2012 m. balandžio 25 d., trečiadienis

Pažymių knygelė ir vogiami darbai bibliotekoje


Dar vienas mano piešinys be mano žinios panaudotas kažkam pinigėlio pasidaryti:


(paspaudus pasididina. Kaune, Jonavos gatvėje yra >250 pastatų???? Tai kokio ilgio ta gatvė?)

Taip nutinka ganėtinai dažnai, kartą per 1-2 mėnesius, aš jau praradau viltį, nes arba paaiškėja, kad firmoje yra kažkoks tai darbuotojas, kuris teigia, kad piešinį nupiešė jis (greitai apsiramina, kai pasakai, kad turi orignalą), arba kai piešinio ieškoma su google ir yra kažkoks tai keistas įsitikinimas, jog Lietuvoje negali būti net pusėtinų piešinių autorių... o_O

Bet šį kartą tai nesusilaikiau, nes šitas pažymių aplankalas buvo ganėtinai brangesnis už kitus! 


Dar ir dėl to, kad šiandien buvau Mickevičiaus bibliotekoje. Joje, kaip ir įprastai, vyksta moksleivių piešinių paroda. Šį kartą neįsidėmėjau mokyklos, bet įsidėmėjau, kad septintokai sukūrė tiesiog nuostabius piešinius grotažo techika senovės Egipto meno tematika. 
Bet mačiau net 4 pavogtus darbus - jie buvo arba nuplėšti arba išpjauti. Baisėjosi ir darbuotojos, viena net lūkuriavo prie darbų, kad daugiau nenuneštų.

Atsimenu mokykloje tai labai retai kada mano piešinius dailės mokytoja atiduodavo ir man visada buvo keista kodėl jų neatiduoda net pasibaigus parodėlėms ar pabaigus mokyklą? Juk jinai susigrobdavo tokius piešinių kiekius, kad netgi "pedagoginiais tikslais" jai tokių nebūtų reikėję... Tai gal ir maniškis koks vienas kažkur pas kažką dabar prabangiam rėmelyje kabo :D

2012 m. balandžio 24 d., antradienis

Pavasariniai sausainiai

Kai prasidėjo reabilitacijos ciklas ir pažindinomęs su būsimų pratybų temomis atkreipiau dėmesį į vieną temą pasvadinimu "siurprizas". Tai pamąsčiau, kad ten bus arba koks nors filmas, arba 3 valandas keisime sauskelnes pacientams su dubens disfunkcija.

Vienaip ar kitaip, nusprendžiau siurprizo proga grupiokams iškepti sausainių. Savo grupiokais vadinu 13 grupę, kuriai priklausau, ir 14 grupę, su kuria drauge vyksta didžioji dalis pratybų. 14 grupė turi tokią akciją-atrakciją, kai kiekvieną savaitę vis kitas grupės narys iškepa kokį nors skanėstą (pyragą, sausainių, karštų sumuštinių, etc) ir atneša likusiai 14 grupei. Idėja tikrai labai šauni, bet 13 grupės nariai ja nesižavi, o kai "keturioliktukai" graužia kokius nors gardžius plakta grietinėle apipurkštus vaflius aplietus dviem skirtingais šokoladiniais glajais ir pabarstytais 3 skirtingais pabarstukais, tai puse akies žiūri graudžiu žvilgsniu (nors kai kurie 14 grupės nariai prikepa tiek, kad užtenka ir 13 ir, kadangi tai vis tie patys žmonės, tai kažkaip darosi sunku tikėti "netyčiai apsiskaičiavau ir daugiau iškepiau) :)

Iš pradžių galvojau, kad prasidėjus filmui (jei toks būtų buvęs) kaip nors tyliai būčiau tuos sausainius pasiuntusi dėžutėje po auditoriją, bet apsižiūrėjau ir siurprizo diena pasirodo bus tik rytoj, taigi sausainių autorystės nuslėpti nepavyko (ai, ir nesistengiau :) ).

