2012 m. spalio 26 d., penktadienis

6 paveikslėlių psichologinis testas

Kuičiausi rankinuke ir atradau mažą sulamdytą lapuką su kažkada darytu trumpu psichologiniu testu. Po labai neilgų paieškų internete jį atradau:

Žinote ką čia reikia padaryti?
Reikia pabaigti piešti šiuos piešinius!

Tad paimkite lapelį popieriaus ir kibkite į darbą. Nupiešę prie kiekvieno paveikslėlio prirašykite dar po žodį būdvardį, kurį norisi prie jo parašyti.

Štai muzikytės, kad nebūtų taip liūdna:


Dabar bus atsakymai, keli paveikslėlis erdvės užpildymui, kad netyčia nebūtumėte pamatę atsakymų, nes tada neįdomu daryti testą ;D



(čia mano dabartinis desktopo paveikslėlis)


  1. Pirmas paveiksėlis - apskrtimas reiškia jūsų seksualinį partnerį (esamą, įsivaizduojamą ar norimą).
    Aš savo burbulą pabaigiau iš jo padarydama žuvytę ir parašiau "vikri" :D Analizuok kaip nori. *žiūri į šalia kompo plaukiojantį gaidelį*
  2. X'as reiškia lytinius santykius.
    Aš iš saviškiu padariau smėlio laikrodį ir prirašiau žodį "negrįžtamas".
    o_O *fone skamba x-failų muzika* Na, gal logikos ir yra - jei jau prisidarei vaiką, tai ir turėsi augintis, jei jau pasigavai kokią ligą, tai ir turėsi ją gydytis... Nors ne, visgi logikos nėra.
  3. Status pagaliukas - gyvenimas.
    Iš jo nupaišiau gėlytę, o žodis buvo "gražus". Visai miela.
  4. Taškas - tai aš.
    Aš nupiešiau spermatozoidą ir parašiau "laimėtojas". Oh yeah.
  5. Įžambus brukšnys - darbas.
    Aš iš darbo nupiešiau paukštį didele galva ir parašiau "pabėgantis". Nes visada taip būna - jei kažko nepadarysi, tai žiūrėk jau ir nebereikia - kitas padarė :/
  6. Horizontalus brūšnys - šeima.
    Aš nupiešiau horizontą - kylančią saulę ir parašiau "šviesus". Jei turi šeimą, kiekvienas rytas džiugus ir daug žadantis :)
Va kaip atrodo įrašo pradžioje minėtas lapukas.



O jums kaip testas išėjo? Gal kam jį irgi įbruksite padaryti? ;D



PS - kaip suprantate šitas testas yra grynai pramoginis žaidimas. 

2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Apie išpažintis ir porno filmus



Prieš kurį laiką su grupiokėmis kažkaip prikalbėjome temą apie išpažintis.
Papasakojau, kaip mano pradinės mokyklos klasė ėjo išpažinties. Nežinau kaip dabar, bet tada tėvai norėdavo, kad mokyklos tikybos mokytojos suorganizuotų ir nuvestų vaikus pirmosios komunijos. Tada man tai dar neatrodė keista, nes ėjome visa klasė, tik vėliau pamačiau, kad kai kuriuos tikinčius vaikus ir jų šeimas tai šiek tiek žeidė - juk masinių vestuvių nedarome! Tikintiems žmonėms visi sakramentai yra svarbūs, asmeniški ir nėra vien tik "reikalas", kurį atlikti yra būtina visuomenės akyse.

Nieko ten labai įdomaus su ta komunija nebuvo (gal nebent tai, kad aš sugebėjau šiek tiek užsidegti nuo žvakės. Che, ar galima "šiek tiek užsidegti?" XD ), bet įdomus buvo vienas dalykas prieš ją - tai išpažintis, kurios visi privalėjome prieiti. Tuo metu dalis mūsų kiek piktinosi, nelabai suvokdami kam ji yra iš viso reikalinga, kitus kamavo visai kitokia neganda - ką per ją sakyti. Nors buvome išmokyti visos išpažinties sakymo tvarkos, bet nuodėmes susakyti turėjome tai patys!

Mažai tokių dešimtečių, kurie galėtų labai kažką pasakyti nuodėmės klausimu.

Atsimenu kai kuriuos tėvai gudriai mokė, kad nuodėmė yra santykinis dalykas (čia galima prisiminti visus tuos filmus, kur visai rimtai rodoma, kaip kokia nors vienuolė per išpažintį sako, kad nusiminė, jog gavo lėkštę su nuskilusiu kampučiu (suprask puikybės nuodėmė)). Bet mes jau buvome nudegę su savo tikybos mokytoja ir "nuodėmės" sąvoka.

Dar prieš visus komunijos reikalus per vienas Kalėdas darėme tokią užduotį - per pamoką nusipiešėme eglutę ir ant jos tuščius baltus burbuliukus. Tuomet per atostogas turėjome kiekvieną kartą padarę gerą darbą burbuliuką nuspalvoti gražia spalva, o blogą - juoda. Vėliau, per pirmą tikybos pamoką po žiemos atostogų parodyti ir aptarti.
Atsimenu kaip sąžiningai aš savo eglutę spalvinau - buvau nupiešusi visai nedaug burbulių: tik kažkeliolika (kiti kai įsijautė, tai kokį šimtą užvarė XD), ir kiekvieną dieną labai labai galvodavau ar galiu nuspalvinti kurį nors. Jei mamai padėjau suplauti indus, tai čia juk nėra geras darbas, o jei nepadėjau - čia tikriausiai jau blogas? Paukščių lesinimas irgi nėra geras darbas.... Prisiveisia po to, ligas platina. Jei nelesini, tai nudvesia, kaip jau ir ant tavo sąžinės, nes tik dėl tavęs ir prisidaugino... Pasibaigus atostogoms, mano eglutėje buvo likę keli balti burbuliai, dar lygiai du spalvoti (atrodo mėlynas ir žalias), o visi kiti buvo juodi. Aš tada labai didžiavausi savo eglute! Per atostogas sugebėjau padaryti 2 gerus darbus. Įsivaizduojate? Net du geri darbai. Net jei vieną ir pritempiau, tai bent jau vienas geras darbas per dviejų savaičių bėgį - gana įspūdinga.
 Kai atėjo įvertinimo diena, pakviestas vardu vaikas turėdavo nubėgti prie mokytojos stalo ir jai parodyti savo eglutę, kad gautų "įsk" arba "neįsk". Kaip aš bėgau, kaip džiaugiausi ir.... kokį moralą turėjau atklausyti. Neatsimenu ar apsiverkiau ar ne, bet atsimenu, kad kai grįžau su savo eglute vėl į savo suolą, mačiau kaip vienas klasiokas savo eglutę, tik su vienu juodu ir vienu spalvotu burbuliuku suplėšė po stalu, suikišo į kuprinę ir pakviestas pasakė, kad nepadarė namų darbų iš viso. Po pamokos, mane gudresni klasiokai pamokė, kad nesvarbu, kaip aš jaučiausi ar ką galvojau - man reikėjo spalvinti visus burbuliukus spalvotai, nes gi mes TURĖJOME per atostogas daryti gerus darbus, o ne GALVOTI kaip mes elgiamęs. Absoliuti dauguma burbuliukus nuspalvojo iš vakaro prieš pamoką, kai prisiminė, kad gi tikybos pamoka sekančią dieną.

Na, o dabar mums reikėjo blogų darbų - gi neesi ir per išpažintį nesakyti, kad buvau geras, nuodėmių nedariau - čia prieštarautų kaip ir visai išpažinties ar net visos religijos esmei.



Taigi, dauguma, kaip jau vėliau paaiškėjo besikalbant jau po išpažintis, buvome sugalvoję sau po tris nuodėmes (3 - geras skaičius. nei daug, nei mažai):
1) Vogėm. - juk kiekvienas buvome nors kartą paėmę saldainių, kai mama neleido. Ar radę centų klasėje ir mokytojai apie tai nepasakę. Aš pavyzdžiui buvau iš klasiokės nušvilpusi korektorių dar pirmoje klasėje. Labai rimta vagystė - galėjau sakyti ramia sąžine.
2) Žiūrėjome nepadorius vaizdus/galvoje apie juos - šitą daug kas lengvai sugalvojo, nes tikybos mokytoja dažnai aiškindavo, kad žiūrėti į nuodėmę ir apie ją galvoti taip pat blogai, kaip ją daryti. Kadangi visi buvome bent akies kampučiu matę nepadorų vaizdelį, šita nuodėmė irgi tiko. Viena klasiokė sakė, kad nusprendė, jog vienas disnėjaus filmas irgi tinka, nes jį bežiūrėdama suprato, kad jo personažams trūksta spenelių. Aš dar šiandien pavydžiu kokį nuostabų ir skvarbų protą turi ta mano klasiokė!
3) Trečia buvo kaip kam - vienam melavimas, kitam apsirijimas ir panš.

Kunigas vėliau visiems pasakė sukalbėti visiškai tą patį "Sveika Marija" skaičių, dėl ko dalis mano klasiokų labai pyktelėjo ir nusprendė, kad išpažintis visiškai nesąmoningas dalykas. Visi labai laukėme kokius "atpildinius" darbus turėsime padaryti. Jei vogėm - ar turėsim duoti labdaros? O jei melavom? Ar turėsime pasakyti kokį nors dalyką, kuris mums atrodo tiesa, bet jo niekas nesako, nes kažkodėl bijo. O kaip su nepadoriais veiksmais? Kaip juos turėsime atpirkti?

Pasirodo užteks penkių maldelių - mergaitėm prie kairio, berniukam prie dešinio altorėlio.

Kažkaip nesąžininga.
Aišku, galima daug svarstyti apie tai, kad gi svarbiausia yra pats sugebėjimas prsisipažinti kitam realiam žmogui apie padarytą blogą darbą ar kitą rūpestį, išgirdimas iš jo, kad tau atleidžiama, nuoširdus noras daugiau nebenusidėti ir taip toliau ir panašiai. Deja, kai esi dar vaikas norisi pasaulį matyti paprastesnį.

Persikeliant į niūdieną, viena grupiokė labai nusijuokė, kai pasakiau, jog sakėmė, kad žiūrėjome nepadorius vaizdus ir išreiškė savo skeptišką požiūrį į tai, kad iš viso galėjome žinoti ką reiškią "nepadorus" ar pornografija.

Žinot, aš visada galvojau ir galvosiu, kad esu užaugusi labai gerai. Nebuvo taip, kad badaučiau, kad mane kažkas diena iš dienos muštų ar prievartautų, kad nežinočiau ar dėl leukemijos sulauksiu sekančio ryto ir panašiai. Bet kartais man vis tiek būna sunku suprasti žmones. Kartais jie aiškina, kad šių laikų vaikai sugedę, nes jiems reikia tik iphonų ir bilietų į žvaigždžių koncertus. Žiūriu aš į tokius žmones ir prisimenu, kad kai aš buvau maža (o kalba taip mano amžiaus žmogus), mums visiems reikėjo segų ir norėjome į Disneylendą - ir lygiai taip pat, kaip ir šiandien, vieni tą turėdavo, o kiti ne. Kalba, kaip šiandien vaikai vartoja vienokius ar kitokius svaigalus ir pan, o aš prisimenu kiemo draugus, kurie rinkdavo kartoną ir butelius, pirkdavo klijus ir dabar jų antkapiai apaugę neskoningomis gėlėmis, kurias pasodino kiti buvę klasiokai, nes tėvai neišsiblaivo, o broliai ar seserys jau seniai emigravę.

Bet būdama 10 metų tikrai žinojau, ką reiškia žodis "pornografija". 



Taigi, apie pornografiją. (Weeee! Antroji, linksmesnė blogo įrašo dalis!)

Pirmą kartą pornografinį filmą pasižiūrėjau su vyru :D

Tik buvo taip juokinga, kad iki galo taip ir nepabaigėm jo žiūrėti.
O žiūrėjome ne kokį tai šlamštą, o vienos iš populiariausių JAV studijų filmą.

Man atrodo, didžioji pornografinių filmų bėda yra tame, jog juose labai mažai sekso ir labai daug filmo. Na taip - ten pats "veiksmas", kaip ir vyksta, bet jis yra toks graudžiai suvaidintas, o visa prasta graudi vaidyba patampa juokinga. 
Aišku, nelabai raukiu kaip vyksta pornografinių filmų filmavimas, bet įsivaizduoju, kad pirmiausiai režisierius sugalvoja kas bus filmuojama, tada randami aktoriai, sukviečiami, viskas nufilmuojama ir sumontuojama. Juk nesunku yra rasti skelbimų, kuriuose siūlomas toks darbas - ar kada atkreipėte į juos dėmesį? Vienokias sumas gauna moterys, o kitokias vyrai. Vyrai, panašu, kad gauna visada už moterį mažiau ir ten iš viso iš jų reikalaujama tik turėti gigantišką penį ir sugebėti "dirbti" pagal komandą. Visa kita nesvarbu/nereikalinga. Tuo tarpu moterims mokama skirtingai priklausomai nuo to, kaip jos atrodo ir ką darys - mažiau už paprastus vaginalinius santykius, daugiau už analinius ir panašiai. Skelbimas jau pats imponuoja, kad vieni iš šių "darbų" yra lengvesni, o kiti sunkesni, jei siūlomos skirtingos pinigų sumos. O juk žmogui, kuris mėgsta analinius lytinius santykius tai gal tas net lengviau, nei filmuotis darant tuos "tradicinius"? Ar nebūtų paprasčiau rasti tokį? Tada gal ir filmas neatrodytų toks perspaustai netikroviškas?.. Kitas dalykas yra tas, kad filmuojamos poros gi vieni kitų visiškai nepažįsta. Žmonės skundžiasi, kad sėdę prie kito automobilio vairo, jaučiasi nejaukiai ar jiems sunkiau vairuoti, o čia juk - lytiniai santykiai su kitu žmogumi! Atgrubnagiškumas tiesiog akis badyte bado ir dar pabaknsoja viršaus.


Nenuostabu, jog patys brangiausi pornografiniai filmai yra tie, kuriuose kinošnikai nepasivargina surasti realią porą, kuri sutinka būti nufilmuota. Ir kad internete tiesiog voliojasi jūros tokių, kur galima ir už dyką pasižiūrėti (ne todėl, kad filmai būtų nupiratinti, to todėl, kad žmonės patys savo noru juos yra idėję), nes visada yra žmonių, kuriems patinka, kai į juos kiti žiūri, komentuoja, pataria ir panš. (Lygiai taip pat, kaip yra tokių, kurie kaifuoja nuo savo užsislėpimo. "Normaliems" nei šilta nei šalta.)
Tik štai - dažnai tokiuose geruose arba, kaip tik, megėjiškuose filmuose viskas atrodo visai kitaip, nei žmogus įsivaizduoja. Vaidintuose masiniuose porno filmuose viskas, ar jie būtų apie iškrypusius ar neiškrypusius lytinius santykius, vaizduojama taip, kaip žmonės įsivaizduoja.  Jiems yra pataikaujama.
Kai filme yra nufilmuota reali pora, jų lytiniai santykiai yra nuspalvinti vienokių ar kitokių emocijų. Stebėti tokius - žymiai nejaukiau.

Nenuostabu, kad žmonės, kurie užauga žiūrėdami pornografinius filmus išsiugdo kažkokius tai keistus reikalavimus lytiniams santykiams. Žmogus, kuris matytų tik kokią nors Oliverio maisto gaminimo laidą, greičiausiai irgi patirtų šoką, kai sužinotų, jog kai kurie žmonės valgo duoną su pienu prie kompo ir labiausiai pergyvena dėl trupinių klaviatūroje, o ne dėl vėlyvo šparagų derliaus.

Tas pats galioja ir romantiniams filmams apie meilę... Filmams apie religiją. Apie karą. Tikriausiai visiems filmams. Gal tiesiog pornografiniuose filmuose tai labiausiai pastebima. Hm... nors ką aš žinau, net vieno nesugebėjau nesijuokdama iki galo pasižiūrėti :D 
Ech, gyvenimas gali būti šimtą kartų nuostabesnis, nei pats geriausias ir gražiausias filmas, ir šimtą kartų baisesnis, nei pats blogiausias. Tikriausiai jei tą supranti, tai imunitetą galima užsiauginti bet kokiam filmui.

O vat vakar buvome "Pasakos" kino teatre, animacinių filmų festivalio S filmų programoje. Pagal aprašimą, tai filmukai turėjo būti erotiniai, bet dauguma su erotika nieko bendro neturėjo. Užtat pusėje filmuką kažkas kažkam nukąsdavo, nuraudavo ar nupjaudavo galvas D: kodėl????

:) Tai va toks va ketvirtadienio vakaro įrašas. O kaip jums? Ką manote apie išpažintį, gal yra su ja nutikę įdomių dalykų apie kuriuos norėtume pasipasakoti? Ar gal turite minčių apie pornografinius filmus? Gal aš praleidžiu kažkokią tai esminę detalę juose? :D

PS - paveikslėliai iš internetų. Taip pat noriu pabrėžti, jog kalbėjau tik apie legalius pornografinius filmus, kurie yra filmuojami su žmonių sutikimu, o ne apie nufilmuotus slapta ar kuriuose yra užfiksuotas seksualinis smurtas. 

2012 m. spalio 23 d., antradienis

Turiu naują blogą

:D ėėėė

turiu naują blogą

Komiksams


Kasdien bus po naują komiksą.

6 RYTO


Tikiuosi :D

(šitas blogas niekur nedingsta, rašau jį ir toliau ;P)

O dabar atsitiktinis mielas paveikslėlis iš internetų 8U


2012 m. spalio 9 d., antradienis

Kodai ir morkos

Vakar užsukau į Gedimino prospekte esantį McDonald'ą. Norėjau užeiti į jo tualetą, bet norėjimu viskas ir baigėsi, mat ant durų kabėjo kodinė spyna. Suprask kodas atspausdinamas ant čekio.


ಠ_ಠ


Da fcuk?

╯°□°)╯︵ ┻━┻
╯°□°)╯︵ ┻━┻
╯°□°)╯︵ ┻━┻


Čia jau senai taip pas juos?
Per gyvenimą jau spėjau išmokti kelis dalykus.

Tatai, yra:

1) Didžioji dalis žmonių galvoja, kad jų pasiekimai yra dėl jų darbo ir gebėjimų, o nesėkmės tik aplinkybių nulemtos. Tuo tarpu stebėdami aplinkinius jie mano priešingai - kad jų laimėjimai tai tik sėkmės apvaizdos, o nelaimės - užtarnautos. (pvz.: koks nors mokytojas visiems pasakos, kad vienas vaikas gerai mokosi, nes jis jį moko, o kad kitas nesimoko - tipo čia tėvai ar jis pats kaltas; sveikas žmogus galvos, kad neserga dėl to, kad sveikai gyvena ir "teisingai" mąsto, vaikų neturintis žmogus matantis besiožiuojantį vaiką parduotuvėje galvos, kad tėvai neauklėja ir panš. ir t.t.)

2) Arba labai gudri moteriškė, arba labai negudrus vyriškis, kažkur kažkada sugalvojo ir paskleidė mitą, kad moterys sekso nenori, kad joms riekia daugiau laiko pasiekti orgazmą ir panš.
Dabar iš to vieni pasidaro gražaus pinigėlio, o kiti depresuoja.

3) Lengviausias būdas įvertinti vietą, į kurią patekai yra apsilankyti jos tualete.

Ne, rimtai - atkreipkite dėmesį kada į tai.

Pirmą kartą šia tema susimąsčiau, kai pastebėjau, kad ligoninių I ir II aukšto tualetai skiriasi kaip diena ir naktis. 1 aukšte niekada nebūna popieriaus ar muilo, užraktai būna tik kokie tai penktą kartą persukti kabliukai,  kampe pūpso kokia tai neaiški ruda dėmė, kuri, nors ir supranti, kad tėra rūdys ant metalinės pertvaros sienos, bet vis tiek kelią ... abejonių savo kilme. 

Tuo tarpu antrame aukšte būna normalesni klozetai, užraktai, būna žymiai švariau, o jei dar atsiduri ryte ar ligoninėje lankosi kokių nors svečių, tai žiūr dar bus ir popieriaus ar muilo. (aš nekalbu apie tualetus skirtus pacientams, ar tuos tualetus be WC ženkliuko, kuriuose lankosi darbuotojai ir dalis pacientų). 

Esmė tame, kad į pirmo aukšto tualetus užeina visi, kas eina pro šalį ir kuriuos gamta prispiria nusilengvinti. Vargu ar toks žmogus lips į antrą ar kitą aukštą, skirtingai nuo tikro ligoninės lankytojo.

Taigi - kokį tualetą siūlo vieta, geriausiai atskleidžia jos nuomonę apie tai, koks tualetas tave, kaip jos lankytoją tenkintų.

Neseniai buvau vienos kavinės tualete, kuriame buvo net trijų spalvų bato tepalo. instant +5Lt arbatpinigių, nesvarbu, kad buvau su guminiais botais.
 
O makis nori, kad suvedinėčiau kodą.


Dabar pertraukėlė - štai puiki dainelė kosminių stočių vaikams apie tinkąmą elgesį su Felis silvestris catus):


Savaitgalį su Lapinu sudalyvavome Raudonplaukių dienose. Šeštadienį mokėmės rišti knygas japonišku metodu:


(Kampe slepiasi Shaltimira)

O sekmadienį Užupyje vyko madų demonstravimas su workshopu. Ir aš ten buvau, paišyti bandžiau:


(Lapinas su suplotu viršugalviu :V)


(Čia bandžiau nupiešti savo kursiokę Ievą)


(O čia aš apsimetu gauruota morka)

2012 m. spalio 8 d., pirmadienis

Blvyzga ir šiek tiek apie medicinos studijas


Sėdžiu vienoj iš tų mandrų kavinukių. Tegul jos pavadinimas lieka paslaptimi, kad nebūtų jai nemokamos reklamos, bet tikriausiai jos visos vienodos ir net pavadinimo ar konkrečios vietos atskleidimas niekam naudos neduotų. Kiekvienos iš jų įėjimas – tai tarsi mažas portalas į tą hipsterių ir kofeino planetą, kur kiekvienas gali valandų valandas kontempliuoti savo šaunumą, pradėdamas pigaus kavos puodelio šilumos ir brangios kavos jame ritualu.
Kaip jau galbūt supratote – dar esu išsitraukusi ir nešiojimą kompiuteriuką. Tai tikrai kompiuteriukas, nes žiūrint į aplinkinių jis yra pats mažiausias ir pigiausias.
Tik niekaip neprisiruošiu prijungti jo prie interneto, tad, jeigu šis įrašas kada ir pasieks mano blogą, tai jau nebus tiesiogiai iš šios keistos vietos. Bet, jei pasieks, bus netaisytas ir nekoreguotas, netgi antrą kartą neperskaitytas.
Čia pusė lankytojų išsitraukę savo vaisinius kompiuterius, tik ne visi laimėję aršią konkurencinę kovą dėl elektros rozečių, ir, kad ir kokie tie kompiuteriai bebūtų šaunūs, be elektrinių bambagyslių jie gana lepūs. Maniškis irgi už 20 minučių užmigs grožio miegu ir tikriausiai nutrauks šitą įrašą žodžio viduryje.

Prieš mane sėdi būrelis moksleivių merginų. Čia jos sudaro praktiškai visą likusią lankytojų dalį. Jų kalbėjimasis tarpusavyje labai įdomus, ir man net kyla minčių, kad jos netgi mėgaujasi tuom, kad aš sėdžiu priešais jas ir gerdama savo dekofinuotą kavą (kokia tai pornografija, toks išsityčiojimas iš gėrimo, bet man tai nerūpi) akivaizdžiai ir visiškai to neslėpdama jų klausausi.
Jos nusišneka taip, kaip nusišneka bet kurios kitos fiziškai ir psichiškai sveikos, „negaunančios“, kaip iš jų pasišaipytų jų vyriškos lyties bendraamžiai, merginos. Labai lengva pradėti nuo tokių šnekų nervuotis, bet kai supranti, kodėl tas nervas kyla, tai darosi juokinga iš savęs. Jei jų amžiuje aš kalbėjau nors kiek protingiau, tai tik dėl to, jog gyvenimas vertė mane mokytis. O visiems tiems, kurie dabar imtų aiškinti, kad jauniems žmonėms ir vaikams sukrečiantys išgyvenimai yra naudingi ir įkrečia proto, galiu pasakyti vieną – kai iš tiesų patiri kažką baisaus, negali to linkėti net priešui ar žmogui, dėl kurio tą patyrei. Tenori vieno – kad daugiau niekas niekada niekur nepatirtų nieko panašaus. Jei Rojus egzistuoja, jis pilnas idiotų ir vaikų (pastarųjų visokio amžiaus, įskaitant ir vyresnius nei septyniasdešimties).
Lauke yra tokių merginų pogrupis B – šiek tiek jaunesnis, rūkantis. Ir dar kaip rūkantis: taip demonstratyviai. Dviem pirštais laiko cigaretes, taip erotiškai išpučia dūmus pakėlusios savo plaukų kondicionierių iškedentas galvas, atkišdamos savo mažus smakrelius taip grakščiai, kad kiekvienas anesteziologas išbučiuotų vietoje šią savo kvėpavimo takų valdovę. Jei jos būtų bent porą metų vyresnės, toks rūkymas būtų mažų mažiausiai nepadorus, bet kol kas jos gali lolitiškai žavėti praeivius ir galvoti, kad jie grožisi jų protine branda ir fizine jaunyste. O visas žavesys slypi tame jų žvilgsnių tyrume. Daug moterų ir net vyrų tai rūko. Bet niekas nežiūri vaikų žvilgsniais.

Apie ką dar galėčiau parašyti.
Taip... apie medicinos studijas, apie kurias niekaip neprisiruošiu parašyti. Tiesą sakant, nieko doro, ką galėčiau trumpai pasakyti, taip ir nesugalvojau. Tiksliau sugalvojau, bet nieko naujo – visą tai, ką galėčiau pasakyti galite pasižiūrėti tuose nuostabiuose Tado Vidmanto filmukuose. Jie ne apie mediciną, bet apskirtai apie studijas. Ir jie yra šimtu procentų teisingi ir naudingi.
No stress. (Jei nepamiršiu, nuorodas į filmukus pridėsiu įrašo gale, jei jį publikuosiu).

Dažnai moksleiviai manęs klausia, kokias pasirinkti – medicinos, odontologijos, kineziterapijos ar dar kokias. Nežinant kas tai yra, viskas skamba labai vienodai, todėl nestokite kažkur vien dėl pavadinimo. Ne veltui šitie dalykai yra atskirti. Vieną dieną nuoširdžiai pasidomėję galite sutaupyti kelis vertingus gyvenimo metus. Netikėkite, kad viena specialybė yra krūtesnė už kitą – kiekviena turi savų pliusų ir minusų, tik jums reikia išsiaiškinti, ar jų pliusai būtent jums atsveria minusus. Būti krūta žiurke yra geriau nei paliegėliu vilku.
Kai nusiraminsite ir nuspręsite laikyti tokius brandos egzaminus, jog galėtumėte studijuoti mediciną, greičiausiai jums iškils klausimas – rinktis Vilniaus universiteto ar Lietuvos sveikatos universiteto (anksčiau vadinto Kauno medicinos universitetu) siūlomas studijas. Kai mokiausi mokykloje vieni norėjo mokytis tik Kaune, nes sklandė gandai, kad ten neva stipresnis praktinis paruošimas, kad ten buvo mokama pagal profilinę sistemą, kad ten visiems užtenka knygų, ko tik nebuvo ir dažnai tai buvo perpasakojimai iš nuogirdų ir gandų. Apie Vilnių tas pats – kad neva juk čia sostinė, kad čia gilesnės tradicijos, kad čia daugiau daroma mokslo, kad čia studentai labiau gerbiami ir panašiai. Tas pats. Realiai Kaunas ir Vilnius turi skirtumų, tačiau apie juos kalbėti gali tik tie, kurie porą metų mokėsi ir ten, ir ten ir, jeigu jus tie skirtumai labai domina, geriausia yra kreiptis tiesiai į aukštąją mokyklą ir jos klausti, ką ji jums gali pasiūlyti, ko negali kita. Studentų pasakojimus labai spalvina asmeninė patirtis ir lūkesčiai. Abu universitetai yra geri, abiejų studentai sąžiningai mokosi ir abiejuose yra gerų ir labai gerų dėstytojų. Jei esate vilnietis, tai nereiškia, kad studijos Kaune bus koks tai keistas dalykas ir panš. Pati įstojau į Vilnių ir esu labai patenkinta ir laiminga dėl savo pasirinkimo.

Šiuo metu medicinos studijos VU trunka šešerius metus - pačios studijos penkis su pusę ir dar pusę metų yra integruota internatūra. Anksčiau internatūra buvo kaip atskiri metai, galbūt kol jums teks į ją eiti, ji vėl tokia bus. Užsienyje dažnai medicinos studijos būna trumpesnės ir tai labai vilioja, bet ten dažnai į jas stojantys jau būna arba padirbę kokį nors darbą ligoninėje (kaip kad valytojos, kuriai nereikia diplomo) arba pasimokę kažko kito – biochemijos, fizikos ir panš. Neapsigaukite, nerašytų dalykų ten kitur tiek pat daug, kiek ir čia. Viena pažįstama mokėsi keturis metus odontologijos ir išvažiavo į Norvegiją mokytis tos pačios. Kadangi norėjo ir likti ten dirbti, todėl stojo į pirmą kursą ir baiminosi, kad bus „labai sena“ - kaip tik, paaiškėjo, kad savo kurse bus jauniausias žmogus ir visi stebėjosi, kaip ji būdama vos 23-jų jau žino ko nori gyvenime.
Pabaigus tuos šešis metus, gydytoju netampate, dar reikia mokytis rezidentūroje. Priklausomai nuo rezidentūros priklauso jūsų, kaip gydytojo specialybė – ar būsite šeimos gydytojas, ar kardiochirurgas ir t.t. Rezidentūra trunka dar nuo trejų iki šešerių metų ir į ją vėlgi reikia stoti. Pvz.: pernai į vieną konkrečią rezidentūrą priiminėjo tris rezidentus, o norinčių buvo 40. Kitur konkursai kartais būna mažesni – vos 3 ar 5 asmenys į vietą. Į dar kitas būna, kad net laisvų vietų lieka. 
Dalis rezidentūros vietų būna finansuojamos, kitos mokamos (gali būti, kad kažkurioje rezidentūroje visos vietos yra tik mokamos). Po rezidentūros dar galite siekti doktoratūros ir t.t.

Tad, jei studijuosite mediciną, negalėsite gyventi pagal principą: vienas darbas vienu laiku (na, žinote, tas mokyklinukiškas įsivaizdavimas: pirma išsilavinimas, po to karjera, po to šeima). Mediko gyvenimas labai įdomus: tą pačią dieną darbas, kvalifikacijos kėlimo paskaitos, vaikų nuvedimas į baseiną, aistringas seksas su antra puse ir kažkuriuo metu dar to vieno įkyraus paciento skambutis, kad jam paleido vidurius ir jis nežino, ar gali gerti angliuką (ir kaip tyčia per tą paskutinį užsiėmimą). Medikai mokosi ilgiausiai, bet statistiškai ilgiausiai išlieka jauni :)
Kai kurie studentai, neįstoję į norimą rezidentūrą Lietuvoje, išvažiuoja į užsienį, kiti važiuoja į tokią iš karto – pakankamai daug tokių studentų iš viso nebedirba gydytojo darbo, nes savo gebėjimus greitai randa kaip pritaikyti geresniam užmokesčiui gauti (jei LT žmogus į mediciną stojo tik todėl, kad yra labai gabus, jis labai greitai persikvaifikuoja į kitą sritį ir ima gyventi geriau ir lengiau nei medicinoje. Yra tokių žmonių, iš kurių atėmus jų milijonus ir visas pažintis, po dviejų metų jie vėl turės tiek pat. Kitiems kaip tik- duok ir duok, viską praras).
Negalėčiau pasakyti, kad studijuojant mediciną reikia mokytis daugiau ar mažiau nei kitose specialybėse, nes turiu pažįstamų, kurie studijuoja kitus dalykus ir mokosi tikrai ne mažiau. Kitose specialybėse yra daugiau tokių studentų, kurie laikosi nuomonės, kad išmoks kai reikės arba išvis jiems reikia tik diplomo kaip popierėlio. Antras esminis momentas yra tas, kad kai žmogui yra įdomu, jam ir mokytis yra daug lengviau.
Kai mokiausi mokykloje daug mano klasiokų norėjo įstoti į mediciną, nes specialybė tipo gerbiama ir medikai daug uždirba. Jokia pagarba nenukrenta iš dangaus – ją žmogus užsitarnauja arba jį kiti gerbia dėl to, kad tikisi, kad jis elgsis pagal tam tikras taisykles. Kai kurie žmonės iš viso negerbia nieko arba gerbia tik tol, kol iš žmogaus gali kažką gauti (pagarbą naudoja kaip to žmogaus papirkimą dėmesiu). Vien už baltą chalatą niekas jūsų negerbs ir, jei norėsite aiškinti, kad pagarbos nusipelnėte, nes sunkiai mokėtės, daug dirbote ir kažką paaukojote, bet kuris logiškai mąstantis žmogus jūsų paklaus – kas jūsų to prašė, juk viską darėte savo noru ir dėl savęs. Labai svarbu suvokti, daug daug žmonių patys pagarbos anei yra patyrę (nors gali galvoti kitaip), anei moka gerbti kitus (nors vėlgi gali galvoti kitaip), tad tokių žmonių jis nepalenksite į savo pusę, kad ir kaip bambą rausitės.
Kitas dalykas - uždarbis. Dauguma gydytojų daug neuždirba - galite dirbti per dvi darbo vietas ir uždirbti mažiau, nei uždirba koks nors informatikas paskutiniuose bakalauro metuose. Taip jau yra, nes visuomenėje yra gajus įsitikinimas, kad gydytojų kišenės pūpso nuo kyšių. Kai kurie gydytojai tikrai jų prašo ir kai kurie pacientai juos duoda, būtent ta mažytė dalis ir palaiko įspūdį (ne be žurnalistų pagalbos). Labai daug pacientų, kurie neva davė kyšį apie jį meluoja – tokiu būdu savo draugams ir artimiesiems sudaro įspūdį apie savo reikšmingumą: pasakyti, kad kažką tau padarė, nes davei sumą x yra labai gera: ir parodei, kad turėjai tokią sumą, ir parodei, kad „pašokdinai“ daktarą. Net kai kyšis būna, jis dažniausiai nebūna toks, kokį jį nusako pacientas – 50 litų tampa 700. Dauguma žmonių neturi duoti pinigų kyšį, net jei gydytojai jo ir prašo. Gydytojams, kurie ima kyšius, yra naudinga tokia sistema – jie prisirenka tokį didelį priedą prie algos, kiek pinigų negautų, jei būtų mokamos realiai adekvačios algos už darbą, jie skatina pacientus pasakoti kiek daug „reikia“ duoti, o kas geriausia, kad realiai nieko daugiau patiems gydytojams nei reikalauja jų darbas, daryti nereikia. Jei, bent vieną kartą negavę kyšio, sąmoningai jie kažką padarytų blogiau ar nepadarytų iš viso taip, greitai lėktų iš darbo ir taip susišiktų savo vardą, kad net neįsivaizduojate. Klaidos medicinoje nevyksta dėl to, kad kažkas kažką specialiai kažko nepadarė, o todėl, kad gydytojai yra pervargę ir persitempę – net nuostabiuosiuose Vakaruose 10-12% visų medicininių sprendimų yra klaidingi. Ką gauni už kyšį – tai lipšnumas ir meilumas, kai kurių žmonių nuomone „žmoniškas elgesys, kurio jie yra nusipelnę“. Iš tiesų pagarba, užuojauta, mandagumas ir panš. Gydo, tikrai gydo ir tai neturėtų būti perkama, bet kasdien matau, kad daug lengviau jo gauti yra gerbti gydytoją ir ligoninės personalą pačiam. Stebėtina, kiek vos keli žodžiai padaro daugiau nei triženklės sumos. Kyšių sistema yra naudinga mažai daliai gydytojų ir mažai daliai pacientų – visi kiti dėl jos kenčia. Kartais nukenčia net patys duodantys, kai pvz.: vienam duoda, kitam ne, vienam daugiau, kitam mažiau (pvz.: chirurgui duoda daugiau, o anesteziologui mažiau, slaugei dar mažiau – taip tarsi parodydami, kad šie žmonės dirba skirtingos svarbos darbą. Jų darbas tikrai skiriasi ir jie tikrai gauna skirtingus atlygius, bet į jus, kaip pacientą visi žiūri vienodai – norėdami padėti tiek, kiek gali ir tą reikia suvokti.) ir taip toks „davėjas“ gali tapti labai jau nemylimas kol vėl neduos. (Kai kurie gydytojai vengdami, kad kyšio negavęs personalas neužsirūstintų ant paciento, gautus pinigus dalinasi su juo, neretai savęs neįskaičiuodami į gavėjus. Ne tik gydytojų atlyginimai maži ir ne tik jie sunkiai dirba. Kiti už kyšius perka vaistus ir priemones to neišgalintiems pacientams. Čia galima būtų tęsti, bet neišsiplėskime. Norėčiau dar parašyti apie „dovanas“, kyšius vadinamus dovanomis, donavanas kyšiais ir panašiai. Kitą kartą.
Jeigu norite pagarbos ir pinigų, galite eiti į privačią praktiką ir ji nėra nei blogesnė, nei ką už „valdišką“. Tiesiog ji yra kitokia. Dalis mano kursiokų baigę mokslus nori dirbti tik privačioje praktikoje, kiti tik viešose įstaigose, treti ir tokiose, ir tokiose.

Labai dažnai gydytojai tik palengvina žmonių dalią, bet jos nekeičia. Labai dažnai jie iš viso nieko negali pagelbėti. Labai dažnai žmonės juos kaltina dėl to, kad jie pakenkė. Gydytojas nėra dievas, bet dažnai jis būna būtent ta viltimi, kuri niekada nepasiduoda. Kartais ta viltis būna tik žmogaus-paciento galvoje, nes visuomenėje neva labai geras gydytojas į žmones žiūri tik kaip atvejus ir kiekvieną sėkmę laiko ne džiaugsmu pacientui, o personaliniu pasiekimu... Žmonėms padeda ir kiti medicinos specialistai, šeimos nariai ar ligos-likimo draugai. Gydytojas tik teikia savo srities pagalbą, dažnai ir psichologinę ar skirsto finansinę (pvz.: turi nuspręsti, kuriems pacientams iš visų norinčių skirti kompensuojamus vaistus, nes yra kvota), bet tai jokiu būdu nereiškia, kad jo pagalba žmogui yra pati geriausia. Ir sveiki žmonės gali jaustis nelaimingi – gydytojas jiems nieko nepadės – ir nesveiki pagydyti gali vis dar jaustis nelaimingi ir netgi pykti ant gydytojo. Nestokite į mediciną vien todėl, kad neva norite padėti žmonėms. Tą daryti užtenka turėti širdį.

Žiūriu, greitai rašau, ir kompas tuoj išsikraus, nes liko vos 2% :) CHA! Va ir ne žodžio viduryje.
Jei turite klausimų dėl medicinos studijų ar šiaip – nesidrovėkite paklausti .Blogiausia kas gali nutikti, tai tiesiog neatsakysiu ir viskas.

2012 m. spalio 2 d., antradienis

Nauja šauni cukrinė

Savaitgalį su antra puse užsukome į blusų turgų.
Šiaip tai aš anksčiau tų blusų turgų visiškai nemėgdavau, nes juos sudarydavo pagrinde kažkokių tai šiukšlių pardavėjai (jei sena, nereiškia, kad vertinga. Ir jei vertinga, nereiškia, kad brangu) ir perkarusios paauglės su savo meniškais rankdarbiais-saviraiška (vėlgi - jei saviraiška, tai nereiškia, kad originalu. Ir jei originalu, tai nereiškia, kad brangu).

O bet tačiau, va kaip tik pagaliau pamačiau, kokiu būdu ten yra perkami daiktai iš tikrųjų. Atpasakoju:

Pirkėja: Kiek už šitą vazą?
Pardavėjas: 80Lt Čia krištolas
Pirkėja: Mm... Duosiu 10Lt.
Pardavėjas: PONIA!
Pirkėja: Gerai, duosiu 15, jei pridėsite dar tą besiprausiantį kačiuką *rodo pirštu į statulėlę ir išsitraukia pinigus*
Pardavėjas: Jum supakuoti?

:D OMFG

Tai ir mudu po to pigiau grybo įsigyjome štai tokią naują mielą cukrinę, kuri kažkada tai gulėjo vienoje Mažosios Lietuvos vaistinėje (kitoje pusėje net yra užrašų dailia rašysena), o vėliau, griaunant seną vaistinės sandėliuką, statybininkų buvo išgelbėta (kaip ir kiti sandėliuko turtai), kad gal bo vertinga.


(Saccharum - cukrus :) Nuotraukoje matomas cukraus kiekis sudaro pusę kainos, kiek sumokėjome už indą. Pardavėjęs dar kažką mums norėjo iš indų už ją atiduoti (matyt baisiai un-popular daiktai), bet kad mum tik šito norėjosi :D Ot išlepę, ne?)

Dar vakar žaidėme pirmą kartą "Protų kovose". Buvo baisiai smagu, man be galo patiko, jog žaidimas vyksta visoje Lietuvoje vienu metu! Komandos absoliučią daugumą sudarė medicinos studentai (ir vien odontologė, kuri pyktelėjo, kai ir ją priskyriau medicinos sričiai (tipo odontologai jau ne medikai???)), bet, manau mes visai visai neblogai pasirodėme:


(Sufleruoju komandos pavadinimas tas toks geltonam fone iš S raidės.)

HEHE 

Tik viena bėda - komandoje norinčių žaisti daugiau, nei galinčių. Kaip visada xD