniegą žiemą, tai gal atlaikys ir mus, galvojom :D

Jau grįžusi sužinojau, kad tų namelių greitai nebeliks tikriausiai. Iš tiesų, kol gyvenome, pusę kambarių buvo tušti. Kai pati studijavau, tai dalis studentų niekada nieko nežinodavo, nei apie universiteto poilsio namelius, nei apie pagalbą įsidarbinti kur, nei kitus fainus pribumbasus. Tai daliai būdavo įdomi soc stipendijos gavimo tvarka ir toliau prašome jų nekvaršinti iki sesijos :D

Pervalkoje yra vienas molas, vienas švyturys, viena parduotuvė, viena kavinė (vadinasi "Rajūnė" ir tas pavadinimas mane labai linksmino) ir viena aludė (pasivadinusi bravoru, nes nu kaip čia dabar tokioj krūtoj vietoj nekrūtu pavadinimu). 

Dar ten yra begalės smėlio ir skruzdžių.
Ko jau ko, o skruzdžių ten netrūksta.

Galėtų vadintis Skruzdyne, bet Skruzdyne jau vadinasi kita Neringos dalis.  Ir jeigu ten skruzdžių dar daugiau, nei Pervalkoje, tai gyvenimas ten turėtų būti laikomas ekstremaliu sportu.


Pirmadienis taip ir buvo praleistas - beviltiškai ieškant kampelio be tų siaubingų vabzdžių, galų gale apsistojant pajūryje, išsimaudant 19C laipsnių vandenyje (nesuprasi šiltas ar šaltas pagal jūros standartus) ir koja pavartant kur ne kur išplautą leisgyvę medūzą.

Antradienį aplankėm delfinariumą ir jūrų muziejų.


Aš dar iš vaikystės turiu traumą, kad niekas nenori jūrų muziejuje būti visą dieną. Mane tie akvariumai hipnotizuoja ir aš galiu spoksoti ir spoksoti ir dar kartą spoksoti į juos. Dabar jūrų muziejuje yra akvariumas su medūzomis ir vienas labai mielas demonstracinis kampas apie tai, kaip dauginami koralai. Iš nuogirdų susidariau įspūdį, kad dauguma lankytojų nusivilia siaubingu jūros arkliukų trūkumu. Tiksliau įkalba vaikus būtent dėl to ateiti į muziejų, po to vaikai negauna jūros arkliukų ir šeimos drama nebeišvengiama.

Iš pradžių tą dieną pasibastėm dar po Klaipėdą (norėjau įsigyti akrilo, pasisukti apžvalgos rate etc), todėl į delfinų pasirodymą kėlėmės vietiniu keltu iš pirmosios (senosios) perkėlos. Tai labai savotiška pramoga. Kai keltas atplaukia visi turi lėkti, kad spėtų įsigyti bilietus į pasirodymą. Tie, kurie eina įprastu greičiu ar, gink dieve, pasigroži pakeliui gamta, tai arba į pasirodymą vėluoja (o šou netrunka nė valandos), arba pasibaigus bilietams lieka kukuoti lauke. Net ir iš spėjusių juos įsigyti dalis turi stovėti, nes bilietas garantuoja įleidimą į pasirodymų salę, bet ne sėdimą vietą.

Delfinai buvo visai nieko, publika orgazmavo ir leipo nuo triukų su įkomponuotais krepšinio elementais (tikriausiai veikia antros religijos elementas). Viena delfinė kaip tik prieš porą savaičių buvo atsivedusi delfiniuką, tai į jį buvo galima žiūrėti ir leipti nuo jo meilumo.
Jeigu šioje blogo įrašo vietoje norite mus pasmerkti už gyvūnų išnaudojimo skatinimą, tai mes vėliau dar lošėme šunų lenktynėse, kuriuose, kaip būna tik per atostogas, išėjome į kelių šimtų procentų pliusą. MWHAHAHAHA!!!!!

Kalbant apie uždarbiavimus, tai mūsų namelio Pervalkoje kaimynai pamatė, kad mes laisvalaikiu paišome ir užsisakė nupiešti jų šunis. Mes išmetėm namioką, kad neturim drobių, o kaimynai nepasimetė ir greitai suveikė mums po didžiausią drobę, kokią tik rado.

Štai kokį šunę nutapiau aš:

(kažkas nutiko jo kaklui x_x. Už paveikslus gavom simboliškai litų ir vyno, bet kad nė viena negeriam)

O pusseserės darbo nusifotografavusi neturiu. Jai tapyti sekasi geriau, nei man, bet panašu, kad neteikia tokio didelio džiaugsmo. Arba po kurio laiko nusibosta ir eina miegoti, arba sako, kad išgyvena kūrybines kančias ir tempia laiką. Tuo tarpu man tapyti labai patinka.

Dar nutapiau laivą "Meridianą" iš atminties:

(visai nepanašus išėjo)

Trečiadienį važiavome dviračiais iš Pervalkos į Nidą. Pakeliui Preiloje iš pradėjau mirtį ir grasinau pusseserei, kad viskas, tegul arba keliauja tolyn be manęs, arba sukam atgal. Pusseserė žiūrėjo skeptiškai į mano negalėjimą nuvažiuoti tų kelių km (po 12 pirmyn ir atgal). Taigi, pakaučinta važiavau toliau ir pati stebėjausi, kaip čia nuvažiavau (nors dviračio sėdynės įspaudą jaučiau dar kelias dienas ir vis mąsčiau ar čia mano sėdynė buvo kažkokia demoniškai nepatogi, ar tiesiog daugumos žmonių užpakaliai palaimingai nujautrinti).

Nida visiškai atsipūtusi.
Kavinėje, kurioje valgėme pietavo ir kavinės savininkė (apie ją sužinojome, kai viena užėjusi moteris mėgino parduoti kosmetikos savininkei/vadybininkei/betkamkasturipinigų). Savininkei padavėja atnešė ne to, ko savininkė užsisakė, bet savininkė tokia whateva'.
Ketvirtadienį nuvažiavome į Juodkrantę ir pasilaipiojom po Raganų kalną. Juodakrantė irgi savotiškai smagi vieta - nuėjęs į kavinę lauki valandos, kol ateis padavėjas, po to valandos, kol atneš tavo kavą, ir tada valandos, kol atneš sąskaitą. Kol lauki gali stebėti, kaip į kavinę ateina žmonės nusipirkti kelių riekių batono pamėtyti žuvėdroms. Ir tada valandą laukia, kol žuvėdros tą batoną pradės lesti.

(papūgiukai ne į temą. nuotrauka iš internetų)

Penktadienį nieko neveikėm. Kas buvo siaubinga. Mane taip užkniso, kad pasiėmiau skėtį ir išėjau pasivaikščioti po lietų. Nelabai padėjo. Tai perskaičiau Jane Austen "Puikybę ir prietarus", bei pusseserės atsivežtą Granausko "Gyvenimą po klevu", kuri jai priklauso perskaityti mokyklos literatūros programoje.

Savaitgalį apsilankėme Palangoje, kurioje kone vienintelėje vietoje dar liko vaflių ant pagaliuko. Visur kitur dabar kukurūzų burbuolės. Sūrios. Pikantiškos. Aštrios. Be nieko. Su vanile. Bet visur brangesnės už brangiausią vaflį bent 30%. Apsilankant Palangoje yra keturi privalomi dalykai:
1) užlipti ant tilto (nelipome, bandėm leisti aitvarą, bet neišėjo)
2) pasidaryti užpurškiamą laikiną tatuiruotę (šį kartą maniškė buvo gyvatė)
3) suvalgyti vaflį (bonusas, jei išeina gauti tokį su mažais spalvotais cukriukais)
4) pasivažinėti velamobiliu ar kita neįprasta transporto priemone (šiais metais tarp rusakalbių poilsiautojų triračiai elektrotriračiai kokiai tai bomba).

Iš žemyninės Lietuvos dalies į Nidą grįžome katamaranu "Smiltynė". Juo skuosti ir aplenkti visokius didesnius ir mažesnius laivus buvo labai smagu.

(Nuotrauka iš čia Mūsų plauktame reise tiek žmonių kiek čia prisikišę nebuvo. Tiesą sakant buvo galima vaikščioti ir sėdėti kur nori. Tikriausiai žmones labiausiai atbaido tai, kad dauguma tikisi viduje kokios kavinės ir komforto (kažkiek yra, pvz.: alaus skarbonkių po 9Lt), bet šiaip čia tiesiog pėsčiųjų keltas.)

Ir... viskas tikriausiai. Nuvažiuokit patys, kol dar šilta ir jūra nepasidarė medūziene :D


(Čia dar vienas mano darbas, jau iškeliavęs į naujus namus ir juose besikuriantis.)

PS - per savaitę su pussesere išsiaiškinome, kad "jachta" vadinami rekreacinės paskirties laivai. Taigi, net ir plaustas iš butelių, jei naudojamas tik poilsiui ir linksmybėms gali būti pavadintas jachta! XD