2013 m. lapkričio 28 d., ketvirtadienis

Smurtas prieš moteris

Šiandienos blogo įrašą noriu pradėti nuo atsiminimo iš darželio. Jų nedaug turiu, tai visus galiu užrašyti.

Vienos iš pirmųjų dienų darželyje pamačiau atskirai nuo kitų žaislų lentynoje gulinti va tokį va daiktą:

(nuotrauka iš čia. Čia ne tas būtent daiktas, bet į jį panašus)

Aš visiškai nesupratau kas tai yra ir ką su juo daryti, bet pasiėmiau ir ėmiau knibinėti. Iš karto prisistatė grupės berniukai su klausimu "ką čia dabar darai?". Atėmė iš manęs žaislą ir padėjo jį atgal. Aš labai susinervinau, kad negavau to ko aš noriu (savanaudis vaikas, nieko nepadarysi) ir nuėjau pasiskųsti auklėtojai, kad jie neleidžia man žaisti su žaislu su kuriuo niekas nežaidžia*. Iš auklėtojos gavau pylos už tai kad:

a) skundžiuosi. Minėta auklėtoja mus "auklėjo", kad bet koks skundimasis yra blogai, ir net jeigu tave tikrai kažkas nuskriaudė, tai turi kentėti, nes skriaudžia už tai, kad taip tau reikia. Nes jeigu nebūtų už ką, tai neskriaustų. Ji mus pačius dažnai skriausdavo keistomis bausmėmis ar reikalaudavo, kad pvz.: negrįši į grupę  iš valgyklos iki tol, kol nebaigsi visko valgyti, nesvarbu, kaip šlykštu ar neskanu, ar tai, kad tau iškrito plomba ir tu iš viso valgyti negali. (man taip nebuvo, bet vienas berniukas vėliau po vertimo taip valgyti maistą pradėjo šlapintis į lovą, dėl ko vėl gavo velnių iš tos pačios auklėtojos, kuri nusprendė, kad dabar jis miegos be antklodės, kol nenustos šlapintis, o jeigu kuris vaikas jam atiduos savo anklodę, tai miegos visą likusį laiką be jos. Nors kai pasiklausau kitų darželių auklėtojų ar tėvų "auklėjimo" metodų šitie dar visai gėlytės atrodo :( ).

b) paėmiau ne mergaitišką žaislą.

Aš tada net nesupratau, ką reiškia tas žodis, bet jį supratau taip -  jeigu aš su juo žaisiu, tai jis ir bus mergaitiškas. Nes aš mergaitė. Juk negaliu būti mergaite dėl to, kad žaidžiu būtent su tuo, o ne kitu žaislu. 

Tik vėliau paaiškėjo, kad tuo žaislu auklėtoja apdovanodavo berniukus už gerą elgesį. Kad jį gautų berniukams užtekdavo nesimušti ir nieko nelaužyti. Buvo ir mergaičių apdovanojimo žaislai (pvz.: originali barbė (kas jaunesni, tai tada dėl mažesnės perkamosios galios barbės buvo nepalyginti brangesnės)), bet už jį reikėjo daugiau padaryti - pvz.: po darbelių valandėlės surinkti flomasterius, nušluostyti dažus, už auklėtoją tą dieną prižiūrėti ar pamaitinti valgykloje mažesnį. Berniukai šitų darbų nedirbo, nes jtie darbai "mergaitiški", o jeigu bandydavo, tai būdavo auklėtojų barami, kad nepadarys gerai, nes yra berniukai (nors vienas berniukas flomasterius ne tik surinkdavo, bet ir sudėdavo pagal spalvas ir visai be jokio atlygio. Jam tiesiog patiko juos rūšiuoti. Tai aš kartais pagudraudavau - jis surinkdavo už mane, aš jam duodavau barbę, o jis man duodavo kažką, ką pats užsidirbdavo vien tuo, kad kol rinko flomasterius gi negalėjo muštis xD Free games for all.).

Atsimenu tada buvau labai pikta, jog negavau to konstruktoriaus. Vėliau viena už mane didesnė mergaitė apsiėmė mane "globoti" ir aš jos paprašiau man tą konstruktorių nukniaukti. Ji man jį nukniaukė, mes nulindome į pagalbinę patalpėlę ir pradėjome jį dėlioti. Aš nieko nesupratau - jungiau dalis bet kaip, bet ji padarė mašinėlę su keturiais ratais, dviem sėdynėm ir vairu.
Tada mus atrado kita auklėtoja, kuri buvo ne tokia kaip ta "dalintoja slashas baudėja", pagyrė mano padarytą žvaigždutę (aš dariau gėlytę, bet ok), jos mašinėlę. Mašinėlę ji padėjo šalia konstruktoriaus dėžutės prieš tai parodžiusi kitiems vaikams. Sekančią dieną konstruktorių berniukai sulaužė, išmėtė pro langą, o ta  mašinėle dar patrankė mudviem per galvas. Už ką vėliau negavo žaislo apdovanojimo, o mes stovėjome kampe, su pasakymu "kam lendate prie berniukų?".

Tada pykau, kad kodėl mes stovime kampe, kai jie mums trankė per galvą? Mes gi netrankėme jiems per galvas. (dabar kai jau viską parašiau pagalvojau, kad auklėtojos turėjo tik 2 bausmės kampus, tai gal tiesiog negalėjo visų berniukų sustatyti į kampus).

Ta mergaitė, dabar jau užaugusi ir baigusi teisę šitą įvykį kartais atsimena ir man priekaištauja dėl jo, kad aš jos negyniau toje situacijoje (tada aš nesupratau, kad aiškinimai nesiskųsti yra manipuliacija mūsų vaikišku naivumu).

Šiandien suprantu, kad berniukų pykčio priepuolis kilo ne tik dėl to, jog mergaitiškos rankos palietė kažką, kas leista liesti tik berniukams, bet ir dėl to, jog mergaitė padarė mašinėlę, kai tuo tarpu berniukų konstrukcijos visada būdavo plokščios ir  dažniausiai tik geometrinės figūros. Tikriausiai tie berniukai jautėsi daug labiau nuskriausti, nei mes, ir, iš savo požiūrio taško, vykdė teisingumą, kuris grąžino juos į berniuko statusą, kuris, kaip galbūt suprantate, darželyje reiškė ne tik įdomesnius žaislus, bet ir mažesnius reikalavimus "geram elgesiui". Bet čia įdomesnius žaislus iš mano pozicijų - kitos grupės mergaitės nesuprato mudviejų entuziazmo žaisti su konstruktoriumi, nes jis gi berniukiškas žaislas. Juos berniukus laikė durniais, kuriuos reikia globoti kaip žvėrelius, ar manipuliuoti, jei nori, kad atiduotų meduolį (pavakariais gaudavome skiesto kefyro ir po meduolį/džiūvesėlį), o bet koks noras džiaugtis tuom, kuom džiaugiesi jie buvo FUI FUI FUI.

Grupėje, į kurią perėjau po to, buvo lengviau, nes visi buvome vaikai, o ne berniukai ir mergaitės. Mergaitės galėdavome pastatyti iš kaladėlių namą, o berniukai jame žaisdavo su lėlėm ir žvėreliais, kitą dieną jie galėdavo pastatyti namą, ir mes jame žaisdavome. Po to visi galėdavome jį nugriauti ir voliotis pliušinukų krūvoje (ta grupė vienintelė turėjo pakankamai pliušinukų, nes juos mažiausiai gadino). Ten man žymiai labiau patiko.


(Simpatiškas vienaląstis ne į temą)

Kartais kai apie kažką kalbu, aplinkiniai man pradeda kalbėti apie tai, kad taip kalbu tik dėl to, jog kažkas yra mane vaikystėje traumavęs ir čia kalba kompleksas už mane. Tada bandau prisiminti savo vaikystę ir ar yra joje kažkas, kas tikrai būtų galėjęs taip padaryti. Nes tokiu atveju būtų racionalu ieškoti specialisto, o ne "lol, nusišneki" galinčio pasakyti draugo (no offence).

Laimė, atsimenu save nuo 3-4 metų amžiaus ir mano gyvenime nėra įvykusių tokių didelių emocinių traumų ir sukrėtimų, kad mano smegenys iš viso būtų užblokavusios vaikystę ir atsiminčiau save tik nuo kokių 8-erių**. (taip pat laimė, kad galėjau vystytis fiziškai sveikai, ir nebuvo didelių ligų ar nepilnavertės mitybos, kuri irgi neleistų man atsiminti savęs vaikystėje) Bet nelaimė, kad negaliu parinkti ką galėčiau pateisinti buvimu vieną ar kitą elgesį lėmusia "trauma".

Net, jeigu žmonės kalba apie kažką dėl to, jog jie buvo traumuoti su tuo susijusių dalykų, yra kvaila ir nejautru, neleisti jiems apie tai šnekėti. Na, o jeigu nervuoja ar juokinga, vadinasi abu tie žmonės yra traumuoti to paties - tik vienas pasirinko žaizdos gydymą problemos analizavimu, kalbėjimu, siekimu, kad kitiems taip nenutiktų, o kitas - ignoravimu. Ne tik gydymo, bet pačios žaizdos - gal net neigimu, kad ji iš viso yra ir tikėjimu, kad jo taip sužeisti net nebuvo, nėra, ir nebus įmanoma. 

(nuotrauka iš internetų)

Šį pirmadienį buvau Kaune, konferencijoje "Smurto prieš moteris įveikimas: metodai, kurie (ne)veikia". Planuoju stoti į šeimos medicinos rezidentūrą, tai man tiesiog privaloma domėtis tokiais dalykais, bet net jeigu neplanuočiau, pačiai asmeniškai pakankamai įdomu. Nors pasakymas "įdomu" iš šono tikriausiai skamba ganėtinai kraupiai.

Studijų metu dažnai vėl išgyvenu pasimetimą susijusių su lytimi aiškinamu elgesiu. 

Pavyzdžiui - nudegimai ir apsinuodijimai buitinėmis medžiagomis. Kalbu ne apie vaikus, kurie jais apsinuodija iš nepatyrimo, bet suaugusiuosius, kurie nemoka jomis naudotis.
Kažkodėl buitis kai kuriems žmonėms atrodo kaip nesunkus dalykas, kuriam atlikti įgūdžiai ir žinios įgijamos automatiškai. 
Realybėje tai yra toks pats darbas, kaip ir visi kiti, ir kurį dirbti reikia turėti ir žinias, ir patirtį, ir netgi domėtis kas atsiranda naujo ir kaip kažką daryti geriau.

BET, kai kuriems žmonėms atrodo, kad buities darbai nėra darbai, ir kad juos galima va taip imti ir daryti. Kai pakalbinu žmogų, kuris, kartais iki invalidumo, nukentėjo bandęs daryti tai, ką jo nuomone be jokių žinių daro visi kiti, susilaukiu įdomių pamąstymų apie tai - pavyzdžiui, kad buities darbai yra gi moteriški. Moteriški jie yra todėl, kad jiems nereikia tų įgūdžių ir gebėjimų, kuriuos išskirtinai turi tik vyrai. Arba priešingai - buvimas moterimi kaip tik suteikia išskirtinį žinojimą kaip tokie dalykai daromi geriau.

Net nesileidžiant į pamąstymus apie tai, kas yra moteriški ir kas yra vyriška, baisu vien tik tai, kiek žmonių gyvena reklamos suformuotame buities įsivaizdavime ir tada darosi nenuostabu, kodėl tokie dalykai kaip ekologiški produktai tampa gyvenimo būdu, o supermamų forumas yra labiausiai lankoma svetainė Lietuvoje.

Galite juoktis kiek tik norite iš to ir į jį panašių forumų, bet jeigu juose bent kartą lankėtės ir jį skaitėte ne iš sotaus vilko pozicijos, negalėjote nepastebėti viso to skausmo, depresijos ir baimės, kuriuo jie yra persmelkti. Juose rašančios moterys, negali vadintis super žmonėmis ar superįdėkiteprofesijąsavybępatys.
Jos gyvena visuomenėje, kur jų vertė yra matuojama pagal tai ar jos įvykdė reprodukcinę funkciją, ar ne, bet yra žmonės, kurie gali daugiau, daug daugiau. Iš čia atsiranda noras ne pabrėžti tai, kad esi mama ir dėl to moki/gali vieną ar kitą, o pabrėžti, kad tu esi mama IR greta moki/gali vieną ar kitą dalyką. Ne kartą girdėjau, kaip iš ten rašančių žmonių juokiamasi, kad jei rašo apie viską, tik ne apie vaikų auginimą. Jeigu šiandien skirsite 15 minučių pagalvojimui apie tai, tikrai suprasite kodėl jie apie tai nerašo, ir kodėl kai kurie žmonės tik per vaiką randa galimybę pasireikšti. 

(nuotrauka iš čia)

Smurtą prieš moteris reiktų skirti nuo dviejų kitų dalykų:
a) smurtą prieš moterį, kaip prieš žmogų. Tai, kad smurto auka yra moteris dar nereiškia, kad ji auka yra, ar smurtautojo buvo pastebėta, būtent dėl buvimo moterimi. 
b) šeimyninių kivirčų, kurie savyje gali turėti smurtinių, kartais ir fizinių komponentų.

BET, smurtas prieš moteris yra tas smurtas, kurį moteris patiria dėl to, jog yra moteris. Išvengti tokio smurto galima įvairiais būdais - nuo pasirinkimo nebebūti moterimi (auka), iki tikslingo ir sisteminigo išaiškinimo kodėl kai kurių žmonių sąmonėje atsiranda įsivaizdavimas, jog moteris => auka.

Konferencijos pradžioje nuskambėjo mintis, kad policininkai nesimoko nusikaltimo pamatyti aukos akimis. Kaip studentė esu mačiusi medicininių-teisinių situacijų, kai tikrai iš šono taip atrodė. Man labai įsiminė vienas atvejis, kai po jo gydytojas visas piktas piktas pasakė, kad policininkai ir negali suprasti aukos, nes jie patys smurtauja namuose. Tas atvejis tada buvo su tėvo sumuštu (beveik užmuštu vaiku). Vėliau gydytojas dar pridūrė kaip ir pateisinimą, kad taip yra dėl mažų atlyginimų policijoje, nes "tik tokie" tada ateina dirbti. Tokie jo žodžiai man labai giliai įsirėžė, nors pati nesu policininkė.

Tiesiog mąstau, kad "tiesa" ir "teisingumas" ir "gėris" nėra sinonimai, o smurto atveju, nusikaltėlis, gali būti lygiai tokia pati smurto auka, kaip ir jo auka (jo patirtas smurtas pagimdė jo atliktą smurtą). Tai žinoma jokiu būdu nepateisina smurtautojo, bet tai gali paaiškinti smurto priežastį ir vietoje jėgų dėjimo į po smurto patirtos žalos atlyginimą-teisingumo atstatymą, privestų skirti daugiau dėmesio į jėgų dėjimą į smurto darymo išvengimą - teisingumo palaikymą (nors nealteistų ir nuo pirmojo, bet tiesiog jo reikėtų mažiau).

Konferencijoje buvo pora policininkų, kurie sėdėjo gale pusę laiko su štai tokiom išraiškom:


Ir aš būčiau taip ten sėdėjusi, nes jie buvo apsupti žmonių, kurie į renginį atėjo "užsidėti paukštuko", vartė rankinukų katalogus ir komentavo "nu ir nesąmonė". Tokių žmonių būna visose konferencijose.
Ir jie visada stebėtinai varto tuos pačius katalogus...

Dalis jūsų greičiausiai pasakys, kad policininkų negebėjimas suprasti aukos (tiek kaip aukos, tiek kaip žmogaus atsidūrusio aukos pozicijoje), yra instituciniame lygyje nusėdęs dalykas. Panašiai, kaip daug medicininių problemų yra kylančios iš institucinio lygmens (ar gali gydytojas skirti dėmesio kiekvienam pacientui, jeigu turi pasirinkimą per dieną apžiūrėti bent 60 pacientų arba nedirbti iš viso ir panašiai).

Viena iš konferencijoje išsakytų minčių buvo ta, kad smurtas prieš moteris irgi yra nusėdęs institucijose. Renginyje buvo labai gerai tai, kad žmonės drąsiai reiškė savo nuomonę, nesutampančią su pranešėjų ar pateikinėjo kitų šaltinių informaciją. Viena iš policijos atstovių pasakė, kad policija bando keistis ir šiuo metu rengiasi metodines rekomendacijas, kurios padės geriau suprasti smurtą prieš moteris ir nuo jo ginti (o tuo pačiu ginti ir apskritai nuo smurto). 

Bet ar gali institucija pati iš savęs mokytis to, ko niekada nemokėjo? Ir jeigu negali, tai kas tada jos turėtų to mokyti?

(iš internetų)

Kita mintis buvo apie tai, kad mes gyvena post-shelter pasaulyje. Bandėme padėti prieglaudomis, jos neveikė, reikia ieškoti kažko naujo. Visokie moterų namai, į kuriuos jos gali pabėgti nuo smurtautojo/-jos vienos ar su vaiku, neveikia - jie suteikia trumpą prieglaudą nuo momentinio smurto (kodėl tada tokio neturi bet kuris kitas smurtą patiriantis žmogus?), bet tuo pačiu įgalina ją kaip auką, ir atleidžia nusikaltėlį nuo atsakomybės. Jeigu vyras sumuša kitą vyrą - gali atsidurti kalėjime. Jeigu sumuša moterį (žmoną), tuomet moteris pabėga į prieglaudą, jis "nusiramina" ir ji grįžta, o vyras jau žino, kad baisiausia, kas gali nutikti jam po tokio sumušimo, tai pasėdėjimas vienumoje (kas smurtautojui dar gali būti ir visai malonu). O jeigu moteris sumuša moterį, tuomet bausmę gauna net didesnę, nei būtų gavusi, jei būtų buvęs vyras (nebūtinai tai pasireiškia kiekybiškai, bet kokybiškai). 
Tol, kol moterys bus laikomos aukomis, taip ir bus - jos gaus didesnes bausmes, nes nusikaltimą padariusi moteris ne tik padaro jį, bet ji ir sužeidžia kiekvieną, kuris automatiškai manė, kad ji nėra potenciali agresorė vien dėl to, jog yra moteris. 

Tokios prieglaudos tik išlaiko galių disbalansą, kuris jau pats vienas gali būti smurto prieš moterimis priežastimi, kai prieš moterį smurtaujama dėl to, jog ji yra silpnesnė. Niekas nesiginčys, kad moterys yra silpnesnės fiziškai, bet tai nereiškia kad dėl to jos turi būti silpnesnės ir teisiškai, emociškai ir t.t.
(Auditorijos galas ypač pasipiktino, kad kaip smurto prieš moteris mažinimo priemonė būtų naudojamas moterų stiprinimas, o ne dar didesnis jų ginimas - kaip supratau "galiorka" buvo už tai, kad už pinigus būtų statoma dar daugiau priebėgos centrų.)

(kai nuvažiavau į konferenciją papostinau į G+ programos nuotrauką (netyčia du kartus). Tai va kokių komentarų susilaukiau. Jie man labai patiko, gaila, kad nedaug buvo :D specialiai tokių iš žmogaus negausi.
Antro nelabai supratau iš viso, prie ko čia medikų konferencijos?.. Bet per daug ir nesigilinau)

Tas "Dykumoje be Mozės", tai buvo filosofo Algirdo Davidavičiaus pranešimas apie popatriarchalinio vyriškumo skurdą Lietuvoje.
Visai išradingas pavadinimas - plačiąja prasme Mozė yra žmogus, kuris vienas veda didelę žmonių grupę iš baisaus taško A į gerą tašką B. 

XIX amžiaus Lietuva, kaip ir daug kitų Europos šalių išgyveno naują ir įdomų dalyką - romantizmą. Romantizmas atsinešė ir dar vieną įdomų ir naują dalyką - nacionalizmą, kuris žmonių bendrumą apibrėžė visai kitokiais, nei iki tol naudotais, kriterijais (būdavo ir iki tol pamąstymų ta linkme, bet ne tokiais mastais). Atsirado idealizmas, kuris jungė žmones dėl jų genetinių ryšių ir teigė, kad tik būdamas grupėje tu būsi kažkas daugiau, nei būdamas pavienis individas. Iš vienos pusės tai buvo grįžimas į gentinės visuomenės laikus, iš kitos pusės davė pažangą ir vainikavosi Pasauliniu karu ir jo tęsiniu - antru karu (OUCH). Mes gyvename pokarinėje visuomenėje, kuri tokia kardinaliai kitokia, nei buvusi iki tol, kad dažnas net negali įsivaizduoti kaip buvo iki tol, ir tuometinius baisumus tiesiog atmeta, kaip neįmanomus (ar pradeda idealizuoti).

Į Lietuvą nacionalizmas atėjo iš vokiečių ir atsinešė tėvo-Dievo įvaizdį (juk nesakome dievas-mama, nors net nacionalizmas nepaveržė Lietuvos tikinčiųjų meilės moteriškoms dievybėms, ir (dabartiniai dievo-moters) Marijos altoriai vis tiek gauna daugiau žvakučių ir gėlių).

Vyras buvo tėvas. Tėvas buvo baudėjas, tėvas davėjas ir t.t.
Tada kaip būti "vyru" žmonėms buvo aišku, o dabar jie jaučiasi pasimetę ir neturi to, Mozės, kuris jiems tą pasakytų. Buvo paminėtas vienas politikas iš kurio, kai jis buvo jaunesnisi ir vedė lietuvą į tašką B, žmonės, kaip vedlio į vyriškumą, daug tikėjosi. Būčiau šyptelėjusi iš tokio vyriškumo prigretinimo iki politikos, bet prieš kurį laiką sėdėjau prie minėto žmogaus šono ir labai nelaimingu veidu klausiausi suprasdama, kad jeigu bet ką pasakyčiau, tai būtų reakcija "aw, mergaitė nori kažką pasakyti", tai nieko ir nesakiau. Vėliau papasakojau keliems vyresniems draugams, tai jie raitėsi ant žemės ir juokėsi iš manęs, kad radau pas ką ieškoti pagarbos moteriai ir nežinau visiems žinomų dalykų apie tokių garsių žmonių asmenybes :l

Kaip supratau, tai A. Davidavičius pranešime išsakė mintį, kad kolektyvinis vyrų bendrumo interesas nulemia ėjimą prie moterų smurto. Smurtaujantis vyras jaučiasi išlaikantis savo vyriškumą. Tuo tarpu moteris yra pati kalta, kad yra mušama, nes tik ji kalta, kad yra moteris. Ji pati kalta, kad negali ir gimdyti ir dirbti, ir mokytis vienu metu. Ligonis pats kaltas, kad serga. O skenduolis, kad nuskendo. Moteris negali mušto vyro už nebuvimą vyru, nes nėra vyras. Bet kiti vyrai gali mušti kitus vyrus už nevyriškumą.
Tokią poziciją priimančios moterys dar pridurtų - mes pačios kaltos, kad užauginome tokius vyrus. Tada būtų galima klausti tokių moterų ar jos turėjo juos užauginti kaip moteris, ar suteikti jiems tą vyriškumą, kurio pačios neturi (nes taip teigiančios moterys lytis priešina viena kitai, o ne stato vieną šalia kitos), tai tada galima sulaukti dar įdomesnių argumentų, kad tą turėjo padaryti šalia esantis vyriškas vyras, kurį turėjo rasti moteriška moteris, ir, kad moteriška moteris nerado vyriško vyriško yra kalta ji pati savo nemoteriškumu (nes rado nevyrišką vyrą), aš jau visai susipainiojau, tai įdėsiu dar screensho'tą:

(Pagal Lietuvos Baudžiamąjį kodeksą už išžaginimą duoda maitinimą ir stogą virš galvos, su nemokama medicinine priežiūra daugiausiai septyneriems metams (jei su bendrininku dešimčiai), jei mažametį iki penkiolikos. Minusas - teks viskuo mėgautis privalomai ir dalintis su kitais "iš3.14sinėtojais".)

Kaip jau supratote iš komentaro konferencija buvo ne tik apie aukas, bet ir apie smurtautojus. Negaliu įvertinti kiek konferencijoje pateikta informacija apie tai, kad pagalba smurtautojams yra visiškai neefektyvi, buvo teisinga. 
Bet man labai patiko, kad ir trumpas Justino Plado pranešimas apie tai, kad smurtas prieš moteris yra kompleksinis nusikaltimas. 
Po kiekvieno smurto prieš moterį atveju aukai lieka vis mažiau asmeniškumo, vis daugiau gėdos ir kaltės vien dėl to, jog yra auka (lengva pasakyti "tai palik" - pirmiausia, jei smurtautojas nėra psichiškai sveikas ir nebus uždarytas (o dažnai jo simptomai laikomi "teisingu" vyriškumu), tai jį palikusią moterį tgali sugalvoti susirasti ir nužudyti, antra, kol gyvename visuomenėje, kuri į smurtą šeimoje reaguoja mažų mažiausiai pašiepiančiai, tai iš vieno žmogaus patiriama kančia, kol pakenčiama, nėra tokia baisi, kaip iš visų patiriamas atstūmimas. Pvz.: jeigu būčiau dalyvavusi kaip auka, tai viršuje esančiame screenshot'e pirmas komentaras man tik dar kartą primintų, kad geriausia ko galiu tikėtis iš aplinkinių tai - humoras. Ir dar juodas).

Jeigu nenusisekusi ar šeima be meilės yra tarsi gyvenimas blogame viešbutyje ar nakvynės namuose, tai gyvenimas drauge su smurtaujančiu žmogumi yra tarsi gyvenimas konclageryje. Tau ne tik blogai - TU NEGALI IŠEITI, nes tave sulaiko tavo skriaudėjas. Ir tą daro visais įmanomais būdais - nuo kontroliavimo, kad tu nežinotum kaip išeiti ir kad iš viso yra kitos vietos, iki grąsinimų, kad jei paliesi durų rankeną užmuš. O jeigu skriaudėjas ypač sadistiškas, tai jis dar padaro, kad tu nenorėtum išeiti ir prasideda įvairios manipuliacijos, kurių švelniausios formos yra "aš tau tiek daug daviau, o tu tokia nedėkinga!", "tau visiškai nerūpi vaikai", "jei mane paliksi visiems papasakosiu kokia tu". 

Vėliau, jau kito pranešimo metu J. Pladas labai gerai pakomentavo, kad dažnai į smurto šeimoje prevenciją įtraukiant gydytojus, policininkus, socialinius darbuotojus ir panašiai pamirštami... veterinarai! Dažnai smurtautojai pradeda bandyti ribas kiek jie gali kažką daryti su gyvūnais (pvz.: nukarpo ūsus, ar išsuka kojytę***, o dar dažniau jie randa gyvūną kaip būdą kankinti auką be grėsmės patiems nukentėti. Dauguma žmonių savo augintinius laiko šeimos nariais. Jeigu dingtų aukos vaikas, tai jo ieškotų policija, gaisrininkai, dar kas nors, o jei dingo kicius Micius?...

O
(čia bus iliustracija, kai tik ją išgūglinsiu)

Visgi man labiausiai patiko filosofės Nidos Vasiliauskaitės pranešimas "Kampanijų prieš smurtą lyties pagrindu vizualizavimas ir retorika: kodėl neveikia ir neveiks?" - jis buvo labiausiai struktūrizuotas ir jame buvo mažiausiai "nu aš jaučiu, kad yra taip ir taip ir kad galvoju teisingai",  ir daugiausia "yra taip ir taip, dėl to aš jaučiu tą ir galvoju štai kaip" :D If that makes any sense.

Pranešimas buvo apie socialinės reklamos "nemušk moters" plakatus, kurių aš išgūglinti nemoku. Bet gal atsiminsite, jei buvote matę - vieni buvo iš serijos "tai ne makiažas", kiti "aš tikras vyras, todėl moters nemušu".

Pirmieji plakatai apeliavo į tai, kad moterys yra gražios. Šiaip visi žmonės yra gražūs, tai išeitų, kad visų mušti nereikia, bet  tuose plakatuose buvo supriešinamas būtent moterų grožis - makiažas ir mėlynės. Tos mėlynės, kas labai ironiška, plakatuose buvo padarytos dažais, taigi tai vis tiek makiažas.

Atsimenu aš tos reklamos net nelabai pastebėjau, nes nesinaudoju makiažu. Bandžiau šitam įrašui išgūglinti tuos plakatus, bet radau tik krūvas paaugliškų demotyvacijų "tikra moteris graži ir be makiažo", kur 95% sudėtos moterys su makiažu, tik ne ryškiu. *facepalm* - kartą kursiokė atėjo visai be makiažo, ir jos grupiokai galvojo, kad ji susirgo. Nes ir jos atveju tas dienas, kai kiti galvodavo, kad ji be makiažo ji būdavo su neryškiu ir specifiniu makiažu.

 Mano atveju šita indulgencija, kad aš graži, neveikia...

Plakatas blogas tuom, kad rodo, kad vyras turi bandyti susilaikyti nuo smurto, tarsi smurtas būtų jo natūralus būvis. 

Jau po konferencijos kitas dalyvis pastebėjo, kad plakatas nebuvo skirtos feministėmis - feministės sako, kad vyrai ir moterys yra lygūs, ir iš vyrų reikalauja tiek pat, kiek ir iš moterų (dėl to daliai vyrų feminizmas toks baisus, o dalis moterų jo baidosi, nes tada nebeteks savo moteriškų pliusų, (o žmogiškų pliusų savyje nemato)) - tai yra, nei vyro, nei moters natūrali būsena nėra kažkieno kailio lupimas. Tuo tarpu, nors feministės labai stengiasi, kad taip nebūtų, daug moterų laiko, kad vyrai nėra tokie geri, kaip jos. Mano pradžioje pateiktas atvejis iš darželio - kaip iš viso galima norėti, ko nori vyrai? Jais reikia manipuliuoti, išnaudoti, ir gražiai paprašyti, kad jie muštų kitus vyrus (ir nuo jų gintų), o ne tave (galbūt tavo gebėjimas būti jo nemušamai netgi bus laimėjimas prieš moteris, kurias muša? Įrodymas, kad tu tokia faina ir gera, nes suvaldei/radai būtent tavęs nemušantį vyrą). 


Kitoje plakatų serijoje buvo nufotografuoti garsūs Lietuvos vyrai su prierašais "mušu kamuolį, ne moterį", "mušu mėsą, ne moterį", "mušu dinderį, ne moterį". Tada, kai plakatai kabėjo mieste, su vyru iš jų juokėmės, nes supratome, kad plakato autoriai norėjo pasakyti, kad moters mušimas yra kūrybinė tikslinga veikla (dinderį mušti, tai ne šiaip tinginiauti ;)). Bet pasirodo, kad plakatų autoriai norėjo pasakyti "tikras/stiprus vyras nemuša moters" aka "smurtas silpno vyro ginklas". Kas yra visiškas WTF. Kažkokia slapta logika - būk tikras stiprus vyras, tikras lyderis ir nesitepk savęs su silpnesnių mušimu (tipo mušk tik savo lygio). Na, o tie, kurie muša moterys, yra silpnieji, tie "ne vyrai", tie "negeresni už moteris", kurie tik tokiu būdu gali įrodyti savo valdžią.

Vėlgi - tai gal nemušk moters, nes moteris yra žmogus, o ne todėl, kad ji yra moteris?

:D tai čia ir pabaigsiu blogo įrašą.

HAHA >:D ir nebus paveiksliuko pabaigoje.



* Darželyje buvau keliose vaikų grupėse, ir kiekviena jų turėjo savo žaislų skirstymo sistemą. Minėtoje žaislų skirstytoja buvo auklėtoja, kitoje teisę leisti žaisti su viešu žaislu turėjo tas, kurio tėvai tą žaislą nupirkto darželio grupei (lego atnešusio tėvų vaikas galėjo mėgautis ypatingu subinlaižiavimu), dar kitoje galiojo principas - kas pirmas paėmė, tas ir žaidžia.
** Taip pat laimė, kad nesu vienas iš tų žmonių, kurie save atsimena nuo 3-5 mėn. amžiaus, nes tada būtų šiek tiek nejauku (nors tuo tokio smegenų bendrimo tipo atveju puikiai tikčiau kai kuriems gerai apmokamiems darbams ;) ).
*** protiškai neįgalūs asmenys, bei maži vaikai taip gali paisielgti smalsumo genami, bet tai nėra tikras smurtas - jie nepakaltinami. 



2013 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Apie paauglius ir energinius gėrimus

[pirmiausia - dešinėje pusėje yra apklausa :D Rašau mokslo populiarinimo straipsnį, tai man tiesiog įdomus bendras įsivaizdavimas viena tema. Nesijaudinkite - jeigu skaitote šį įrašą, vadinasi pataikote į mano tikslinę auditoriją ir man yra svarbus būtent Jūsų įsivaizdavimas :) (galima rinkits kelis variantus, ar net visus)]

Penktadienį buvau labai įdomioje konferencijoje - "Lietuvos paauglių sveikatos aktualijos".

Tai buvo pirmas kartas, kai buvau konferencijoje skirtoje paauglių sveikatai. Ši žmonių grupė dažnai nustumiama į šoną :/ Pavyzdžiui, kai kažkur eina medicininė šneka apie vaikus, tai dažniausiai ji būna tik apie mažus vaikus (iki 3 metų), ar visai mažuliukus (naujagimius ir kūdikius*). Ir tada aš sėdžiu tokia "god damit".

Ne į temą, bet atkreipkite dėmesį kokio amžiaus vaikai vaizduojami ir apie kokius rašoma populiariosios spaudos mamyčių žurnaluose! Ar tėvai po kelių vaiko auginimo metų viską apie tai sužino kažkaip automatiškai?  Nebetenka entuziazmo?... Žinot, kaip kad kai turi naują telefoną - saugai ir globoji, bet po savaitės mėtai jau ant kiekvieno kampo ir čiupini taukuotomis letenomis :) Mistika man tie žurnalai.

Kai kalbama apie suaugusiuosius, tai paaugliai vėl užmirštami. Gyvenimo tarspsnis tarp 10-16 metų, kai tavęs baidosi tiek pediatras, tiek suaugusiųjų gydytojas medicinine prasme gali mažų mažiausiai... frustruoti. Pavyzdžiui daug ligų paliekamos "išaugimui", arba pasiplaunama nuo jų gydymo pasakymais "tau dabar hormonų audros", ir nors jos tikrai būna, nesudaro preteksto nesuteikti žmogui pagalbos dėl kitų jo sutrikimų, ar mokymo, nukreipimo kas galėtų padėti tas audras kontroliuoti.

Dar blogiau, kai ši žmonių grupė vertinama ne pagal jiems pritaikytus kriterijus, o pagal kitų grupių - pavyzdžiui elgesys bandomas paaiškinti iš suaugusiojo pozicijos ir dažniausiai susilaukia kritikos, kaip, mažų mažiausiai nelogiškas ar atitrūkęs nuo realybės, nors, vertinant iš paauglio perspektyvos, jis gali būti kaip tik labai tinkantis jo vystymuisi, prisitaikymui ir daug žadantis!

Konferencijoje buvo 13 pranešimų ir aš asmeniškai labai savimi džiaugiausi, kad sugebėjau visus klausytis įdėmiai ir tik pačio paskutinio viduryje pradėjau tikrinti kas facebook'e kokio nelaimingo katino keptuvėje nuotrauką įdėjo.
Anksčiau maždaug per konferencijų vidurį nebeiškęsdavau ir norėdavau bėginėti į Narniją, kad ir trumpam.

Man asmeniškai įdomiausias konferencijos pranešimas buvo apie energinius gėrimus ir paauglius, kurį skaitė G. Cibulskienė iš VšĮ Vilniaus miesto klinikinės ligoninės vaikų ligų klinikos. Toliau blogo įraše iš pranešimo panaudojau tik žinią apie įstatymo pakeitimą, bei energinių gėrimų sudėtį. Kitka yra mano pamąstymai, tai nėra medicinos profesionalo nuomonė ir negali būti tokia laikoma. Aš vėl primenu, kad skaitote mano asmeninį blogą  ir viskas kas jame pateikiama turi internetinių blevyzgų statusą :D Aš manau, kad esate pakankamai protingi į viską žvelgti kritiškai ir atsirinkti informaciją.**

(Iliustracija iš čia - visiškai nesusiję su tema, bet tiesiog įdomu, kai pagalvoji, kaip kai kurie žmonės supranta žmogaus energiją :) )


Kieno problema yra energiniai gėrimai?

Paauglių?

Mokytojų?

Šeimos gydytojų?

Tėvų?

Valstybės?

Mikės Pūkuotuko?


Nuo 2014 sausio 1 dienos, vaikų susibūrimo vietose bus draudžiama reklamuoti energetinius gėrimus ar kaip nors kitaip juos pateikti (pvz.: kaip renginio rėmėjus). Tai kas čia nutiko? Kodėl gi taip padarė? Gi energetinių gėrimų gamintojai skelbia, kad tuose energetiniuose gėrimuose kofeino tiek pat, kiek kavoje? Dar daugiau - dažnai to kofeino ten net mažiau!

Va čia ir iškyla problema - kas ir kiek to daikto yra energiniuose gėrimuose.

Kofeinas, kaip medžiaga, gali būti tiek labai naudingas, tiek žalingas.
Pavyzdžiui žmogui su nežymiu dėmesio sukaupimo sutrikimu jis padės nusiraminti ir susikaupti, kitam reguliuoti spaudimą, trečiam tiesiog tapti mažyčiu nekaltu nuodu kiekvieną rytą. Nedaug žmonių pripranta prie kofeino, kaip prie narkotiko, o apsinuodijimai juo (ar geriant kavą, ar vartojant kitokiomis formomis), yra labiau būdingi žmonėms, kurie jau turi psichinių sutrikimų, nei juos sukeliantys. Yra nustatyta koreliacija, kad energinius gėrimus vartojantys vaikai yra labiau linkę smurtauti ir agresyvesni, bet ne priežastingumas.

Jeigu energiniuose gėrimuose kofeino tikrai būtų tiek nedaug, tai jie negalėtų konkuruoti su didele dalimi limonadų, nes į juos taip pat privaroma kofeino. Ką jau ten su kava.

Energiniuose gėrimuose be kofeino dar yra guaranos, kuri nėra įskaičiuojama į kofeino skaičiuką sudėtyje. 


Guarana yra 2-3 daugiau kofeino turintis augalas, nei kavos pupelės. Ar dabar pagaunate? Taip pat dedama visokių amino rūgščių. Jos dažniau ne tiek sukelia energijos pojūtį, kiek tiesiog pratina apgaudamos smegenis "kad čia geras maistingas daiktas", žmogui, kurio mityba neįvairi, pripratimas gali atsirasti su pagrindimu "taigi skanu :0 o nom nom nom", aliejinės kopūstpalmės ir t.t.

Energiniai gėrimai nesuteikia energijos. 

Jie tik apgauna organizmą tamsiame skersgatvyje paspardydami energijos ir savęs saugojimo sistemas. Visas cukrus ir kt. energiškai maistingi daiktai į juos dedami tam, kad neištiktų hipoglikeminė koma - būsena, kai organizmas taip išsekina greitai prieinamus energetinius resursus, kad jam gresia mirtis. Bet, kadangi energiniai gėrimai mažina apetitą, tai kartais jų vartotojai patiria tokius dalykus, arba bent jau numeta svorio. Jei kas nors dabar pagalvojote "hey, geras būdas mesti svorį!", tai nusipjauti koją irgi neblogas. Su energiniais gėrimais išsimėsinėsite ląsteliniame lygyje ir vėliau tą paslėpti gali būti sunkiau, nei pritaikyti kojos protezą :p

Kaipo daiktas energinis gėrimas galimas gerti dviem atvejais:
-) kaip pramoga. Pvz.: taip smagu pasigąsdinti ant amerikietiškų kalnelių. Čia gąsdinamas organizmas. Tik per dažnai ir smarkiai nereikia, kaip ir su kalneliais.
-) kaip būdas, kai kažkas yra svarbiau už sveikatą - pavyzdžiui vilkiko vairuotojui nuvažiuoti laiku iš taško A į tašką B.