Sausainių receptas:
500g kvietinių miltų; 250g margarino; 2 kiaušiniai; 125g cukraus; pakelis (aš dėjau 2 šaukštus) vanilinio cukraus; druskos. Viską suminkyti, palaikyti šaldytuve bent 30 min, kočioti (aš tiesiog suplojau rankomis, nes kočioti negaliu dėl nugaros skausmų), išspausti figūrėlės ir jei yra noras kuom nors papuošti. Aš puošiau glajumi, kurį padariau iš cukraus pudros, vandens ir maistinių dažų. Pigiausias būdas gauti maistinių dažų yra nusipirkti velykinių kiaušiniams skirtų dažyti dažų, tik reikia žiūrėti, kad jų sudėtyje būtų arba gryni maistiniai dažai arba su kokiu nors valgomu priedu (pvz.: vyno rūgšties ar dar ko). Sumaišę glajų dažų dėkite po labai labai nedaug - vos kelias kruopeles. Esant reikalui įdėsite daugiau, o per didelis kiekis nors kenksmingas ir nebus (nu ten reiktų gal visą pakelį supilti... o_o), bet gali pridėti tą keistą skonį, kuriuo pasižymi Kaziuko mugės meduoliai ir šakočio tešlos skanėstai XD


(Kepa. 200C ~12 min)


(Dalis sausainių jau dekoruoti.)

Mano sausainių dekoravimo įgūdžiai yra patys nuostabiausi! >:D


(Enorca neigimo stadijoje...)



2012 m. balandžio 22 d., sekmadienis

Savaitgalis

Penktadienį su antra puse nuėjome į Valkiriją". Vienas minusas - paskaudo užpakalį sėdėti o_o, o per pertrauką daug ten ratais neprivaikščiosi ;)


Šeštadienį su MF'o teismo medicinos būreliu važiavome į Vilniaus Jėzuitų gimnaziją reklamuoti mūsų universtiteto ir fakulteto 10-12 klasių moksleiviams. Važiavo ir kiti būreliai, man labiausiai patiko akušerijos ir ginekologijos būrelis ir jo prisistymas. 


(Šauniosios teismo medicinos SMD būrelio narės :D nė vienas vaikinas neatvažiavo :( Aš su zebrine suknele :) )

Buvau aplankyti mamos ir savo senajame kambaryje pasikuičiau, kad gal ką gero rasiu. Šį tą radau :D :


Kai atidariau, radau likutinių pieštukų rinkinį, kažkur turėjo būti ir su žaliais, mėlynais ir visais kitais, bet juos matyt pasiglemžė laiko ūkas D: ...


O šiandien bevažiuojant troleibusu į jį įlipo porą vyriškių ir garsiai rėkdami pareiškė, kad vyskta anekdotų čiampionatas. Dovana už ankedotą. Kol didžioji dalis troleibuso dalyvių šia akcija-atrakcija baidėsi aš nusprendžiau pasakyti anekdotą:

Vyksta paraolimpinės plaukimo varžybos. Ateina bekojis, berankis, bekojis ir berankis ir galva. Neria bekojis ir plaukia rankomis, neria berankis ir plaukia kojomis, neria bekojis ir berankis ir plaukia besisrangydamas, neria galva ir niekaip neplaukia. Ištraukia galvą iš vandens ir sako:
- Nu galva, galva, kam gi tu bandai plaukti, jei nieko neturi?
- Aš visus metus mokiausi ausimis plaukti, o jūs man kepurytę uždėjote! :(

Tai gavau kokį tai krepšiuką:


O jame kelioninis puodelis:



2012 m. balandžio 18 d., trečiadienis

10 įdomių nuotraukų I

Sakau nusitvarkysiu desktop'ą, o ką gero rasiu, čia irgi sudėsiu :)
Nuotraukos ne mano, praktiškai visos aptiktos googlinant kokios nors informacijos ir tiesiog išsisaugotos dėl savo gražumo/įdomumo.


(Man atrodo čia aksalotlio mažyliai. Mane sužavėjo jų besivystančios žiaunos ir išsipūtę trynio maišai. Kai turėsiu vaikų būtinai reikės paauginti varlių terariume, kad pamatytų kaip iš buožgalvių užauga varliukai.)


(Katinas-pica. Kai pagalvoji, tai taip nesudėtinga iškepti. Reikės ir man kada :D Jei ryt niekur nereikės eiti, taip ir padarysiu!)


(Mergaitė su įgimtu apgamu dengiančiu beveik visą jos ranką. Apgamas greičiausiai apaugęs švelniais kailiuką primenančiais plaukeliais.)



(Gyvatės išnara.)


(Žindantis šikšnosparniukas. Motina kaip tik ražo sparnus - šiaip ji juos būna suglaudusi, prilaiko ir šildo mažylį.)


(Gua-Sha pacientė. Gua-Sha - tai iš rytų liaudies medicinos atėjęs alternatyvus būdas gydyti lėtinius ir ūminius skausmus. Dažniausiai namie su šaukštu, moneta ar butelio kamštuku smarkiai trinama oda tol, kol atsiranda būdingas raudonumas - elementariausia liaudyje vadinamoji "mėlynė", nors, jei teisingai atliekama Gua-Sha terapijos metu kraujagyslės neplyšta ir bėrimas išnyksta per 2-3 dienas, nepalikdamas jokių žymių. Profesionalai dažniau naudoja įvairius pusbrangių akmenų ar gyvūnų kaulus/ragus/kanopas pridėti mistiškumo ir placebo poveikiu sustiprinti skausmo malšinimą.
Smegenyse, tam tikruose centruose, skausmas iš odos "paima viršų", ir tada mažiau skauda sąnarius, nugarą ir panš., nors gali atrodyti, kad odos net neskauda! Gryniausias smegenų trolinimas, ne kitaip. Gyjant bėrimams išsiskiria daugybė biologiškai aktyvių medžiagų, kurios galbūt daro įtaką ir kitiems organizmo gyjimo procesams. Europoje tokiam skausmo mažinimui ir "organizmo sužadinimui" populiaresni visokie tepalai su bičių nuodais, pipirų ar garstyčių kompresai. Pati šito Gua-Sha tikrai nenorėčiau D: *laiko apsikabinusi garstyčių pleistrų pakelį*
 Lietuvoje Gua-Sha dažniausiai vadinami visokie "kosmetiniai masažai su raganosio kaulu"... )


(Sunku pasakyti ar čia raudonplaukis juodaodis berniukas su retesne mutacija, ar "rufous" albinizmas, būdingas afrikiečiams. Bet nuotrauka man pasirodė labai graži :) )


(Uvula bifida. Greičiausiai šio žmogaus ir akys buvo neproporcingai toli viena nuo kitos, o galbūt ir ne. )


(ŽIV pacientas ruošiamas maudymui. )

(Šeškučiui perpilamas kraujas.
 Kiek žinau šiuo metu Lietuvoje kraujas perpylamas dažniausiai tik šunims (vieno perpylimo kaina siekia berods net 400-500Lt!), o kitiems gyvūnams, tik jei pasiseka rasti donorą ir tą sutinkantį daryti veterinarą. Kadangi auginu katiną prisiskaičiau, kad katės turi tik vieną kliniškai reikšmingą kraujo grupę, kuri gali būti A, B arba AB ir ji labai priklauso nuo katės veislės. Pvz.: tikras siamo veislės katinas niekada neturės B kraujo grupės, o štai tarp kiemo rainiukų bus kokie 45% tokių kiciulų (mėlynas kraujas, hehe :D). Tuo tarpu šeškams dar niekas jokios kraujo grupės nėra nustatęs. Iš vienos pusės tai labai gerai - nelaimės atveju donorais gali būti kiti sveiki šeškiukai, bet ir blogai - kad niekas nerado, dar nereiškia, kad jų nėra.)


2012 m. balandžio 16 d., pirmadienis

Drakonas ant rudo popieriaus

Nupiešiau dar vieną piešinį :D Šį kartą Novarock drakoną Nova, tik gal per daug neatpažįstamai "nustiliavau" o_O oh, well :)

Nuotraukos darytos maždaug kas valandą. Iš pradžių nusipiešiau drakoną paprastu pieštuku:


Tuomet pradėjau vedžioti tušu.



Tik kai apvedžiojau, atkreipiau dėmesį į tai, kad dešinėje pusėje juodos plunksnos daug "riebesnės", tai padėtį bandžiau taisyti kairėje fone pripiešdama kokį tai juodą "tribal" motyvą, o tuomet jis įkvėpė pripiešti ir foną raudonu tušu:


Po to dar šiek tiek balto akrilo. Ir štai, 5 su puse valandų darbo rezultatas:


Jei kas nors labai nekantrauja ir nori pamatyti tokias piešimo proceso nuotraukas dar preiš tai, kai piešinys yra baigtas, tai nuo šiol gali tą padaryti apsilankęs mano naujame tumblr'o puslapyje :D

Beje, nupiešiau dar vieną drakoniuką, šį kartą susikūriau asmeninį, kad jį galėtų nupiešti tie, kurie nori su manimi daryti taip vadinamą art-trade, ar šiaip man ką nors nupiešti. :) Pavadinau jį Holmu, nes kol piešiau kaip tik su antra puse žiūrėjome naują Šerloko Holmso filmą xD


2012 m. balandžio 15 d., sekmadienis

Apklausos apie peles rezultatai

Baigėsi dar viena apklausa (būtinai prablasuokite naujoje ;) ).
Šį kartą klausiau apie tai, kuo pelės yra reikšmingos. Balsavo net 100 internautų. Oh, baby!

Balsavimo rezultatai pasiskirstė štai taip:

Mažiausiai, tik 6 žmonės, nusprendė, jog pelės yra kenkėjai ir ligų platintojai. Galima daryti išvadą, jog mano skaitytojų tarpe yra labai mažai žmonių gyvenančių nuosavuose namuose. 
Ta proga nupiešiau vargšę pelytę, kuri norėjo paskanauti elektros laido izoliacijos, bet buvo nutrenkta  srovės (kažkaip dėl to piešinyje ji tapo panaši į plikauodegę voverę...):


(sukrečiančio skonio laidas)

19 žmonių, arba labai myli pėles, arba yra skaitę Douglas Adams'o "The Hitchhiker's Guide to the Galaxy" :)   Tad nupiešiau pelę-pamišusią mokslininkę. Muahahahah >:D


("I mean, yes idealism, yes the dignity of pure research, yes, the pursuit of truth in all its forms, but there comes a point I'm afraid where you begin to suspect that if there's any real truth it's that the entire multi-dimensional infinity of the Universe is almost certainly being run by a bunch of maniacs; and if it comes to a choice between spending another ten million years finding that out and on the other hand just taking the money and running, I for one could do with the exercise")

29 žmonės įvertino pelių svarbą moksliniams tyrimams.
Asmeniškai man labai didelį įspūdį padarė pelių ir žiurkių elgesio skirtumas, kai pirmą kartą pamačiau jas tikroje laboratorijoje. Pelės savo narveliuose šmirinėjo bele kaip, vienai suleido į pilvo ertmę fiziologinio tirpalo demonstraciniais sumetimais (tai jai nepakenkė), tai atrodė, kad ta pelė net nesuprato to - po to ne tik kad laborantei vėl į narvelį įkišus ranką pati atėjo, bet dar ir jos draugės lindo pasižiūrėti kas čia bus. Tuo tarpu žiurkės elgėsi visiškai priešingai - pamačiusios mus visos susigūždavo savo narvų kampučiuose, susimesdavo į krūvas ir taip nusukdavo snukučius, kad akių nesimatytų - net užsimerkdavo ar letenėlėm dengdavosi galvas. Tik viena kuri karts nuo karto pakeldavo snukutį pažiūrėti ar mes dar ten, o jei ilgai žiūrėdavo į vieną kurį narvelį, tai, tikriausiai silpniausią, iš savo ratelio išstumdavo: "imkit ją". Laboratorijos darbuotoja papasakojo, kad jos elgiasi panašiai kaip pelės iki tol, kol bent vienai ką nors padarai. Po to, kad ir kokios didelės draugės darbuotojams būtų buvusios, daugiau niekada niekada nepasitiki ir nebedraugauja. Buvo akivaizdu, kad skirtingai nuo pelių, žiurkių patiriamas emocinis ir psichinis stresas tuose narveliuose buvo tūkstantį kartų siaubingesnis už fizinį. Taip pat pasidarė aišku, kodėl norint atlikinėti bandymus su gyvūnais leidimų taisyklės vienokiems ir kitokiems gyvūnams labai skiriasi, o dirbantys su tokiais gyvūnais, kaip katės ar šunys, patys dažnai suserga depresija, su šimpanzėmis netgi žudosi :(
Bet, jei nebūtų laboratorinių gyvūnėlių, tuomet pirmąsias bandymų stadijas tektų pradėti su žmonėmis savanoriais... Arba nustoti ieškoti naujų vaistų, ligų vystymosi modelių ir panašiai.

Pelytė labirinte:


(Pelės labirintuose visuomet atrodo labai įdomiai. Jei turėčiau pelę, sukonstruočiau jai naminį labirintą :D )

Na, o daugiausiai (49) skaitytojų visgi nubalsavo už tai, kad pelės yra tiesiog mielos.
Nupiešiau pelytę, kuri gavo raugintą agurkiuką:


(JĖGA, AGURKAS!)

Visi piešinėliai yra 6,5x9cm dydžio (ACT/ACEO kortelės dydžio), įdėti į mažytes įmautytes ir pasiruošę būti išmainyti į atitinkamo dyžio paveikslėlius :) Ar kortelės vis dar yra (ir kokias šiuo metu mainau iš viso) galite pamatyti štai čia.

2012 m. balandžio 12 d., ketvirtadienis

Raumenų skausmas po sporto, pikti randai po auskarų vėrimo, chimeros ir netikri kaulai

Tikriausiai kiekvienas yra nors kartą per gyvenimą jutęs raumenų skausmą po "gero" pasportavimo ar tiesiog po ilgesnio ar sunkesnio fizinio darbo?
Atsimenu mokykloje per fizinį pasakojo, jog raumenis skauda dėl juose susikaupusios pieno rūgšties, kuri ir dirgina. