2013 m. gegužės 27 d., pirmadienis

Titano sirenos

(Ačiū Brigitai V. už nuotrauką. Tu šauni! :D)

Perskaičiau dar vieną Vonneguto knygą - "Titano sirenas". Jas radau naujojoj mandrojoj VU bibliotekoje Saulėtekyje. Biblioteka tikrai labai šauni (net jei stogas truputį ir varva xD). Visa tokia super moderni - kompai greiti ir gigantiškais ekranais (ir dar su patogiom ausinėm!), yra karšto vandens užsiplikyti kavutei ar arbatai, netgi patogūs foteliukai nusnūsti, žmoniški tualetai, bei šviestuvai dėl kurių jautiesi tarsi iš StarTreko laivo.


"Titano sirenos" yra antras K. Vonneguto parašytas romanas. Anot istorijos autorius romaną sumetė pernakt, tiesiog sumetęs kas sukosi galvoje (draugai ragino greičiau rašyti naują knygą). Kad kratinys tai 100%. Kad nuostabus vongegutiškas kratinys, tai irgi 100%. Nemažai romane aprašomų idėjų vėliau plačiau ir giliau nagrinėjamos toliau sekusiuose autoriaus romanuose ir apsakymuose, tad šitą knygą galima skaityti siekiant kelių tikslų:
a) perskaityti ją vieną ir apsimesti, kad skaitei visą Vonnegutą.
b) perskaityti visą Vonegutą ir tada perskaityti šitą, kad pasižiūrėti nuo ko viskas prasidėjo.
c) tiesiog perskaityti kaip gerą knygą apie žmonių tarpusavio santykius ir... atsitiktinumus, bei pačią svarbiausią žinutę, kurią gali perduoti protinga būtybė iš vieno Visatos krašto būtybei į kitą Visatos kraštą ;D

Youtubėje kolei kas vis dar guli ši knyga audio formatu (angliškai) ;) O čia šiaip graži daina apie Titano sirenas:



Trumputė ištrauka iš mano skaityto vertimo (vertė Liuda Patkevičiūtė):

"Skrendančiųjų žinioje tebuvo du mygtukai centriniame erdvėlaivio valdymo pulte: vienas su užrašu "įjungti", kitas "išjungti". Paspaudus pirmąjį laivas paprasčiausiai pakildavo nuo Marso paviršiaus. Antrasis buvo išvis butaforinis, įtaisytas patarus Marso psichiatrams, kurie tvirtino, kad žmonėms daug ramiau, jei jie mano galį patys kada nori išjungti kokį nors mechanizmą."

2013 m. gegužės 12 d., sekmadienis

Ir atvirukus laimėjo...

Atvirukus, anot random.org gaus:
Mantas, kuris neparašė nei savo emailo, nei turi G+, tai lauksiu iš jo emailo :) (maniškis yra kairėje pusėje).
Kazys Andrius, kuris emailą paliko :)
Ir Giedrius Gerutavičius, kuris turi G+ ;)

2013 m. gegužės 11 d., šeštadienis

Naujas baneriukas :)


Nusprendžiau į blogą įdėti nuorodų į kitus blogus ar puslapius - mainais, kad jie įdės nuorodos į mano blogą :) Natūriniai internetiniai mainai taip sakant.

Taigi, viršuje matote patį pirmą tokį banerį - medicinos studentų rašomo blogo. Nežinau ar tikrai jį rašo medicinos studentai, ir ar daugiau nei vienas žmogus, nes bloge niekur nėra tikrų pavardžių, tai pasikliauju tik nuogirdomis iš kursiokų. 

Kai pamačiau to blogo dizainą, pavadinimą ("antagonistas" iš esmės reiškia "veikiantis priešingai", "priešas"), netgi atskirai nupirktą adresą ir dar tai, kad žmonės rašo su slapyvardžiais, tai pagalvojau, nu dabar kad duos - bus blogas apie medicinos studentų seksualinius nuotykius, koksą uostančius gydytojus, kyšių problemą, būdus kaip mažinti netoleranciją, rasizmą. Bus medicininiai patarimai kaip gydytis žmonėms negalintiems leisti sau apsilankyti pas gydytojus, kaip išvengti ligų, paskalos ir gandai apie ligonines. Tik skaitysiu, garsiai žvengsiu, daužysiu stalą, graušiu kompo kampą, plūsiuos, raudosiu ir t.t.

O bet tačiau :D Apgaulingas dizainas, pavadinimas ir anonimiškumas >:0

Aš per daug išlepinta štai tokių blogų (nesusiję su medicina, blogas apie seksualumo klausimus) arba tokių žmonių (labiau susiję :) nors irgi seksualinės sveikatos klausimais (kokie tai labai pavasario paveikti mano pavyzdžiai)).

O va ir mano pasidarytas baneriukas:

Drakoniukas mirksi! Po savo slapyvardžiu sudėjau ko daugiausia yra mano bloge:
blevyzgų - nes kitaip nežinau kaip pavadinti didžiąją dalį to, ką rašiau. Nors tiesioginiai blevyzgojimo reikšmė yra nepadorios šnekos, bet manau, kad rašau tiek daug ir kartais taip nelogiškai, kad tai jau yra nepadoru (gi nebūtinai nedori turi būti tik dalykai apie aną galą ar šūdus... >o>). Kad ir šitas įrašas - reklamuoju kitų medicinos studentų blogą ir vietoje to, kad jį girčiau, rašau kaip juo nusivylus. Ko gi čia ne blevyzga? ;)
piešiniai - jų bloge turėtų būti daug daugiau, nei yra. Bet man vis tiek emociškai jie sudaro labai didelę dalį to, ką į blogą dedu. Nupiešti vieną piešinį man suvalgo tiek pat laisvosios ego energijos, kiek sunaudoja koks 50 tekstinių įrašų.
medicina - nors man asmeniškai atrodo, kad jos mano bloge yra mažiausiai, bet kad būtent pagal ją žmonės per googlių šitą blogą ir pasiekia, o daliai skaitytojų tik tokie įrašai ir iš viso yra įdomūs. Džiaugiuosi rašydama medicininius įrašus - bandydama paaiškinti dalykus kuo paprasčiau tuo pačiu ir pati sužinau ar gerai juos suprantu. Taip pat nėra taip, kad gali paimti kažkokį tai vieną šaltinį ir nuo jo nurašyti ar tiesiog išversti. Rankioji, tikrini, pertikrini ir užtikrini... uch. Kartais noriu gale sudėti šaltinius tarsi kokiame nors moksliniame darbe, bet tada suprantu, kad kol jų nededu tai vis dar yra blogas ir niekas daugiau. Nenoriu, kad tai būtų kažkas daugiau...
Scary. Toks tarsi pratinimasis prie atsakomybės. 

2013 m. gegužės 10 d., penktadienis

Skerdykla Nr.5


Perskaičiau dar vieną Kurt Vonnegut'o knygą. Šį kartą įveikti jos vienu prisėdimu nepavyko, nebent būčiau nusprendusi praleisti įdomią paskaitą apie podagrą (kadangi man įdomios ~90% paskaitų, tai nueinu ir į likusios 10. Iš inercijos ;) ) Bet kažkaip sėkmingai nei iš šio, nei iš to visiškai nebūdingai nubudau antrą nakties ir pabaigiau skaityti.

Knyga man patiko ne taip, kaip "Katės lopšys", bet tikriausiai dėl to, jog "Skerdykla Nr. 5" yra antikarinė knyga. O karo aš nemėgstu taip smarkiai, kad nemėgstu net antikarinių knygų und taip toliau. Nesiplėsiu.

Visgi knygoje man laaaaabai patiko, kad neįmanoma pasakyti ar tai, kas vyksta su pagrindiniu personažu Biliu jo sąmonei slystant per laiką pirmyn-atgal ir jo nuotykiai jį pagrobus ateiviams yra tiesa ar tik psichinės ligos, kurią jis serga, pasekmės (galbūt prasidėjusios po knygoje aprašytos galvos traumos, galbūt prasidėjusios jau paauglystėje, galbūt tiek trauma, tiek paauglystė - tos ligos sukelti kliedesiai).

Ir dėl to knyga nuostabiai žavinga - nesvarbu kurios pozicijos laikysitės - kad Bilis serga psichikos liga ar kad Bilį tikrai buvo pagrobę tarpdimensiniai ateiviukai ir užsidarę į savo zoologijos sodą, vis tiek laikysitės pozicijos dėl visiškai išgalvotos istorijos. Ir jūsų išvados ar mintys, kurios kils skaitant knygą, irgi bus lygiai tokios pat išgalvotos :)
Ir nieko čia nepadarysi.

(Knygoje aprašomo ateivio iliustracija. Autoriaus nežinau)

O dabar, keletas ištraukų!

Manęs nepaliauja stebinti Vonnegut'o rašymo stilius. Vietomis jo tuščiažodžiavimas toks malonus:

"Anglai buvo švarūs, energingi, tvarkingi, tvirti. Jie dainavo gražiai, sutartinai. Jie jau kelinti metai kas vakarą bendrai dainuodavo.
Be to, jie kelinti metai kilnojo sunkumus ir prisitraukinėjo ant skersinio. Jų pilvai buvo kaip skalbimo lentos. Blauzdų ir rankų muskulai - kaip patrankos sviediniai. Be to, ji visi buvo tapę šaškių, šachmatų, bridžo, kribidžo, domino, anagramų, šaradų, teniso ir biliardo meistrais.
Maisto atsargomis jie buvo vieni turtingiausių Europoje. Pirmaisiais karo metais, kai maisto siuntiniai dar pasiekdavo belaisvius, Raudonasis kryžius dėl kanceliarinės klaidos kas mėnesį jiems siuntinėjo vietoj penkiasdešimties siuntinių po penkis šimtus. Anglai juos taip gudriai išslapstė, kad dabar, karui baigiantis, turėjo sukaupę tris tonas cukraus, toną kavos, pusę tonos šokolado, trečdalį tonos tabako, aštuonis šimtus kilogramų arbatos, dvi tonas miltų, toną mėsos konservų, daugiau kaip pusę tonos konservuoto sviesto, beveik aštuonis šimtus kilogramų konservuoto sūrio, keturis šimtus kilogramų pieno miltelių ir dvi tonas apelsinų marmelado.
Visa tai jie laikė belangėje patalpoje. Kad nepraeitų žiurkės, vidų buvo išmušę konservų dėžučių skardelėmis." 83-84 psl.

Šiek tiek minėtų ateivių perliukų:

"Ateivis iš kosmoso padovanojo Žemei naują Evangeliją. Joje Jėzus iš tikrųjų yra visiškai niekas, gyva rakštis turintiems stipresnį užnugarį negu jis. Bet ir čia jis kalbėjo tokius pat gražius ir mįslingus žodžius kaip ir anose Evangelijose.
Ir žmonės vieną gražią dieną pasidarė pramogėlę: prikalė jį prie kryžiaus, o kryžių įkasė į žemę. Linčiuotojai manė, kad įvykis liks be atgarsio. Taip turėtų manyti ir skaitytojai, nes naujojoje Evangelijoje kalte kalama mintis, kokia smulkmė buvo Jėzus.
Ir štai, prieš tam smulkmei numirštant, atsiveria dangūs, trinksi perkūnas, tvyksi žaibai. Ir sugriaudžia Dievo balsas, tardamas žmonėms, kad jis įsūnijąs šitą valkatėlę, suteikiąs jam amžių amžiams Visatos Kūrėjo Sūnaus teises ir privilegijas. Dievas byloja taip: nuo šiolei Jis žiauriai bausiąs visus, kurie skriaus bet kokį valkatą, neturintį stipraus užnugario!" 96-97 psl.

"Tralfamadorai yra penkių lyčių, ir kiekviena lytis prisideda, kuriant naują individą. Biliui jie visi atrodė kaip vienas - mat jų lytiniai skirtumai egzistavo tik ketvirtajama matmeny.
Beje, tikra moralinių įsitikinimų srities bomba Biliui tapo tralfamadorų požiūris į žemiečių seksą. Jie pareiškė, kad skraidančių lėkščių įgulos nustačiusios Žemėje esant ne mažiau kaip septynias lytis, ir visos jos būtinos, norint išlaikyti žmonių giminę. Be to, Bilis jokiu būdu negalėjo įsivaizduoti, kuo prasideda prie vaiko darymo penkios iš tų septynių lyčių, jeigu jos lytiškai aktyvios tik ketvirtajame matmeny." 100 psl

Dar yra ir filmas pastatytas pagal knygą. Pažiūrėjau. Irgi geras :)



2013 m. gegužės 9 d., ketvirtadienis

Inkstų minerologijos vakaras!





Vevelitas, geriau žinomas kaip kalcio oksalatas (CaC2O4.H2O), yra dažniausias inkstų akmenų mineralas (sudaro ~80% akmenų) Ir pats kiečiausias (nors jeigu gautumėte pačiupinėti greičiausiai sutrupintumėte visai lengvai, mat jis yra vos kietesnis už gipsą). 

Dažniausiai tokius akmenis užsiaugina žmonės, kurie vartoja kalcio maisto papildus negaudami/nepasigamindami pakankamo kiekio vitamino D, arba tie, kurie serga kažkokia tai kaulų ar lėtine organizmo liga, dėl kurios organizme išsiderina kalcio ir jį reguliuojančių hormonų (bei to paties D vitamino) apykaita. Dažniausiai nereiškia visada ir kad tik dėl to :)

Įdomu yra tai, kad apsivalgyti minėto kalcio su maistu, o ne su maisto papildais, yra ganėtinai sunku, nes dažniausiai drauge prisivalgoma ir įvairių kitų medžiagų, kurios jį suriša ir taip surištas jis tiesiog nukeliauja su išmatomis laukan, o tada jau jis ekologinė bakterijų problema.



Kai kurie žmonės turi genetinį polinkį dėl kurio šie akmenys formuojasi valgant visai įprastą oksalatų turinčių produktų kiekį ir vartojant per mažai skysčių (tuomet šlapimas tampa labiau koncentruotas ir oksalo rūgštis turi daugiau šansų susitikti su kalciu).
Teoriškais bet kuris žmogus prisivalgęs daug oksalo rūgšties (pvz.: pasilaikęs kokios nors rabarbarų dietos) gali apturėti inkstų akmenį, ar net inkstų nepakankamumą dėl daugybinių mažyčių aštrių kristaliukų susidarymo, kurie tiesiog mechaniškai pažeistų inkstus iš vidaus.

Laimei dauguma oksalo turinčių produktų yra ganėtinai šlykštaus skonio, kuris apsaugo nuo mėginimo juos vartoti dideliais kiekiais ;)


Kalcio oksalato akmenukai dažniausiai formuojasi mažiukai ir geba pasišalinti patys per natūralius takus - jie būna panašūs į mažas rožytes ar į žvaigždutes.



Struvitas ( Mg(NH4)(PO4).6H2O ). Šiaip jo tame šlapime būna laaabai nedaug ir didelių, reikšmingų kristalų jis nesudaro.  Tačiau kartais jo šlapime atsiranda labai daug, dažniausiai to kaltininkėmis būna lėtinę šlapimo takų infekciją sukeliančios bakterijos, kurios verčia šlapime esantį šlapalą į amoniaką (Proteus, Pseudomonas, Klebsiella, Staphylococcus ir Mycoplasma (T) . Gera žinia - Escherichia coli, dažniausiais šlapimo takų infekcijos sukėlėjas, tokių akmenų neformuoja. Kartais vienintelis lėtinės infekcijos požymis būna struvitų formavimasis).
Tokie akmenys yra antri pagal dažnumą - 10-15%.

Kuom šitie akmenys yra bjaurūs?

O tuom, kad auga dideli, šakoti ir gali užkimšti inkstą taip, kad jis tampa visiškai nebefunkcionalus (jeigu jo iki to "nepagadina" minėta infekcija) - susiformuoja vadinamasis koralinis inkstas - visur, kur tik inkste buvo kanalėliai, geldelės ir panašiai, viskas užsikaišo tokiu šakotu vientisu akmeniu, kuris, pašalinus minkštus audinius, tikrai atrodytų panašus į koralą. Man tai tie akmenys panašesni į imbierus, bet ne man spręsti ;D

Dar šitie akmenys yra šmikiai tuom, kad struvitas pasimaišęs su kitais mineralais ir apsivėlias visokiais glikoproteinais (buitiškai tariant - gleivėmis), sudaro tarsi saugius namelius toms blogoms bakterijomis, kur jas laaaabai sunkiai pasiekia antibiotikai. Taigi, kartais pirmiau pavyksta išnaikinti/suskaldyti akmenis ir infekciją savaime įveikia organizmas, o kartais išgydoma infekcija ir organizmas pats po truputį susidoroja su nedideliais akmenimis. 


Gamtoje mineralas susidaro nuotėkų vamzdžiuose (čia dažniausiai ir būna tas toks storas gelsvai-baltas daiktas, kuris tarsi auga iš vamzdžio sienų į jo spindžio vidurį ir gali jį netgi pilnai užkimšti. Laimei jis yra gana minkštas - grynas struvitas yra šiek tiek minkštenis už gipsą), šiukšlynuose, kai kurių gyvūnų išmatose. 

Struvitai yra gerai pažįstami kačių augintojams. Jeigu perkate savo katinui ar katei kokį nors ale sterealizuotiems pašarą, tai nuo "normalaus" jis skiriasi tuom, kad jame yra mažai magnio (Mg). Mandresnis gali pasižymėti ir dar kitokiu mineralinių medžiagų santykiu. Nesvarbu ar katinas, ar žmogus, mineralinių medžiagų disbalanasas akmenis užaugina daug greičiau, negu kažko perteklius - žmonėms sergantiems akmenlige dieta koreguojama tik labai gerai ištyrus akmenų sudėtį, kraują ir hormonus (neretai ir tokius dalykus, kaip kaulų tankį). 
Kadangi katėms tą padaryti būtų brangoka, tai dažniausiai tas anti-akmenų pašaras kažkuo stebuklingai ir nesiskiria, tik kad mažiau kaloringas ir va kažkokio tai vieno, ale akmenis formuojančio mineralo jame yra mažiau :)





Šlapimo rūgšties (C5H4N4O3) akmenys, treti pagal formavimosi dažnumą (sudaro <~5% visų akmenų) yra maži ir labai pikti - nors patys užaugti dideli negali, bet užtat gali duoti krsitalizacijos centrą kitų akmenų formavimuisi. Čia kaip vaikas klasėje, kuris pabėga iš pamokų pirmas ir paskui jį nuseka kiti, taip ir šitas akmuo yra tikra bomba išbalansuotame šlapime.

Šiaip šlapimo rūgšties mūsų šlapime visada yra. Nepasisekė mums čia su ja, nes ją suskaidyti galinčio fermento genas kažkur pasimetė - tikriausiai drauge su vitamino C sintezės genais, nes jo sintezuoti patys irgi negalime (negali ir mūsų artimini giminaičiai primatai). Dar šlapimo rūgšties tiesiai į šlapimą išskiriama ir dalmatinų veislės šunų, todėl jie inkstų akmenlige serga dažniau nei kitų veislių šunys.


Ta rūgštis yra visai reikalinga kraujyje, bet šiandien  -  apie šlapimą :)
Dažniausiai jos šlapime padaugėja geriant per mažai skysčių - to gali užtekti tam, kad susiformuotų mineralizacijos centras ir susidarytų akmuo. Tokį vienišą vieną vienintelį akmenį per gyvenimą apturi 3-10% žmonių, kaip taisyklė dažniausiai ~20-30 gyvenimo metus, kai dėl greito gyvenimo tempo tiesiog užmiršta gerti pakankamai skysčių. Dažniausiai akmens šalinimosi skausmas primena, kad vien tik kava ir šokoladu gyvas nebūsi ir inkstams visai neįdomu, kad rytoj egzaminas, o tu tingi normaliai valgyti.

Taip pat gali būti paveldėtas šlapimo rūgšties apykaitos sutrikimas, jos gali susidaryti daug ir visiškai sveikam žmogui, bet valgančiam labai daug gyvūlinės kilmės produktų arba balto rafinuoto cukraus ir to gliukozės-fruktozės sirupo, kurio dabar yra visame kame. Dažna bėda tai ir sergančių 2 tipo cukriniu diabetu ar dietos prisilaikančių ir svorį metančių žmonių :(

Šeimos medicinos praktikoje įdomiausia su šiais akmenimis yra tai, kad su jais kartais pacientai grįžta praėjus keliems mėnesiams po sunkių viduriavimų, didelių emocinių krizių ir panašiai - kažko, kas sudavė vieną gerą spyrį visam organizmo metabolizmui, dėl ko susidarė mažulytis šlapimo rūgšties kristaliukas ir tyliai tylutėliausiai augo sau kamputyje, kol galų gale užaugo ir pasišalino laukan - ne visada net skausmingai, bet žmogus išsigando, kad pasišlapino su kažkokiu tai "smėliu". Gydytojas dažniausiai paskiria tyrimus išsiaiškinti ar dėl to "spardymo" dar kažko kitko nenutiko, bet tuo vienu akmenuku viskas dažniausiai ir baigiasi :)



Brušitas CaHPO4.2H2O yra gana retas inkstų akmenų mineralas, bet įdomus tuom, kad jo formuojamas akmuo auga dailiai apvalus ir glotnus, o prapjovus jį viduje matoma įdomi jam būdinga struktūra. 

Yra ir kitokių akmenų, bet jie žymiai retesni - sudarantys vos po procentą ar kelis iš visų akmenligės atvejų.
Vienaip ar kitaip, tačiau žmogui susirgus akmenlige visuomet yra pravartu nustatyti tikslią akmens sudėtį, nes tik taip galima parinkti optimaliausią gydymą :) (nebent yra labai aiškus paveldėjimas ar gyvenimo būdo įtaka ;D)

2013 m. gegužės 7 d., antradienis

Apie vištas ir jų kiaušinius

Šiandien planavau padaryti pranešimą rytojaus teismo medicinos studentų mokslinės draugijos būreliui apie trombus. O bet tačiau - nu niekaip jis ten man nesidarė, tai padariau pranešimą apie visokias medicinines ir nelabai įdomybes. Kad jau ne į temą, tai smarkiai ne į temą :D

Pakeliui prisiskaičiau tikrai keistų dalykų. Pavyzdžiui, kad viena šeimyna savo namuose pametė vėžliuką, bet jį atrado po 30 metų vis dar gyvą ir sveiką... Straipsnyje iškelta mintis, kad vėžliukas išgyveno ėsdamas termitus. 

Bet daugiausia tai skaičiau apie tai, kas visiškai nekeliaus į rytojaus pranešimą ir niekaip nėra susiję su teismo medicina, ar medicina apskritai - apie vištas. Ir ne, vištos su teismais irgi nėra susijusios. 

Pasirodo vištos gyvena ~8-10 metų. 
Aišku dažniausiai jos suvalgomos daug greičiau, o "ferminės" vištos iš viso vargšelės gyvena labai trumpai... broileriai - 4-6 savaites, kiaušdėtės kol deda pakankamos kokybės kiaušinius. Bet šie gyvūnai, net jei ir būtų paleisti į laisvę neišgyventų tų 8-erių metų, nes serga daugybe lėtinių ligų (pvz.: dėl nejudrumo ir riebaus lesalo: lėtiniu širdies nepakankamumu :/ nenuostabu, kad ir skonis jų dažniausiai būna ganėtinai prastas).

Kiaušinius vištos per gyvenimą deda tik ~2-3 metus.
Pirmus kiaušinius padeda dėti ~1,5 metų amžiaus
Kai kurios vištos kiaušinių nededa iš viso. 

Kad vištos dėtų kiaušinius gaidys nėra reikalingas, bet jo nebuvimas kai kurioms vištoms gali sukelti stresą ir dėl to jos gali kiaušinių nedėti. Taip pat stresą gali sukelti ir kitokie dalykai - nuo lojančio šuns iki visą naktį šviečiančio lauko žibinto, kuris taip spigina, kad vištos tiesiog negali išsimiegoti :) 

Tačiau gaidys yra reikalingas, kad būtų viščiukų - tai yra apvaisinti kiaušinius. 

(Štai taip vyksta vištų poravimasis. Aišku dažniausiai be trečio pagalbininko. Nuotrauka iš čia)

Kai kurie gaidžiai poruojasi tik su kai kuriomis būrio vištomis, o kai kurios vištos nesiporuoja iš viso, arba nesiporuoja su tuo metu būryje esančiu gaidžiu ar gaidžiais. Po poravimosi vištos lytiniuose takuose sperma išlieka gyva apie 2-4 savaites ir per šį laiką didžioji dalis vištos padėtų kiaušinių būna apvaisinti. Iš skonio ar vaizdo tokie kiaušiniai niekuo nesiskiria nuo neapvaisintų - laikant kiaušinius šaldytuve viščiuko užuomazga žūsta, nesivysto ir kiaušinienę kepančiam žmogui jau jokio skirtumo apvaisintas tas kiaušinis buvo ar nebuvo (nebent viščiukas jau buvo spėjęs kažkiek paaugti. Kai kurių šalių virtuvėse tokie kiaušiniai yra naudojami tam tikruose patiekaluose).
Be šios santuokinės pareigos gaidžiai dar yra "įpareigoti" saugoti būrį nuo plėšrūnų ir pavojų - mažesnius pulti, apie didesnius įspėti ir nuolatos ieškoti maistingų gardėsių savo panelėms. Nes riebūs ir sultingi kirminai vištų pasaulyje atitinka šokoladą ir gėles žmonių pasaulyje ;D


Vištos neturi poravimosi sezono. 
Dauguma vištų deda po vieną kiaušinį kas 25 valandas. Dėl to su kiekviena diena kiaušinio padėjimo laikas vis pasivėlina, kol galų gale pasiekia tamsų paros metą. Kadangi naktį vištos miega, tai višta dažniausiai kiaušinio naktį nededa (taigi viena diena iškrenta), ir tuomet naują kiaušinį deda ryte. Fermose aišku yra kitaip - ten jei diena ar naktis yra, tai visiškai kontroliuojama ir tokių reprodukcinių atostogų vištos neturi :/

Kol kiaušinis slenka vištos lytiniais takais susiformuoja lukštas. Jo spalvą nulemia pigmentas. Dažnai patys pirmi vištos padėti kiaušiniai, ypač jeigu ji būna anksti lytiškai subrendusi, būna be lukšto - tik su plėve ar net be jos. Be lukšto ar su labai trapiu višta gali dėti kiaušinius ir tada, kai jai trūksta kalcio ar ji išgyvena didelį stresą. 

(Kiaušinis be lukšto. Tik ne padėtas vištos, o su žmogaus acte nutirpdytu lukštu. Nuotrauka iš čia (taip pat yra instrukcija kaip tokį pasidaryti pačiam))

Jaunos vištos taip pat daug dažniau deda kiaušinius su dviem tryniais. Senos - mažesnius ar visai mažučius kiaušinius. Pačius didžiausius deda vištos esančios savo reprodukcinio amžiaus viduryje :) 

Vištos mokosi viena iš kitos - jeigu yra viena višta, kuri visus kiaušinius deda į tą pačią vietą, tuomet ir kitos gali pasekti jos pavyzdžiui (labai patogu ūkininkui). Bet visuomet yra tokių vištų, kurios padeda vieną šen, kitą ten kiaušinį. Ir yra tokių, kurios bando išperėti visus, net neapvaisintus ar rastus svetimus kiaušinius - tokius vištos "motutės" labai naudingos dauginant vištas ūkyje, nes būdamos jau senos ir nebegalinčios dėti kiaušinių vis tiek gali pasirūpinti mažyčiais viščiukais  :) Kartais vištos, kurios deda mažai kiaušinių gali imti juos "vogti" į savo dėžutę/lizdą iš kitų vištų.

(Vištidė yra "vištų namelis", kuriame vištos miega, slepiasi ir dažniausiai deda kiaušinius. Visokius tvoros ir rakinimai nakčiai dažniausiai būna reikalingi ne kad vištos nepabėgtų, o kad naktį koks nors mažas gauruotas naguočius vištų neišneštų :) Vištos mėgsta tyrinėti aplinką, bet toli nuo "namų" neeina ir nakčiai, esant lietui ar tiesiog blogai nuotaika (pvz.: višta pamato, kad gaidys poruojasi su hierarchijoje žemesne višta pirmiau) grįžta į vištidę. Nuotrauka iš čia)

Jeigu vištai kažkurie kiaušiniai įtartini ji juos gali išmesti iš savo lizdo/dėžutės. Arba pradaužti ir sulesti, ypač jei vištai yra blogas metas (patiria didelį vidinį ar išorinį stresą) ar ji yra žemai vištų hierarchijoje. Pasitaiko bjaurių vištų, kurios tik ir lesa kiaušinius, savo ar svetimus. Tokios greitai atsiduria puode :)

Kai kurios vištos, ypač jaunos, prakrapšto kiaušiniuose mažas skylutes, bet nepažeidžia plėvės - vienų gyvūnų tyrinėtojų nuomone jos taip elgiasi smalsumo genamos, o kitų, kad padaro kažkokį tai kiaušinio mikroklimato sureguliavimą būtina viščiuko vystymuisi. Kas ten žino.

Višta taip pat gali padėti silpnam viščiukui išsiperėti snapu daužydama kiaušinį. Aišku vištų fermose kiaušiniai iš karto nurieda į surinktuvus, o viščiukai perinami inkubatoriuose...


(Žmogus padeda viščiukui vietoj vištos :) )

Dažnai vištų racionas papildomas virtais kiaušiniais ir maltais lukštais, kad vištų dieta būtų kuo artimesnė natūraliai (kaip jau supratote laisvėje (ar kaime, kur vištos gyvena kaip ir "pusiausvėje" :D) jos dalį kiaušinių sulesa). Šiaip vištos yra visaėdės ir jų kiaušinio maistinė vertė, spalva ir skonis laaabai priklauso nuo to, ką jos lesa. Kadangi vienos vištos papildomo maisto randa geriau, kitos blogiau, o ir skoniai paukščių skiriasi, tai kaimiškų kiaušinių trynių spalva ir pačių kiaušinių skoniai gali smarkiai skirtis. Ferminiai gyvūnai neturi pasirinkimo ką lesti.


(tos pačios vištos du kiaušiniai, padėti jai lesus du skirtingų gamintojų lesalus. Iš čia.)

Viščiukai išsiperi per ~21 dieną. Vieną ar kelis kartus per dieną višta kiaušinius palieka paieškoti maisto, pabendrauti su kitomis vištomis (jei jos neperi šalia) atsigerti ir pasituštinti.
Jeigu višta dėl kažkokių priežasčių negali padėti apvaisinto kiaušinio ir jis lieka jos viduje, tokiame puikiame natūraliame inkubatoriuje, po 21 dienos viščiukas vis tiek pradeda perėtis ir dažniausiai višta žūsta nuo vidaus organų sužalojimų, kuriuos sukelia tas nelaimėlis. Kartais tokie viščiukai išgyvena jau po motinos mirties, jei kažkaia išlenda laukan (ar žmogus iškrapšto). Scary.

Tai tiek tų įdomybių apie vištas.

O jūs labiau mėgstate virtus ar keptus kiaušinius?

2013 m. gegužės 6 d., pirmadienis

Fosilinis įrašas apie išpampstantį vandens driežą

Įrašas iš senojo blogo (2011-02-08) :) Dabar jau vonia seniausiai suremontuota.

Panašu, kad širdies klijavimas turės palaukti, kaip ir vonios remontas.
Ną ką gi.
Užtat vonios inkilo čiaupas mane nervuoja. NES JIS LAŠA.


Pats lašėjimo garsas man netrukdo visiškai. Visai malonu mokantis girdėti tą kapsėjimą kaip kokiame nors japoniškame sodelyje. Bet man apmaudu, kad išlašantis vanduo = pabėgantys mano pinigai, o užsukinėti sklendę po kiekvieno karto pasinaudojus čiaupu būtų mirtis sklendei.
Todėl pastačiau kibirą:


Nesigąsdinkite taip jau tomis plytelėmis ;D Prieš 26 metus kažkas jas "stropiai" klijavo, kol neužgėrė...
Bet vien tik kibiro pastatymas ir rinkimas vandens (kuris vėliau nebus naudojamas nei valgio gaminimui, nei prausimuisi) nebūtų enorciškas problemos sprendimas.
O, ne, ne, ne.
Koks gi kibiras be drakono!


Na... gal čia ir ne drakonas. Čia gal net ir ne dinozauras, kaip kad skelbia pakuotė. Bet jis oranžinis @_@
Buvo koks tai nelabai gražiai išlietas, tai jo kraštus apipjausčiau:


Taigi. Įmetam į kibirą:


Ir po trijų dienų žiūrim:


OMG. It works! Palyginimui su buvusiu dydžiu:




2013 m. gegužės 5 d., sekmadienis

Ar nori atviruko iš enorcos nachalevai?

Dabar kiekvieną kartą kai pamatau kokį nors lievą grafičių paprašau vyro mane prie jo nufotografuoti. Kaip kad šio:

Bet šiandienos džiaugsmas tuo nesibaigia. Šio mėnesio (gegužės) "Verslo klasėje" yra mano mokslo populiarinimo straipsnis apie bakterijas :D Deja, bet jo į blogą nedėsiu, o prašantiems paskaityti kokio pdf'o irgi nesiųsiu. Teks arba pirkti, arba skolintis iš draugo/bibliotekos, ar tiesiog paskaityti stovint parduotuvėje.
Sekantį planuoju rašyti apie krešulius >:3


Jeigu išleisti 15 Lt šiam žurnalui nevilioja, tai siūlau alternatyvą - nusipirkti 10 atvirukų iš favouritepostcard.com už 14.50, nesvarbu vienodų ar skirtingų, bet nuo 10 atvirukų siuntimas Lietuvoje yra nemokamas! Išsirinkite pačius gražiausius ir nudžiuginkite draugus, išsirinkite pačius negražiausius ir po to nusiųskite tiems draugams, kurie per žioplumą ant facebook'o užsidėję savo adresus ir dar "public".  Arba pasikiškite po pagalve ir jei kas bandys atimti šnypškite ant jų šaukdami "mah preciuos". Ten yra ir mano atvirukų.


Trims šio blogo skaitytojams padovanosiu po atviruką :) 

Tereikia komentaruose parašyti anekdotą ir kitą sekmaedienį aš išrinksiu 3 laimėtojus (visiškai atsitikinai, random.org pagalba), kuriems žinutes parašysiu per google+, kad gaučiau adresą ir galėčiau išsiųsti atvirukus kaip atvirlaiškius (nebent jie pageidaus kitaip ;).
Jei google+ paskyros neturite arba nenorite komentuoti iš jos, tuomet komentare palikite ir kokį nors  naudojamą email'ą. 

2013 m. gegužės 3 d., penktadienis

Nesėkmingas bandymas priglausti katytę

Vakar su vyru išėjom pasivaikščioti jau sutemus ir tik žiūr - seka mus kokia tai trispalvė smulki katytė. 
Paėmėm ir nusprendėm parsinešti namo. Tokia graži, tvarkinga buvo. Tik labai pavargusi ir sušalusi.

Namie uždarėm savo katiną į kambarį, o parsineštai kicai davėm kačių ėdalo. Kadangi vien pamačiusi dar neatidarytą pakelį jau ėmė atkusti, tai galutinai įsitikinome, kad ana naminė.
Bet va, mūsiškis, panaudodamas visą savo gudrumą ir jėgą, kad ir kiek ten to vieno ir kito tetuti, atsidarė kambario duris, pribėgo prie jos ir ėmė taip keistai miaukti... ne šnypšti ar pulti.
Neįrašėm, bet palyginus su šiuo youtūbinių kačių montažu mūsiškis vakarykštis koncertas kelis kartus "įspūdingesnis":


Vėl atidarius buto duris naujoji katytė pasitraukė į laiptinę. 
Dar kelias valandas bandėme praverinėti duris, tikėdamiesi, kad gal katės kažkaip susigyvens. Rasta kica visą laiką gulėjo ant kalimėlio prie durų, bet kiekvieną kartą ją pamatęs mūsų katinas vis kartodavo tą patį "eik iš čia". Ir kiekvieną kartą naujoji katytė vis labiau spaudėsi prie žemės ir vis tyliau atsakydavo labai tyliu "miau" nudelbusi akis.
Nelabai sumąstėme ką daryti. 
Galvojome, gal šiandien ryte vėl pabandyti. Juk per naktį katytei rakinamoje laiptinėje nieko nebūtų nutikę. Blogiausiu atveju būtume atsiprašę kaimynų ir ją tokią, nei tai naminę, nei tai laukinę ten ir šėrę,  tvarkę ką ji priteršus. Na ir ieškoję jos senų ar naujų šeimininkų.
Bet katytę dar naktį kaimynai išleido laukan. Nemanau, kad išmetė, manau pati išėjo. Dabar jau ji bala žino kur.

(katinas iš internetų)

Truputį apmaudu.
Pirmiausia, kad mūsų katinas toks nedraugiškas... kai taip tai nei šnypšt, nei drėkst, tik murkia ir vartosi per dienas. Ir kad rasta katytė gali būti ne pasimetusi, o išmesta buvusių šeimininkų, nes iš išsipūtusių jos šonų buvo ganėtinai aišku, kad greitai be jos bus dar daugiau mažyčių miauksinčių rūpestėlių.

Bent jau pašėrėm.

O ką jūs darote, kai gyvūnas jus ima sekti?

2013 m. gegužės 1 d., trečiadienis

Katės lopšys

(knyga iš bibliotekos. Šalia - mano mėgstamiausias puodelis su zuikių šeimyna :>)

Prieš porą dienų į rankas paėmiau Kurt Vonnegut'o "Katės lopšį". Kaip paėmiau, tai taip ir perskaičiau  vienu prisėdimu.

 Nes knyga yra labai, labai, labai gera knyga.

Autorius mėgino gintis magistrą antropologijoje Čikagos universitete, bet jam nepavyko. Tačiau tas pats universitetas jam vėliau suteikė tą laipsnį už šią knygą. Ir dabar kur netingi kaišioja, kad štai koks šaunus rašytojas baigė jų universitetą.

Hmm... Įdomu, Lietuvoje koks nors universitetas ar kolegija yra taip ar panašiai sugudravęs? ;)

(štai visiškai ne į temą glostomas žiurkiukas. Iš čia)

Tiep, apie knygą.
Iš tiesų tai bet kokie pasakojimai apie tai, kas joje vyksta, mano nuomone tik sugadintų malonumą ją skaitant, nes tai viena iš  knygų, kur kuo mažiau apie ją žinosi, tuo daugiau krykštausi iš laimės ją beskaitydamas. Nes dar yra ir anos knygos, kur jeigu nežinosi kažkokių tai konkrečių detalių prieš pradėdamas jas skaityti tai iš viso nieko nesuprasi. Jos labai mėgsta daugintis kažkokiu tai keistu literatūriniu triloginiu pumpuravimusi.

Man šios knygos skaitymas vyko maždaug tokiais etapais:
  1. O. Vonnegutas. Na gerai, paskaitysiu, apsakymai jo gi neblogi.
  2. O neeee.... Čia bus viena iš tų saldžių seilių apie gyvenimo prasmės paieškas šiltuose kraštuose.
  3. Hm. Kaip įdomiai ir tiksliai aprašinėja tam tikrus žmonių tipus...
  4. Ale matai kaip.
  5. Eina sau.
  6. Kas bus toliau????
  7. AAAA :0 Čia viskas gi susieina!!!
  8. *šniurkšt* baigės :'(
Beeet... galiu išduoti, kad knygoje autorius aprašinėja savo sugalvotą religiją bokononizmą, kuri yra šiek tiek panaši į diskordianizmą.



Bokonistiškas eilėraštis iš knygos (vertėjas Vytautas Petrukaitis):
Tigras turi medžioti,Paukštis turi skraidyti,Žmogus - atisėdęs mąstyti:Kodėl? Kodėl? Kodėl?
Tigras turi numigti,Paukštis - nutūpti ant šakų.Žmogus turi tarti sau:Suprantu.
Lietuviškas vertimas šiuo atveju buvo tikrai geras ir maloniai susiskaitė. Palyginimui angliška to paties eilėraščio versija:

( (man lietuviškai net gražiau skamba)
Kaip ir dauguma religijų bokonizmas nepaseina be susigalvotų ir tik jam būdingų terminų. Pavyzdžiui: karasas - grupė žmonių, kurie vykdo tam tikrą Dievo valią. Jie gali būti skirtingų lyčių, amžiaus, išsilavinimo, netgi gyventi skirtingose Pasaulio dalyse, bet vienaip ar kitaip yra susiję.
Duprasas - tai karasas tik iš dviejų žmonių, jie dažniausiai susituokia ir netgi miršta daugiausia savaitės skirtumu.

Bokononizmas, kaip ir visos kitos "tikros" religijos susiduria ir su tokių terminų interpretavimo nesklandumais ;D :
""Kartais pul-pa - aiškina mums Bokononas, - būna tokia stipri, kad atimi žmogui žadą." Vienoje "Bokonono knygų" vietoje autorius žodį "pul-pa" verčia kaip "šūdaudrė", kitoje - kaip "Dievo rūstybė"."
Manes bokononizmas knygoje sužavėjo. Ne kaip religija ar jos parodija, o kaip autoriaus sugebėjimas žaisti su kūriniu. Ir be jo knyga būtų išėjusi gera, bet jis jai suteikia išskirtinio žavumo, ir parodo, kad autorius visai neblogai rimuoja ;)

Pabaigai, kas gi tas katės lopšys? Nežinau kaip šis žaidimas vadinamas lietuviškai tiksliai (knygos pavadinimas išverstas pažodžiui iš "Cat's cradle". Visgi esu vaikystėje mačiusi kaip jį žaisdavo kiti vaikai, o šiandien irgi karts nuo karto pamatau kur mieste ar ligoninėje, žaidžiant nuo visai suaugusių iki pensininkų.

Atrodo jis maždaug taip, nors turi daug visokių varijacijų ir varijacijyčių:



Internete galima rasti net kaip iš vieno šniūro su draugo pagalba taip susukti gražias gėles ar Eifelio bokštą...

O Jūs, ar darydavote štai tokius lopšelius kačiukams? :)