Gal per smarkiai pasakiau ankstesniame tekste. 

Savaime energiniai gėrimai nėra blogis.

Kaip alkoholis ar nikotinas, cukrus, kokainas ir panašiai. Viskas turi turėti savo vietą, savo kiekį, savo laiką ir savo vartotoją. Tiesiog energinio gėrimo gamintojas yra suinteresuotas pelnu ir jis siekia, kad energinis gėrimas turėtų savo vietą visur, būtų neribojamas jo kiekis, tinkamas gerti visose situacijose ir bet kuriam žmogui. Ypač, jei tas žmogus turi atliekamų pinigų.

Paaugliai dažnai energinius gėrimus supranta arba kaip tiesiog kitokios rūšies limonadą (nors ir paprasto limonado dažnas vartojimas sargdina), arba kaip būdą turėti daugiau kontrolės gyvenime. Galbūt dalis mano skaitytojų dar neesate tame gyvenimo tarspnyje, kiti jį gal jau praėjote ir pamiršote, bet vienas iš paauglystės įššūkių yra susidūrimas su iki tol buvusios (tikros ar įsivaizduojamos) kontrolės netekimu ir naujos atsakomybės priėmimu. ~12 metų žmonės ypač nekontroliuoja savo energijos ir būdami visiškai sveiki gali dirbti iki išsekimo ir realiai nuo jo numirti (vėliau tai pavyksta tik turint akcentuotą asmenybę/asmenybės sutrikimą ar tokių daiktų, kaip energiniai gėrimai pagalba).

Energinių gėrimų gamintojai puikiai suprantą šią jaunų žmonių galios netekimo ir silpnumo baimę ir į ją ir taikosi - savo produktą pateikia kaip metodą turėti gyvenime daug kontrolės, kaip visur spėti, kaip viską padaryti, nes tik tada esi šaunus, tik tada trokštamas ir mylimas. Gerti energinį gėrimą yra lengviau, nei suprasti, kad negali padaryti visko, kad visada bus ko nespėsi, kad turėsi prisiimti atsakomybę už tai, ko nespėsi ir t.t. Energinis gėrimas padeda gyventi vaikystės logika - jei tik pasistengsi ir skirsi tam laiko/jėgų tai viską padarysi. Ne drambliuk, nepadarysi. Jei nori kažką pasiekti, tai dirbk ne daugiau, o dirbk gudriau. Ar rask, kas tą padarytų nesunkiai mainais į tai, ką tu jam gali padaryti nesunkiai. Jei dar nepažeisi įstatymų ir neprisidarysi priešų, gyvensi kaip inkstas taukuose.

Jei sveikai gyvenantis žmogus per gyvenimą važiuoja automobiliu, tai žmogus ant energetinių gėrimų yra tarsi pririštas ant virvės ir tempiamas paskui - kurį laiką spėja, bet tik kurį. Nė vienas energinis gėrimas neišsprendžia laiko ir jėgų neturėjimo problemos - jis tik ją trumpam paslepia. Suaugę tą dažnai supranta, bet paaugliai - ne. Paauglys taip gali žiotis per daug, nei gali atkąsti. Gerai, jeigu paauglys bus tik reklamos auka, pavyzdžiui galvos, kad natūralu, kad visi paskutinių mokyklos klasių moksleiviai geria, nes čia gi  "labai sunku", ar kad čia studento atributas, kad tokiu būdu jis spėja ir mokytis ir tūsintis (jis ir taip tą spėja, jei yra sveikas) ir t.t. - jis rizikuos "tik" savo sveikata. Bet, jeigu paaugliui tų energinių gėrimų tikrai reikės, kad jis spėtų su visais, kad kažką padarytų ir vietoje to, kad sustotų ir pagalvotų kur prasideda laiko ir jėgų neturėjimo ratas (pvz.: kodėl visi namų darbus daro 2h, o jis 8h?), tai jam, liaudiškai tariant "nuvažiuos stogas".



Pabaigai su energiniais gėrimais dar pridėsiu apie energinius gėrimus + alkoholį. Man yra tekę viešose vietose matyti tokių kokteilių ar girdėti iš pažįstamų, kad jie taip daro. Triukas yra tame - tu geri, pasigeri, bet nesijauti girtas.
Smagu, tiesa? Gal ir smagu, bet tokie žmonės daug dažniau padaro avarijų, ką nors išprievartauja/patys tampa aukomis ir t.t. Tada manyčiau visai nesmagu. 

Tokius kokteiliukus galima gerti, tik jei esi 100,01% įsitikinęs, kad nesergi jokiomis ligomis, neturiu didelės jų rizikos ir, kas svarbiausia, kažkur tavo smegenyse nesisuka mintys, kaip tu ką nors pasmaugtum. Vienas alkoholis didina riziką tokioms mintims materalizuotis, bet bent jau suteikia kažkokią tai "ble, koks aš girtas, einu namo" menkutę apsaugą nuo bent jau kitų žmonių gyvenimų griovimo.

Tokie kokteiliai yra labai naudingi alkoholio pardavėjams, nes paslėpdami subjektyvų girtumo pojūtį (iš šono žmogus tai vistiek atrodo ir elgiasi kaip girtas), labai padidina alkoholio pardavimus. 

Du pranešimai, kurie man taip pat pasirodė labai įdomūs, buvo Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos Doc. dr. S. Lesinskienės ir jos studenčių (J. Kostecka ir D. Germanienė), bei rezidentės (I. Viltrakytės) apie paauglių požiūri į savo kūną ir būdus, kaip paaugliai bando išlaikyti savo kūno formas.

(nuotrauka iš čia)

Apie juos daug nerašysiu, tiesiog norėjau paminėti, plius radau šitą baisiai fainą nuotrauką. Tokia graži mergina, ir dar "matuojasi" kitos gražios merginos užpakalį.
Dažnai besikeičiančios kūno formos paauglio traktuojamos taip pat, kaip kontrolės netekimas. 

Labiausiai teisingą savo kūno supratimą (ta prasme, kad esi kūnas, normalus ar storas, kai toks iš tiesų esi) veikia vienas dalykas - artimų žmonių turėjimas. Paaugliai, kurie gali pasipasakoti savo problemas, jos gali būti išklausytos ir gauti tikrų patarimų (o ne "ai, tai tau čia tik dabar taip atrodo. Užaugsi, pamatysi, kad viskas kitaip), turi nepalyginti mažesnę tikimybę turėti iškreiptą požiūri į save, nei tie, kurie gali pasikalbėti tik su draugais, antromis pusėmis, kurios gi dažniausiai irgi yra paaugliai ir lygiai taip pat kapanojasi tose problemose :/
Dar buvo paminėta, kad paauglių dietos dažnai neracionalios ir ganėtinai makabriškos ar net grįstos maginiais įsivaizdavimais (pvz.: bananai lieknina). Daliai paauglių atrodo, kad dietos negali būti kenksmingos, o tie, kurie supranta, kad yra kenksmingos mano, kad taip patirs mažesnę blogybę, nei patiria dėl jų nuomone netinkamų kūno formų.

Paaugliškoje mąstysenoje tokie argumentai, kaip "vyras paliko, nes nesidažė", ar "stori žmonės tiesiog negali savęs kontroliuoti" yra labai svarūs. Ir, jeigu paauglys paliekamas vienas su tokiais įsivaizdavimais, jis gali su jais ir likti - užaugti fiziškai, bet emociškai vis dar likti paaugliu. Neišspręstas problemas bandyti neigti (pvz.: aiškinti, kad kūno formos iš viso nėra svarbios, ir kad kas jas laiko svarbiomis yra nevykėliai), arba bandyti spręsti suaugusiojo sprendimo būdais (pvz.: nuolatos darytis plastines operacijas). Bet nei problemos neigimas, nei sprendimas jai nepritaikytais būdais, jos neišspręs ir neleis bręsti toliau.***

* butiniam įsivaizdavimui - naujagimiu žmogus yra pirmą mėnesį po gimimo, kūdikiu - pirmus metus. Toliau skirstymai į gyvenimo tarspsnius mediciniškai ir pedagogiškai labai išsiskiria. Medikas vieną 16-metį gali traktuoti kaip visiškai subrendusią asmenybę, galinčią prisiimti atsakomybę už save ir auginti naujus žmones, o kitą 25-merių dar laikyti tam netinkamu, vadovaudamasis tam tikrais kriterijais ir abu žmones laikyti visiškai normaliais, jei jie abu vystosi darniai, tik skirtingais greičiais. Teisinėse ir pedagoginėse sistemose dažniau pirmiau žiūrima ne į biologinį/psichinį amžių, o paso duomenis :) ...
** Jei ne, tai gal norite paskaityti senesnius mano blogo įrašus? :D aš jų daug turiu. Davai, nesilaužykite :D
*** Kiekvienas žmogus yra vertingas, subrendęs ar ne. Gyvenimas nėra varžybos kas užaugs didesnis ir užaugs greičiau. gyvenimas yra išlikimo varžybos ir kartais kai kuriems žmonėms jų nesubrendimas gali net pasitarnauti.

2013 m. lapkričio 9 d., šeštadienis

Mokslo kavinė

Praeitą savaitę buvau stebuklingame daikte. Buvau daug stebuklingų daiktų, bet šitas buvo prie stebuklingesnių.

Į jį pakvietimą gavau iš vieno G+ kontakto, bet šiaip realiai ateiti gali bet, kas užtenkta tik žinoti kur ir kada. Tai va, kadangi iki šiol aš apie tą daiktą nieko nežinojau, tai parašysiu apie jį čia.

Tai:

Café Scientifique

Net neįsivaizduoju kaip šitą terminą ištarti taisyklingai...
Bet, o! Pagaliau blogo įraše panaudojau didžiausią galimą šrifto dydį iš meniu (šiaip tai yra galimybė redaguoti kaip html'ą, bet mano kūrybinių kančių demonai dar netapo tokiais agresyviais, kad to iš manęs raikalautų).

Café Scientifique yra labai nepaprastai ir neprastai paprastas dalykas - tu ateini į kavinę, užsisakai alaus ar arbatos, ką sugraužti ir klausausi mokslo populiarinimo paskaitos. (Užsisakymas asmeniniam komfortui pagerinti, jis nebūtinas dalyvavimui renginyje).

Ir...

Gauni mažą gabalėlį mokslo už dyką!
(aš vėl tą padariau. Labai atsiprašau.)




Mano lankytos paskaitos tema buvo  "Rizikos fizika". Ją skaitė Aleksejus Kononovičius.  Kuris, pasirodo yra mano kursiokės širdies draugas (ji irgi ten buvo), kas labai gerai susisiejo į paskaitos metu pristatytą jau tikriausiai daugeliui žinomą idėją, jog nuo kiekvieno Pasaulio žmogaus iki kito yra tik 6 žmonės.* O dabar, dėka interneto, užtenka vos 3-4 žmonių. Paskaitą filmavo webseminarai.lt, bet ar jie ją kažkur dės, ar nedės, tai neįsivaizduoju.

Man asmeniškai paskaita labai patiko. Žinot, kai studijuoju vieną dalyką neišvengiamai imi žiūrėti į viską per to dalyko prizmę. Kiti žmonės, studijuojantys savus dalykus, taip irgi ima žiūrėti per savo prizmytes. Visi kaifuojam ir orgazmuojame nuo savo protingumo, bet tai gali tapti siaubinga, kai imsi galvoti, kad tavo požiūris yra vienintelis ir teisingas. To išvengti labai padeda stengimasis nuolatos sau priminti, jog yra žmonių, kurie kitaip į viską žiūri, tą patį dalyką ir įvykį, įvertina ir paaiškina visiškai kitaip.

Paskaitos metu buvo pateiktas pavyzdys apie Čikagos rajonų rasinius pasiskirstymus. Visame mieste yra rajonų, kur vyrauja vienokia ar kitokia rasė ir nėra taip, kad vieni gyventų viename upės krante, o kiti kitame. Tai kodėl taip yra? Ką, visi baisūs rasistai? Tada buvo parodytas modelis, kuriame judančios virtualios dalelės plokščiame Pasaulyje "apsigyveno" labai panašiai, kaip Čikagos gyventojai, kai tiesiog eksperimente buvo apibrėžta, jog jos nori gyventi su 2-3 į save panašiais. Taigi - susiskirstymą nulėlė ne svetimo baimė (ne apibrėžimas nebūti prie skirtingo), bet poreikis turėti panašų į save

Kai kurie žmonės tokias dalelių savybes apibrėžtų kaip neišpasakytą "dalelizmą" ir puikiausią įrodymą, kad tie žmonės yra rasistai kvadratu, nes žmogaus odos spalvą laiko kaip artumo sau įrodymą. Kiti kaip tik nusibrauktų prakaitą nuo kaktos ir pasidžiaugtų, jog to rasizmo nėra, nes gi elementarus noras gyventi su giminaičiais verčia rastis spalvotiems kvartalams ir t.t.


Labai norėčiau sudėti tiek daug visko įdomaus, kad buvo toje paskaitoje, bet tuo pačiu taip tikiuosi, kad Aleksejus Kononovičius artimiausiu metu išleis mokslo populiarinimo knygą ta tema, ji bus stora ir mes galėsime ją perskaityti :D

Ė. nu nežiūrėkite taip piktai dabar į mane. Kaip tai ta fizika labai neįdomi? Kaip tai ateinate čia paskaityti apie mediciną ir gyvenimo prasmingumą/neprasmingumą. Hey, hey - tada turiu puikų pasiūlymą -


Ateikit.
Ir aš pasistengsiu ten būti :> Dr. R. Badaras turėtų būti ypač įdomus. Čia va trumpas video, kur jis atsakinėja į žurnalistų klausimus apie grybus:



* neskaičiuojant žmonių, kurie yra visiškai izoliuoti nuo likusios žmonijos ir tikriausiai apie jos egzistavimą net nežino.

Ekskursija po internetus

Prieš kelias dienas Skirmantas Tumelis suorganizavo blogeriams... EKSKURSIJĄ! :D Ir mane ten pakvietė, kuo labai apsidžiaugiau ir va dabar rašau apie ją blogo įrašą. Nu nes kažkaip būti blogerių eksursijoje ir po to apie ją neparašyti blogo įrašo būtų tas pats, kas kepti lauže bulves ir apie jas pamiršti :'(

Pradėsiu nuo begėdiškos kitų blogerių reklamos, kurie irgi dalyvavo šioje akcijoje-atrakcijoje:

  1. Kūtvėla
  2. Leo Lenox
  3. Ignas Maižius
  4. Geležinė Lapė
  5. Nerius Jasinavicius
  6. Visatos valdovas
  7. Powiukė
  8. Paulius Gaurilčikas
  9. Antanas Bubnelis

Kažką atrodo praleidau (pasiskųskite komentaruose ir pridėsiu).

Ekskursijos tikslas buvo apžiūrėti internetus per iš kitos dimencijos, nei kad štai aš dabar rašau ar Jūs skaitote. Savo ilgą kelionę pradėjome nuo susirinkimo neseniai atidarytame naujame Vilniaus viešbutyje Comfort Hotel. Jis stovi stoties rajone toje vietoje, kur anksčiau buvo tokia frezinių pjūklų susna ir ganėtinas šiukšlynas, o prieš jį vietoje ilgą laiką buvusios krūmais apžėlusios duobės išaugo Iki parduotuvė.

Aplinkui dabar visai nemažai naujų pastatų pristatyta, bet vis dar ne taip gerai, kad turistai rodydami į viešbutį nustotų klausinėti ar čia tikrai gaus nakvynę ar čia irgi viešnamis, tik fancy
Bet, nekalbant apie rajoną, kuris yra toks, koks yra bet kuriame kitame mieste, tai viešbutis yra tikra hipsterių oazė ir taip neįtikėtinai gerai pataiko į tam tikros pirkėjų grupės poreikius, kad net WOW. Jeigu norite Vilniuje pernakvoti hipiškai-skandinaviškai ir registratūroje paglostyti triušiuką - vieta kaip tik Jums.

(šio viešbučio vidaus nuotrauka iš https://www.nordicchoicehotels.com/)

Susirinkę ir pasidžiaugę daugybe violetinės spalvos, betono ir ventiliacinių vamzdžių blizgesio patraukėme džiaugtis dūzgesiu, laidais ir pertekline šiluma. Pirmoji stotelė buvo hostex'as Švitrigailos gatvėje.

Ir žinote ką? 

Aš paliečiau delfį.

Taip. Aš jį paliečiau. Patį delfį. Tas dvi dideles dėžes/spintas, kurių lemputės mirksi, vos spėdamos paskui kiekvieną homofobą aiškinantį ką reikia padaryti Lietuvoje, paskui kiekvieną paauglį ieškantį ten atsakymo į savo brendimo iškeltus klausimus, paskui kiekvieną botą generuojantį viešosios nuomonės formavimui skirtus komentarus.

Aš jį paliečiau. Ir jis lietė mane.

Kadangi dėl saugumo sumetimų ten nebuvo galima fotografuoti, tai leiskite man savo džiaugsmą išreikšti šia skoninga ir nepriekaištingai atlikta montažine ilisutracija:


Kas dar. A. Taip. Tenais nėra valytojo.

Na, jis yra visokių koridorių administracijų ir panašiai valymui, bet tas žmogus nevalo ten, kur stovi visos "geležys", bo jos labai saugomos. Jeigu dingtų elektra, tai stovi UPS'ai, kurie palaikytų serverių veikimą iki įsijungtų dyzeliniai generatoriai (mes kolektyviškai paskaičiavome - jie suvalgytų apie 30L/h). Dar yra aušinimo sistemos (argi nesmagu dirbti darbe, kuriame šilta, net prie didžiausių šalčių? :D), ir gesinimo sistema, kuri pakeistų deguonį patalpose inertinėmis dujomis.

Užtat tie darbuotojai, kurie ten visgi dirba yra beprotiškai tvarkingi ir ten švariau, nei kai kuriose vietose, kurios turi valytojus o_o Nekalbant apie tai, kad yra daug sistemų, kurios apsaugo nuo visokių nelaimių, tai dar ir viskas yra pradubliuota.
Na, ne visai viskas.
Yra tik vienas darbuotojų kamputis arbatai virtis :0 !!!!


Leo Lenox'as (kurio balsas man taip patinka ir aš vieną dieną tikrai sugalvosiu kaip jį įkalbėti įrašyti kokį nors podcastą), iškėlė klausimą, kur reikėtų padėti bombą, kad būtų sutrukdyta hostex'o veikla. Ta va - tas kamputis manau ir būtų ta vieta. Darbuotojai nebeglėtų gerti kavos, nusloptų ir pradėtų daryti daugiau žmogiškų klaidų. Jos spėriai kauptųsi ir galų gale viena iš jų būtų lemtinga.

Po to važiavome pažiūrėti kaip TEO šviesolaidis išsirango iš savo motininių ir pamotininių bazių ir patraukia link mirtingų vartotojų.

Ten buvo daug laidų.
DAUG LAIDŲ.
Tiek laidų, kiek aš gyvenime nemačiau, o kai mačiau tai tikriausiai haliucionavau.

Labai gaila, kad mums ten irgi neleido nieko fotografuoti. Jeigu tie laidai būtų buvę belekaip sumesti (nes buvo tvarkingai sudėlioti, sukabinti ir perkabinti), tai būtumę galėje visi juose užsikasti ir apsimesti adatomis šieno kupetoje.

Nuo visos tos laidų organizacijos pasijaučiau tarsi būčiau neurologo sapne

Dar sužinojome, jog TEO aktyviai bando visus vartotojus nuvyti nuo varinių kabelių technologijų prie šviesolaidžio, bo pigiau, paprasčiau ir efektyviau. O kas svarbiausia, kad optinis kabelis nevilioja jo pavogti ir priduoti į supirktuvę. Patys TEO jau yra pardavę ~10t nurašyto vario (kas sudaro ~90000Lt) ir dar jo turi. Kaip supratau ketina jį palikti laidiniuose telefonuose, nes tokia technologija leidžia telefoną tuo pačiu metu aprūpinti ir elektra - tai yra vartotojo namuose dingus elektrai name, laidinis telefonas vis tiek veikia. Ir nors LT gamtinės katastrofos, kad elektros nebūtų dienomis ir savaitėmis yra labai retas dalykas, bet tai gi dauguma modernių telefonų be pakrovimo laiko vos kelias dienas ar iš viso tik dieną :) ...
Mes pvz.: irgi namuose turime laidinį telefoną - visiems jo numerį nurodome kaip Tapkius.

(nuotrauka pasivogta iš čia)

Ta stoties dalis, kuri aptarnauja telefono vortotojus, tai buvo įspūdinga, ypač... taksofonų valdymo mikroschemos! Jaunesniems skaitytojams - taksofonas yra toks viešas telefonas, kur įmeti pinigą/įkiši kortelę ir gali skambinti, o jei neturi, gali skambinti kitam žmogui, jei jis sutinka apkomėti skambučio išlaidas. Kol nebuvo mobiliųjų telefonų taksofanų būdelės stovėjo daugiau mažiau ant kiekvieno kampo, ir teikė daug džiaugsmo.

Taip gailiai ir graudžiai ta spinta atrodė. Tokia potuštė, o iš likusių mikroschemų tai tik kelios mirgėjo lemputėmis tarsi gailiai prašytų nutraukti jų užsitęsusią egzistencinę kančią. Pasirodo, kad ~80% viso taksofonų naudojimo srauto sugeneruoja kalėjimuose esantys taksofonai, likusią didžiąją dalį esantys traukinių stotyse ir Druskininkuose, o visai visai mažulytę mikropointinę dalį visi, kurie liko. 

Po to aplankėme TEO štabiką esantį prie didžiausio žaibolaidžio Lietuvoje.  Ten fotografuoti leido, tik nelabai buvo ką:


Nelabai iš tos pusės, kad jau buvo vėlus vakaras ir didžioji dalis žmonių buvo išėję namo (sakė naktiniai darbuotojai dar neatėjo).

Aš labai norėjau, bet susilaikiau ir nepaklausiau apie tą naują Gala televizijos reklamą (nes tai, kad žmogus dirba TEO, nereiškia, kad jis yra TEO ar iš viso, turi kažką bendro su reklamos skyriumi ar kokią nuomonę apie jį/jo darbą).

Prieš kurį laiką pasirodė štai tokios ir panašios reklamos Vilniaus mieste:


Ir mes visi su draugais spėliojome, kas gi tas "aš nežiūriu tv" ir ką jis reklamuoja. Ar tai kokia politinė partija, kuri sieks, kad žmonės mažiau dėmesio kreiptų masiniai kultūrai? O gal koks naujas knygynas, teatras? Drabužių linija?
Ir ką Jūs manote?

O tai tau, opapa, tai GALA te-le-vi-zi-ja.

Ir tada mes visi maždaug tokie:


Ta prasme, tu nežiūri televizijos, bet žiūri Gala televiziją? Nes Gala yra ne televizija?
Aš pati esu ja naudojusisi, tai ten galima išsinuomoti filmą nepakeliant subinės, persukti laidas ir t.t., bet čia tipo esminis televizijos-netelevizijos skirtumas? PATEIKIMAS?...

Wha? 

Tipo, jei aš spoksau į kokią nors "Klaidos kainą" per 50 metų senumo teliką, tai aš žiūriu televiziją, bet jei aš ją žiūriu per mobiliaką iš youtubės, tai aš televizijos nežiūriu ir tipo aš krūta?

Po visko gįžome į viešbutį, suvalgėme labai skanią vakarienę ir išsivažinėjome kas kur. Atgal į savo secret hidout'us.

EDIT:
Kitų blogerių įspūdžiai:

PS - A, dar ekskursijos metu sugebėjau nusilaužti gabalą krūminio danties XD Kažkur prie hostex'o. :D Dabar vienas dantis aštrus kaip peilis >:D nom nom. Tik skauda :( Eisiu pas odontologą, kai išsigydysiu sinusitą.

2013 m. lapkričio 8 d., penktadienis

Pavasarokim


Šiandien per kavos pertrauką kursiokės pasakė įdomų dalyką. Šiap jos visada įdomiai kalba ir man dar ne karto neteko klausyti apie kokias kirpyklas, "Žmonių" žurnalą ir panašiai.

Nepasakysiu kaip jos tiksliai tą pasakė, nes neturiu tokios geros atminties, bet persakysiu taip, kaip supratau. Bandžiau porą kartų išklausti, gal galėtų paaiškinti geriau - tą išklausimą vykdžiau pasakydama kaip aš tą supratau ir sulaukdavau pasakymo "nu ne, yra..", kuris vėlgi, kiekvieną kartą būdavo vis kitoks. Pastaruoju metu visada bandau taikyti šitą sistemą - kai žmogus man kažką pasakoja, po to tą pakartoju taip, kaip supratau ir jis gali arba patikslinti, pataisyti ką blogai supratau (jei jam rūpi kaip teisingai supratau) arba pakoreguoti savo pasakojimą kitiems žmonėms, kai jau žino, kad toks žmogus kaip aš jį supratau būtent taip, kaip supratau. Trumpai - jei tau svarbu, kad tave suprastų, turi stengtis pasakyti taip, kad suprastų.

Prieš kurį laiką buvau susitikime su vienu garsiu LT politiku - tokiame neoficialiame prie arbatos puodelio, ir jis nuolatos naudojo strategiją pasakoti apie dalykus tokiu būdu, jog žmonės patys suprastų kaip jiems patinka, bet tas supratimas atrodytų kaip labai fainas daiktas - t.y. tu džiūgauji, kad supratai šį protingą ir garbų žmogų. YAY. Kai kurie bestselerių autoriai taip daro, tik dažniau naudoja strategiją, kuri leidžia skaitytojui jaustis, kad jis tiek daug supranta apie tokius gilius ir esminius dalykus. Tik reikia užtikrinti, kad, jeigu kalbama gyvai, žmogus negalėtų perklausinėti ar imti pokalbio iniciatyvos į savo rankas (tada išlįs yla iš maišo), arba, jei eina kalba apie knygą etc, kad apie ją nebūtų reiškiamos nuomonės arba kaip tik - ji būtų "kontraversiška" ir panašiai ir nuomonių būtų tiek daug, kad jų skaitymas ir nagrinėjimas būtų įdomus tik patiems nuomoniautojams.

Aišku, žmogaus tikslas gali kaip tik būti skirtingų nuomonių ir minčių generavimas apgaunant žmones, jog tai ne jų, o to kito žmogaus įdėjos ir dėl to jie gali jomis labiau pasitikėti ir jausti už jas mažiau atsakomybės. Pvz.: ne bestselerių, o geri rašytojai, šią baltą apgavystę naudoja ir tai padeda jų knygoms nepasenti. Skirtingai nei pinigai, protas nėra toks greitai kintantis dalykas ir infiliacija jo taip smarkiai neveikia (nors veikia išsilavinimą - kur anksčiau užteko bakalauro diplomo dabar reikia magistro ir panš.).

Taigi, grįžtant prie mano bendramokslių išsakytos minties, kaip aš ją supratau:

"Jeigu mūsų kurse būtų daugiau tikrų vyrų (ar iš viso tokių būtų), tai visiems būtų geriau. Jie imtųsi iniciatyvos, padarytų tvarką, moterys būtų moteriškesnės, nes joms nereikėtų kompensuoti to aukojant savo moteriškumą. Kurse taip pat mažai tikrų moterų, nes jau vien pasipuošti ir visą laiką būti pasidažiusios gali/nori (čia nelabai supratau) tik dalis. Žmogaus negebėjimas būti "tikru" savo lyties atžvilgiu daro jį mažiau svarbų ir vertingą, kitos lyties savybių perėmimas yra kenksmingas bendrai grupės psichinei sveikatai ir veikla."

Maždaug taip. Dar buvo pora minčių, bet jos jau neesminės.

(iliustracija iš internetų)

Tai aš tada sėdėjau labai susiraukusi (net labiau, nei paprastai sėdžiu) ir bandžiau išmąstyti ką čia ką tik išgirdau. Susiraukiau nuo mąstymo xD.

Šitą blogo įrašą rašau iš fakulteto bibliotekos skaityklos, kurioje dabar dar be manęs sėdi tik 8 žmonės ir visi jie yra vaikinai. Keli jų vis atsisuka į mane ir pakrizena, bo aš labai garsiai tarškinu klaviatūrą ir kreipiu dėmesį. Jie jaunesnių kursų, aš irgi taipdarydavau - ieškodavau bet kokios veiklos, kurią galėčiau panaudoti kaip pretekstą nezubrinti ir kartais ji nueidavo iki labai keistų kraštutinumų. Pavyzdžiui apkalbinėjimo su grupiokais apie tai, kad negalima valgyti skaitykloje (nors prieš tai dieną patys ėdėm ir neraudonavom), kad negalima savintis knygų (nors tiesiog patys neradom to, prieš ką neatsilaikytumėm) ir t.t.
O vienas tai visai piktai žiūri D:

Grįžtant prie to lyčių pašnekesio, tai jis tikrai man kiekvieną kartą didina kraujotaką smegenyse, kai bandau jį suprasti. Man asmeniškai visi kiti žmonės pirmiausia yra žmonės. Tikrai taip, jog žmonės turi lytis. Ir tikrai taip, kad žmogaus lytis lemia tam tikrą elgesį, mąstymą ir t.t. Bet visa tai niekada neužgožia pačio žmogaus ir netampa jo esme. Kiekvienas iš mūsų vieną ar kitą savęs dalį laikome svarbesne ar menkesne, bet nelaikome jos savimi.

Jau devyni vaikinai.

Jeigu norėčiau, kad mano aplinkoje būtų lyderis, kuriuo galėčiau sekti, tai norėčiau lyderio, bet ne "vyro". Jis galėtų būti ir moteris, ir interseksualas ir aseksualas, ir kiekvieną dieną vis kitą sau lytį susigalvojantis žmogus, kad ir siamo dvyniai iš kurių vienas būtų lyderis antras visą laiką ant manęs rėktų ir valytų snarglių rutuliukus po stalu. Aišku, tai sukeltų kitų problemų, pvz.: neproblematiško lyderio turėjimas irgi savų (kaip gero resurso gi jo visi norėtų ir jis bet galėtų pasakyti "a ko aš čia gaištu su tavimi laiką?").

Jeigu susiečiau lyderiavimą, kaip tinkamą savybę kažkuriai lyčiai, tai neišvengiamai sukelčiau sau labai daug problemų - prasidėtų dvigubi ryšiai. Pavyzdžiui jeigu lyderiavimą priskirčiau mane traukiančios lyties savybėms, tai labiau lyderišką asmenį laikyčiau labiau atitinkantį mano tos lyties idealą. Analogiškai - geresnį sekimą lyderiu priskirčiau prie savo lyties geresnių savybių. Ko pasakoje imčiau žmogaus klausyti ne dėl to, kad jis protingas ir stiprus, o dėl to, jog jis yra lyties A, o aš lyties B ir padaryčiau išvadą, kad būdama lyties B, ar kiti B lyties individai, negali turėti lyderiavimo savybių neaukodami savo lyties.
Nebent būčiau panseksuali, tuomet šitos problemos akristų :)* O gal ir ne.

Su tomis, kursyvu užrašytomis mintimis, tai aš turiu sutikti iš dalies - nu tikrai būtų smagiau didesnė įvairovė kolektyve. Lyderio buvimas, kuris prisiimtų daugiau atsakomybės būtų malonus (nors nežinau ar visi supranta, kad jis tuo pačiu prisiimtų ir daugiau nuopelnų, bet gal iš čia ir išplaukia, tas, kad nuopelnu tokių žmonių laikomas ir teisingas buvimas pasekėju - taip jie sukelia sau pasitenkinimą pačiu sekimu, bet ne tikslu ir lyderiu. Taip nušauna ir antrą zuikį, nes randa paaiškinimus savo blogam būviui - pvz.: jie turi lyderiauti, nes nėra lyderio, bet tikru lyderiu būti negali, nes neturi savybės X, o būdami užimti lyderiavimu negali įvykdyti savo "tikrojo" nelyderiškojo potencialo - taigi kaltas lyderio nebuvimas, o ne jie. O ne, ne, ne, jei kaip tik šaunuoliai, tiesa?). Na, o gražūs žmonės yra taip pat nuostabu, kaip bet kas kitko gražaus. Nors tas grožis tai toks subjektyvus dalykas - aš net nepastebiu tos kosmetikos, man tai ji tik dažai, tik technika kažkam perduoti. 

BET, kaip galima tą susieti su lytimi ir, dar daugiau, laikyti žmogaus gerumo matu? Antras "bet ir" yra, kad netgi kai žmogus nėra geras**, tai kodėl tai turėtų sukelti kažkokį pyktį ir nepasitenkimą, bei galvojimą, kad potencialus gero žmogaus buvimas šalia automatiškai nulemtų ir tavo asmeninės padėties pagerėjimą?

Kai prasideda visokios kalbos apie lyderiavimą ir testosteroną, moteriškumą ir gimdymą t.t. tai visai nebežinau kur dėtis. Imu jaustis, tarsi matyčiau tik kažkokias dėlionės detales ir nematyčiau viso puzlės vaizdo, kurį mato visi kiti. Pavyzdžiui man sako, kad švelnumas yra moteriška savybė, o aš sakau, kad daug vyrų man yra švelnūs. Tada sako, kad ten kitokie vyrai, tada aš klausiu o kodėl jie kitokie ir užsiveda kalba po kurios dažniausiai sėdžiu viena.

LULZ. Parašiau nosinę kur nereikia.

Po mano didelio raukymosi viena iš tų tokias mintis išsakiusių merginų man pasakė, kad aš tiesiog "pakliūnu į trečią procentilę", tai yra esu tokia mažuma, kurią galima vadinti "statistiškai nereikšminga".

Bet statistika, ypač aprašomoji, yra nuostabus būdas meluoti ir tikiuosi, kad galėčiau kaip nors padaryti, kad mano aplinkoje tokios mano mintys būtų, jei ne savaime suprantamos, tai bent tokio pobūdžio minčių turėjimas kaip įprastas ir visiškai vidutinybiškas dalykas. Tai yra pakeisti imtį ir jos dydį. 

Aišku, čia būtų galima juoktis ir pasiųsti mane į Vasaros gatvę***.


Pabaigai, su ta iliustracija:
Be galo džiaugiuosi tiek buvimu tarp kitų pilkų stačiakampėlių, tiek kiekvienu išėjimu pas kitas geometrines figūras (pacientai dažnai irgi "sukvadratėja"), nes tai man padeda palaikyti suvokimą, kaip sunku apibrėžti neva teisingą požiūrį ar išlaikyti pasaulėžiūrą ir žavėjimąsi žmonėmis, tiek kiek žmonėmis, tiek kiek atskirais individais.
Gal susidarė įspūdis, kad aš norėjau pateikti savo kursiokių mintis kaip durnas ar kažkuom blogas, bet jos tokios nėra. Aš be galo norėčiau, kad jos galėtų man daugiau papasakoti apie tai, kodėl būtent taip galvoja ir galbūt paaiškėtų, kad tai yra nepaprastai gerai ir stipriai pagrįstos mintys, o ne "man atrodo" ir "taip turi būti". Bet tuo pačiu suprantu kaip prašymas pasikalbėti apie tokius dalykus būtų tų žmonių laiko švaistymas ir netgi, sakyčiau, nepagarbus dalykas. Tai pamąstyme bent bloge parašiau.

* Kalbant apie panseksualumą, tai man labai patiko, kaip viena kursiokė kartą manęs paklausė kokia mano lytinė orientacija. Pasakiau, kad heteroseksuali, tai jinai tokia "lol". Aš susijaudinau, kad kodėl čia taip juokinga ir ji šyptelėjo, kad aš niekada nekomentuoju apie kitus mūsų sutinkamus dėstytojus, gydytojus, vyresnius rezidentus ir t.t. "norėčiau, kad ir mano vyras...", taigi aš negalvoju apie juos, kaip potencialius savo partnerius ir nesukeliu jų ir savo partnerio sulyginimo. Apskritai paėmus, tai man atrodo, kad yra sunku kalbėti apie lytiškumą žmonių, kurie yra monogamiški ne iš reikalo (pvz.: bijo pragaro, juos taip auklėjo, "taip reikia", bijo, kad tada partneris paliks ir t.t.), o iš savęs paties, nes jie lieka su savo antrąja puse keičiantis tiek jos, tiek savo savybėms, įskaitant ir lytinėms, o neretai dar ir aktyviai stengiasi prisiderinti vienas prie kito pokyčių (monogamiški iš reikalo derinasi pasyviai, kaip liaudis sako "supanašėja", kad nesudarytų nesuderinamų sąlyčio taškų. Aktyvus prisderinimas tada, kai sudaroma vienas kitą papildantys sąlyčio taškai). 
** jei kas nesuprantate, tai čia gerumas/blogumas ne moraline etine, o buitiškesne prasme.
*** Vasaros gatvėje Vilniuje yra psichinės sveikatos centras. Vilniuje tokių yra ir daugiau. Anksčiau ten buvo stacionaras, kurį žmonės vadino "durnynu", ir iš to kilo visokie "važiuok į Vasaros gatvę" ir "jis dabar va-sa-roooo-ja ". Šiaip Vasaros gatvėje įsikūrusi dabartinė gydymo įstaiga yra tikrai labai nebloga ir jos priėjimas prie psichinių ligų ir jų traktavimas yra mano asmeniniam požiūriui artimiausias iš visų Vilniuje esančių didesnių tokio pobūždio vietų. 

2013 m. lapkričio 6 d., trečiadienis

Nėra to blogo, kas neišeitų į blogą

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Ar į blogą. Internetinį blogą.

Nors nežinau kiek kažkas yra bloga, nes blogis labai slidi ir aptaki sąvoka. Siaubingai subjektyvus dalykas. Katinas nučiupęs peliuką atliko blogį pelių atžvilgiu, bet parnešęs cyplių sužaisti savo katukams, kaip tik labai rūpestingą veiksmą. 

Netoli mano namų esančioje vienoje parduotuvėje yra toks žmogus. Gudrus žmogus. Parduotuvėse jis prašo žmonių nupirkti jam vaistų, arba maisto produktų, dažniausiai taikosi į 25-35 m. a. vyrus, kurie turi tokius jautrios dūšios požymius, kaip tunelinius auskarus, yra paskendę skarose ir šalikuose ar palaiko akių kontaktą su šypsena.
Kartais tas žmogus prašo tiesiogiai, o kartais prie kasos eilėje nesukrapšto centų ir pradeda kalbėti kaip neturi iš ko gyventi. Šitą žmogų iš pradžių ignoruodavau, bet dabar toje parduotuvėje vyksta akcija-atrakcija ir perkant vieną produktą gauni popiergalį, kurį nutrynęs gali laimėti antrą tokį patį ar čekį apsipirkimui. Toks sąžinę apgaunantis lošimas ;D Man jis patinka, bet kai tas žmogus imasi savo medžioklės, tai sukelia tam tikrą erzilį tarp kasininkių, tada jos ima aiškinti aukoms, kad nieko tas žmogus sunkiai negyvena, nieko čia jam nepirkti (kelis kartus mačiau, kaip po to žmogaus tikrai labai nuoširdžiai atrodančio graudenimo, žmonės jam įkišdavo kelias šimtines), tai tie žmonės ima aiškinti kokios kasininkės beširdės ir t.t. Apkaltina jas mažų mažiausiai bešidiškumu, papasakoja, kaip tokios neturėtų gyventi ar mažų mažiausiai būti atleistos iš darbo (o medžiotojas linksi galvą). Tada kasininkės susijaudina, susimėto, IR AŠ NEGAUNU SAVO LOTERIJOS. God damit. Nu kažkaip nei šis nei tas apsiverkusio ir drebančiom rankom skanuojančio žmogaus prašyti dar kažkokio sušikto popiergalio.

Dabar tas žmogus dingo. Galvoju, gal dėl to, jog per facebook'ą nusirito kažkokią "think about poor people" banga, dabar kiekvienas nori nusifotkinti su tokiu žmogumi (dažniausiai kaip jam perka saldainį), ir įsidėti kaip socialinio gerumo bonusą. Tai kadangi dar reikia rasti tokį žmogų, labai jau daug jo fotkių būtų. O gal ir ne dėl to.
Dabar galvoju, kad gaila - būčiau ir aš nusifotkinus. Ir tada šio įrašo pradžią nuspalvinus kita spalva. Rašiusi tą patį, bet būtų kaip tame anekdote:

Nuvyko dviejų batų gamintojų rinkos žvalgytojai į Afrikos savaną pažiūrėti ar galima ten vežti jų batus. Apsižiūrėjo, grįžo abu atgal. Vienas sako savo firmai:
- Afrikoje visi vaikšto basi. Niekas nenšioja batų.
O kitas savo firmai:
- Afrikoje dar niekas neturi batų! NIEKAS. Vežam greičiau.

(nuotrauka iš internetų)

Paskutinę savaitę kasdien važiuodama į ligoninę spoksojau į socialinę reklamą, kurioje rašė kiek vaikų mirė dėl abortų. Būtent, kad spoksojau. Gera reklama, jos niekada niekas neužstodavo, nes ją pamatę žmonės kažkaip nejaukiai pasitraukdavo. O gal šiaip tamsi buvo (kai tamsu, šviesios reklamos traukia žmones, kaip drugelius). 
Galvojau, kodėl nerašo kiek vaikų nebuvo abortuoti?
Iš kiekvienos problemos žmogus nori pačios naudingiausios ir lengviausios išeities, tai ar nebūtų racionaliau rodyti žmonėms tuos kitus, geresnius kelius, nei sakyti kiek daug pasirinko blogą kelią? Juk dauguma parpastai mąstančių žmonių vadovaujasi paprasta logika - jei tai tinka daugumai, tai tinka ir man. Kodėl toje socialinėje reklamoje nebuvo galima tiesiog užrašyti "mąstai apie abortą?" ir sudėti įvairius telefono numerius nuo psichologinės pagalbos iki labdaros valgyklų ar gyvybės langelio adreso. O gale pridėti ką nors - x moterų, kur x>50% svarsčiusių apie abortą džiaugiasi jo nepasidariusios. Ar dar ką nors iš balto melo serijos. 

Dar ta žvakutė tarsi iš kokio lagerio.

(nuotrauka iš internetų)

Vakar kaip tik gulėjau vonioje ir medituodama mintis apie tai, kodėl kai kurie žmonės mėgsta maudytis tamsoje prie progos apmąsčiau, kad kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau įsitikinu, kad žmonės nėra tokie blogi, kokiais juos anksčiau laikiau. Nėra taip, kad matyčiau mažiau blogio, gal netgi priešingai, bet vis dažniau klausiu kas padaro žmogų blogu - ir ar tai būtų "blogi genai"*, ar vaikystėje patirtas smurtas, ar bejėgiškumas ar dar kas. Gal čia tik aš, bet tikrą, nuoširdų ir tyrą blogį įsivaizduoju, kaip ir gėrį, kylantį patį iš savęs ir esantį tik dėl savęs, be praeities ir ateities, tik dėl to ir esantį, ir būtent dėl to nesunaikinamą. Nežinau kaip aiškiau tai apibūdinti, kaip tik pasakymu: "Jis yra tas, kuris yra" ar "Jis yra, nes yra". Neturintis nei pradžios, nei pabaigos.

Kalbant apie maudymąsį tamsoje, tai dalis iš jį mėgstančių žmonių turi padidėjusį nervinį dirglumą. Čia greičiausiai pasakysite "pfff, tai nervuotis reikia mažiau", bet realiai kiekvieno mūsų slenksčiai dirginimams yra skirtingi. Va pavyzdžiui aš susidirginau abortų reklama, nors aborto nei dariausi, nei kada nors apie jį galvojau.
Dirglesnis žmogus gali pavargti nuo tokių dalykų, į kuriuos "normalūs" net nekreipia dėmesio ir bandyti pailsėti įvairiais būdais. Be maudymosi tamsoje tai gali būti ir miegojimas susisukus į tarsi kokoną iš antklodžių ir pagalvių, negalėjimas iš namų išeiti be ausinuko, kuriame skambėtų jau iš anksčiau žinomos dainos, norėjimas, kad aprangoje visada būtų tokie dalykai, kaip pvz.: prasegamas švarkas ar pakankamai storas megztinis ir t.t.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Tokie žmonės, patirdami "normaliems" nepažįstamus nemalonumus, gali patirti ir "normaliems" nepažįstamus malonumus. Dabar kaip tik skaitau knygą apie Aspergerio sindromą (vėliau tikiuosi apie jį ir apie knygą parašyti blogo įrašą), ir joje yra pamąstymas ar reikia sindromą kažkaip bandyti taisyti. Šį sindromą turintys žmonės labai smarkiai ir jautriai išgyvena tam tikras situacijas, kurios sindromo neturintiems žmonėms sukeltų tik menką diskomfortą, jeigu iš viso sukeltų. Turint Aspergerio sindromą emocijos turi ne 10 padalų, nuo 1 iki 9, o tik nuo 1 iki 2 ir tada iš karto nuo 9 iki 10.

Į viską reaguojama arba kaip  į visiškai nereikšmingą dalyką, arba kaip į kažką labai, labai, labai svarbaus, kaip "normalus" žmogus gal net nereaguotų taip smarkiai, jei tausotų savo psichiką. Taigi, nors pasibaigusi uogienė gali pravirkdyti ir priversti užsidaryti kambaryje linguojant kampe, bet naujas pašto ženkliukas į kolekciją gali sukelti orgazminį pasitenkinimą. Kai kuriems Aspergerio sindromą turintiems žmonėms kiti žmonės yra arba priešai, kuriems reikia nusukti galvą, arba draugai, kuriems ir inksto negaila. Ar paaukotumėte gebėjimą jausti malonumą, dėl gebėjimo nebejausti skausmą? 

(Paveikslėlis iš čia)

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.

Šiandien turėjau važiuoti į gaivinimo kursus, kuriuos turiu praeiti, kad galėčiau kitą pusmetį atlikti internatūrą, bet netyčia nuvažiavau ne į tą ligoninę. Bandysiu į juos pakliūti kitą savaitę, su kita grupe.
Ten daugiau priminimas ir skylių užkaišymas, nei tikri kursai, nes gaivinimą mes mokėmės jau anksčiau ne vienoje disciplinoje. Taigi, iš dangaus man iškrito 3 laisvos valandos, kurias galiu praleisti kaip tinkama. Tai jas dabar ir leidžiu - paskaičiau komiksų, paklausiau muzikos, pamėčiau šokoladuko varnoms (jos nelesė) ir rašau šitą blogo įrašą iš to, kas užplaukia ant pirštų galo.

Kai dar mokiausi mokykloje vienas mokytojas mum papasakojo anekdotą-istoriją iš savo gyvenimo. Jis buvo Japonijoje ir kažkur važiavo su pažįstamu japonu. Kažkas nutiko ir traukinys, kuriuo jie keliavo, į tikslą atvyko pusvalandžiu anksčiau, nei turėjo.
Kol lietuvaitis, džiaugėsi ką jis galės spėti nuveikti ir padaryti, pamatė savo bendrakeleivį prisėdusį ant suoliuko ir žiūrinti į paukščius. Japonai gi baisūs darboholikai, right? Tai jis klausia, kad kodėl gi nesidžiaugia, kad galės nuvykti į darbą anksčiau ar kažką tai panašaus. O tas sako - "bet čia laisvas pusvalandis."

Paskutiniu metu dažnai atsimenu šitą istoriją. 
Ir ji man labai patinka. 
Tikriausiai baisiausia ką galima sau pasidaryti, tai kažko nespėjant pradėti "atsigriebinėti", vietoje to, kad sustotum ir paklaustum ar tu iš viso tą galėjai spėti pirmoje vietoje?

Prieš kelis semestrus per vieną sesiją išlaikiau tik porą egzaminų (aš nesu iš gabiausių studentų. Tiesą sakant aš net nesu pirmoje studentų pusėje pagal pažangumą. Esu daugiau prie tų, kuriuos klausia ne "į kokią rezidentūrą stosi", o "kaip manai, stosi į rezidentūrą?" (ir aš stosiu, ir tikiuosi, kad įstosiu :o yes!)), todėl turėjau eiti į perlaikymus. Dauguma jų vyko per pirmas dvi kito semestro savaites ir žmonių, kurie į juos ėjo, nesimatė bendrose paskaitose, nesimatė kai kurių ir pratybose. O aš sau toliau, nors ne labiai ramiai, ėjau į viską, į ką turėjau eiti, jeigu būčiau išlaikiusi. 


Juk realiai nė vienos studijos žmogaus nepadaro specialistu. Tai tik įrankis tokiu tapti. Diplomas pasako, ne kad esi gydytojas, o kad baigei kažkokią programą ir gali bandyti tokiu tapti. Gydytoju padaro darbas, kurio metu gydai žmones. Jį gali dirbti ir be diplomo, bet, visiems norint apsisaugoti nuo viduramžiško piknaudžiavimo**, reikalingi tokie dalykai kaip diplomai ir licenzijos.

Aš galiu turėti diplomą su vienais dešimtukais, bet nuo to aš netapsiu gera gydytoja. Bet, norint tapti gera gydytoja man reikia daug žinių, kurias santykinai galima įvertinti geru pažymiu. 

Kartais pastebiu, kad spaudoje ar internete rašoma apie žmones, kurie tapo garsiais ir gyvenime daug pasiekė, nors net nesimokė, buvo išmesti, ar baigė blogais pažymiais savo studijas. Ir man tai labai keista, nes visada iškyla klausimas - ar jų studijos turi kažką bendro su tuo, ką jie pasiekė? Pvz.: jei žmogus tapo garsiu verslininku, tai gal nereikia stebėtis, kad jį išmetė iš medicinos studijų. Antra, jei žmogaus mintys buvo labai inotiatyvios, tai kaip jis galėjo būti įvertinamas sistemose, kurios pažymį rašo pagal retrospektyvius kriterijus (t.y. kaip gerai išmokai iš anksto pateiktą medžiagą, o ne pats ją sukūrei). Ir trečia, kai žmogus pats pasitraukia iš mokslo, tai gal jis pamatė, kad jam reikia visai ne to ir jis gaišta laiką? 

Čia kiekvieno natūralaus*** dešimtukininko problema - kai jis mokosi kažkur labai gerai, kyla graužatis, kad kažką praranda, nes kitur, kur mokslo lygis būtų aukštesnis, jis gal būtų septintukininkas, bet gautų ir galimybių turėtų daug daugiau. Būti didele žuvimi mažame tvenkinyje yra labai malonu. Bet prasminga tik tada, jei iš jo niekur daugiau neketini išplaukti ir esi tikras, kad pas tave neatplauks didesnė.

(nuotrauka iš internetų)

Žinoma, pažymiai reikalingi, nes jie padeda sumažinti konkuravimo kovai išnaudojamą energiją ir resursus ir bent jau kažkiek įveda objektyvumo į įvertinimą. Pvz.: man reikia baigti studijas kuo geresniais pažymiais tam, kad įstočiau į norimą rezidentūrą, nes iš pažymių skaičiuojama didžioji balo dalis. Jeigu esu nepaprastai protinga ir gabi (santykinai, žinoma), tai geri pažymiai, kaip jau rašiau, gaunami automatiškai. Jeigu ne - tuomet prasideda aukojimasi: kažko nepasimokysi, kažkur nenueisi, kažkur nepamiegosi, kažkur kažką kažkaip kažkodėl kažkam. Kaip ir visur gyvenime, tik reikia apsibrėžti kiek ir kam tų K raidžių gali skirti. 

Kad jau rašau apie studijas, tai šiandien buvau viena iš studentų, kurie dalyvavo universiteto išoriniame vertinime. Protingos tetos ir dėdės vieną valandą mūsų klausinėjo įvairių dalykų ir mūsų atsakymai, bei nuomonės vėliau keliaus į sudedamąją dalį to, kas nulems ar studijų programa, kurioje mokausi bus akredituota ateinantiems 3 ar 6 metams. Ar visai nebus akredituota. Jeigu ji nebūtų akredituota, tai būtų šakės su šakutėmis visiems studentams. Jeigu ji būtų akredituota šešiems metams, tai irgi būtų savotiškas ūkio padargas, nes fakultetas galėtų atsifutbolinti nuo kažką pagerinti norinčių studentų, o naudingiausias dalykas būtų tas toks gėdingas viduriukas su poalkiu vilku ir nutriušusia avimi.

Studentų viso buvo visai nemažai, nors labai skirtingų nuomonių niekas neišsakė. Bent jau mano subjektyvia nuomone, lyginant ką girdžiu iš studentų šiaip kalbančių apie studijas, ir tai, kas buvo pasakyta, ganėtinai stebėtinai atitiko tokį visiškai vidutinį studentą, gal netgi šiek tiek į gerąją pusę. Vertintojai kartais bandė aptakiai užvesti kalbą apie kai kurias problemas, kurių VU iš viso neturi, o į kai kuriuos klausimus buvo atsakyta tikriausiai net ne taip, kaip klausėjai suprato savo klausimus. Butinys pavyzdys, nesusijęs su studijomis, bet parodantis kaip maždaug atsakinėjome:

- Ar tave čia skaniai maitina? 
- Maitina mane.

:D ....

Po vertinimo išėjau su šiokiu tokiu slogučiu,
Kiekvienas studentas jaučiasi universiteto dalimi ir nors jis turėtų jaustis kaip paslaugos gavėjęs (gal taip nesijaučia, nes palyginti mažai studentų moka tuos 18k litų per metus už mokslą), bet kartais ima kvepėti Stokholmo sindromu ir pradedi galvoti, kad nu tai jeigu gi labiau pasitengčiau, labiau gerbčiau, labiau domėčiausi, labiau lįsčiau, ir t.t. tai viskas būtų geriau. Ir dėstytojams tas pats yra, nors jie ir neprisipažįsta. Apskritai, tai man atrodo, kad kartais mums visiems ten trūksta vieno dalyko - apsibrėžimo. Kas esame, ko norime ir kur ribos, o ne abstraktaus bandymo pasiekti žvaigždes ir vaivorykštes už jų.

(paveikslėlis iš internetų)

Pavyzdžiui paprastas dalykas, kaip pratybų pradžioje pasakymas, kad bus kavos pertrauka ir kada jis bus, arba ką tiksliai TIKSLIAI veiksime, ko norime ir to pasakymas atvirai, labai galėtų pagerinti mūsų mokslo rezultatus. Kaip kad gydyme - pacientas gali pasakyti, kad nori pasveikti ir jaustis gerai. O gali pasakyti, kad norėtų per dieną šlapintis ne penkiasdešimt, o dvidešimt kartų ir, kad būdas, kuriuo galėtų tą pasiekti būtų ne chirurginis, kad tai jam smarkiai pagerintų gyvenimą. O aš, kaip gydytojas, galėčiau pradėti kalbėti kiek jo norai realistiški, jei realistiški siūlyti galimus variantus, jei nerealistiški paaiškinti kodėl. Jeigu nori jaustis sveikas ir laimingas, tai nesunku padaryti - pilna visokių cheminių medžiagų ir sektų, kurios tą padaro.
Kai man sako - susipažinsime su pagrindais, man iškyla klausimas kas yra pagrindai ir kur jie baigiasi. Pavyzdžiui ar žinojimas, kad rožė yra augalas yra botanikos pagrindas? Nors aš jau šeštakursė ir likusiais studijų mėnesiais tiesiog mėgaujuosi, bet studijų metu išmokau daug efektyviau dirbti ir mokytis. Pritaikydama dalykus, kuriuos gailiuosi nepritaikiusi anksčiau tam, kas vyksta dabar, jaučiuosi labai daug išmokusi iš studijų, net jei tada gavau penketus. Tiek profesine prasme, tiek grynai asmeniška.

Šita pastraipa parašyta kritikuojant ne dabartinę tvarką, o prieš ją trumpą laiką buvusią, tai iš esmės ji beprasmė:

Dar galvoju, lad kai padarė tvarką, kad <8 vidurkis būtų jau blogas ir studentas turėtų už tai pats mokėti, tai padarė tik tiek, kad pastūmė vertinimo sistemą į dešinę pusę - dabar ne taip gerai besimokantis sudentas gauna 8, o ne pvz.: 6 ir tiek. Nes jeigu jis mokosi tikrai blogai, tai tam universitetas gi turi net 4 pažymius - nuo 1-eto, reiškiančio dažniausiai, kad nusirašė, 2-ąją - nieko nemokėjo, 3 - jo žinių absurdiškumas linksmino dėstytojus prie kavos ir 4-ą: tau nedaug trūksta ir man tavęs labai gaila. Staiga atsiranda 5,6, ir 7, kurie sako "mūsų nuomone tavo žinios yra patenkinamos ar visiškai vidutiniškos (tiek mes iš tavęs ir tikėjomės), bet valstybė sako, kad turi būti geresnis už vidutinybę, arba susimokėti.", Specialybėse, kuriose yra natūralu kiekvienam laikyti save "the man", tai ir iki šitos tvarkos 9-etas galėjo būti tragedija, bet tiksliuosiuose moksluose ir medicinoje?... 

(Ashley Mackenzie paveikslėlis)

To akreditacinio susirinkimo metu viena grupiokė į mane labai susiraukusi žiūrėjo, kai bandžiau kalbėti. 

Labai nejaukiai pasijutau, nes iki susirinkimo keli bendramoksliai dar juokėsi, kad mane į jį paėmė dėl nesveiko optimizmo, o ją dėl to, jog ji visada gali sukritikuoti, ir tą padaryti gerai. Neva, aš tikrai rasiu daug teigiamų aspektų, o ji neigiamų.

Bet susirinkimo metu buvo taip, kad aš sakiau blogus dalykus, o ji gerus, ir net parašė žinutę, kad šalia manęs sėdanti kita kursiokė galvotų ką kalba, į ką sureagavau taip, kad ta žinutė būtų tarsi būtent man skirta. Aš juk netildžiau to žmogaus, manydama, jog jo teisė ir laisvė pasakyti ką jis galvoja yra pakankamai svarbi, nepriklausomai nuo to ar aš su juo sutinku ar ne (nors sutikau su jo pasisakymais, jei čia šitas mano rašliavas skaito bent koks vienas grupiokas, nes per šešis metus tik kokius du kartus iš kursiokų girdėjau, kad jie permetė mano blogą akimis. Nors negaliu ginčytis - blogų skaitymas tikrai labai specifinis pomėgis. Kaip kad kanalizacijos vamzdžių kolekcionavimas).

Kadangi ta grupioke, kuri atsiuntė žinutę, labai žaviuosi tiek kaip žmogumi, tiek iš profesinės/akademinės pusės, tai slogučio kilmė gali būti ir ta. Po to pamąsčiau, kad jos susinervinimas galėjo kilti dėl tų pačių priežasčių, kurios nulėmė tai, kad ji specialistams kalbėjo teigiamus aspektus, nors šiaip ne viešai kalba neigiamus, kaip kad mano slogutį nulėmė tos pačios priežastys, kurios lėmė, kad kalbėjau apie neigiamus aspektus, nors šiaip mėgstu kalbėti apie teigiamus. Bet tada dar pamąsčiau, kad kažkokie bobiški išvedžiojimai čia prasideda ir tikriausiai kuo giliau kasiu, tuo daugiau po visko turėsiu užkasinėti.



Aš kartais pagalvoju, kad jeigu kada mano gyvenimas pasisuktų taip, kad būčiau kažkam pakankamai įdomi, kad galėčiau parašyti memurarus, tai iš mano studijų metų juose daugiau dominuotų ne dėstytojai, bet mano bendramoksliai.

Tada man kyla noras paimti ir visiems žmonėms, kurie man patinka parašyti bent po laiškelį ir išdėstyti visas tas jų savybes ir poelgius, kurie man taip patinka, nes kartais man atrodo, kad daliai jų yra sunku ir jie jaučiasi vieniši šitame skausmo lauke, kuris apsimeta pakalne. Na, kad galbūt bent vieno žmogaus, kad ir tokios mėmės, kaip aš, palaikymas praskaidrintų dieną, kaip kad jų skvarbus protas, sugebėjimas nepasiduoti, pagalba ir pagarba kitiems, bei dar daugybė kitų jų savybių ir poelgių praskaidrina mano dieną ir net įkvepia. Bet tada susilaikau, nes pagalvoju, kad jeigu paruoščiau tokius laiškus visiems iš karto, tai žmonės pagalvotų, kad planuoju savižudybę, jeigu paskirai, tai kad bandau tapti senovinio subinlaižystės meno adepte, arba, kad atrodyčiau dar didesne keistuole ir visiškai nesiorientuojančia realybėje, nei jau ir taip atrodau. 

Gal žinot tą jausmą, kai kažkąm parašai tokį fanmail'ą, ir tikiesi, kad tas žmogus jo gauna tiek daug, kad taviškio net neperskaitys ar nepastebės? Nes gėda ir dėl asmeniško susižavėjimo atskleidimo, ir tuo pačiu iš didelio noro, kad tuo žmogumi žavėtųsi daug kitų žmonių? Ne? Nu tada, bent jau gal žinote tą nesmagumą, kai kažką labai labai rašei, ir paprašei, kad kitas paskaitytų, bet jis skaito šalia tavęs, ar dar netgi garsiai. Ir nors tas kažkas skirta viešam priėjimui, bet tas žmogus, kurio paprašei tau svarbesnis, ką jau ten artimesnis, už visą Visatos anonimybę ir tada tu tik GRRRRRR. NESKAITYK. BAIK. UŽTENKA.

Anonimybė?
Lulz.



A. Taip. MĖMĖS. Kol nepamiršau, tai internatūrą bandysiu gauti atlikti Klaipėdoje.

KLAIPĖDOJE!!!!!1vienuolika!!!!


Viename fainiausių Lietuvos miestų. Oh yeah. Nu gi pasidžiaukite bent kažkiek su manimi (tiems, kas šitą skaitote iš Klaipėdos leidžiu ir paliūdėti).

Taip nekantrauju. Susitarėme su kita kursioke, kad jei gausime vietas abi, tai nuomuosimės butą bendrai (o mūsų antrosios pusės liks Vilniuje, bet mes visi visus visaip nuolatos lankysime) ir pusei laiko prie mūsų prisijungs dar viena kursiokė. Tad labai džiaugiuosi ir nekantrauju ne tik galimybę pagyventi Klaipėdoje ir atlikti praktiką puikioje ligoninėje, bet dar ir paragauti (kad jau ir tik santykinai) studentiško gyvenimo su kambarioke/-ėmis. 

Kol ten būsiu dar planuoju rašyti blogą ar šito blogo įrašus tema "Mėmė Memelyje". 

Su pirmu pavadinimo žodžiu jokių abejonių neturiu, bet dėl antro šiek tiek jų kyla.

Memeliu Klaipėda buvo pavadinta vokiečių, berods XVI amžiuje ir šitą pavadinimą dažnai girdžiu iš ten kilusių žmonių. Nors dar svarstau - nors skamba labai pavadinimiškai, bet tai ne lietuviškas pavadinimas ir tarsi išlaiko tą idėją, kad tai vokiškos tradicijos miestas.

Nors norėčiau save laikyti patriote, bet niekada nedalyvauju jokioje aktyviai patriotinėje veikloje. Kažkaip tas senas pavadinimas kirbina mano smegenį, kaip netinkamas, lygiai kaip kirbina mintis, kad pvz.: privalai išmokti kalbėti rusiškai, nes tipo tau tas lengviau, nei čia pusę gyvenimo gyvenantiems ar net gimusiems kai kuriems rusakalbiams, nesispardydama, kad čia buvusio okupanto kalba. Tipo mokykis, jei nori dirbti. Gal tame ir bėda - kai kurie kalbantys rusiškai Lietuvos laisvę traktuoja kaip laikiną dalyką ir tuomet natūralu, jog nemato prasmės mokytis valstybinės kalbos. Aš visiškai neturiu jokių pretenzijų žmonėms, kurie negali išmokti antros kalbos dėl mokymosi ar intelekto sutrikimų, arba tų, kurie šneka lietuviškai su dideliu akcentu, neturi plataus žodyno, daro daug klaidų, nes suprantu, kad namie jie šia kalba nešneka, bei neturiu pretenzijų tiems, kurie yra atvykę trumpam. 
Bet hey - moksliškai įrodyta, kad suaugę žmonės kalbas mokosi lengviau, nei vaikai. Vaikai tik entuziazmo tam turi daugiau.
Ir aišku, kad aš ją galų gale išmoksiu, nes nu kur dėsiuosi, juk dauguma paprastų žmonių nuoširdžiai nori, kad jiems ir jų vaikams būtų geriau ir tas kalbos nesimokymas gali būti ne daugiau, kaip būdas susitaikyti su emocine galios netektimi ir sudužusiu gražaus rytojaus pažadu. Mano pasakymas, kad nekalbu rusiškai bus tik dar vienas smūgis, ir aš visiškai neturiu intencijų skriausti savo pacientus, nepriklausomai nuo jų politinių ar kitokių pažiūrių. Bet tada būsiu iš tų gydytojų, kurie įkyriai burbės "o kur mano vertėjęs", kai tik galės :D 

Tai va. Dar  pamąstysiu dėl to pavadinimo ir jo korektiškumo savo pačios atžvilgiu. 



*  Sąvoką "blogi genai" vartoju visiškai populistiškai. Joks genas nėra savaime blogas ar geras, ir net ir "blogiausi" genai neatleidžia žmogaus nuo žmogiškumo.
** Ilgą laiką medicinos praktika buvo labai griežtai šeimyninis užsiėmimas. Orginaliojoje Hipokrato priesaikoje netgi yra pasižadėjimas bendradarbių vaikus amato mokyti be užmokesčio. Jeigu galvojate, kad dabar pinigai gali viską, atsiminkite, kad buvo laikai, kai net Bažnyčia leidimą į rojų tiesiog... parduodavo.
** Kiti dešimtukininkai yra tokie, kurie gerai mokosi iš baimės nebūti geriausiai iš geriausių, arba tiesiog nusirašinėja. Juos kamuoja kitokios mintys apie savo galimybių ribas.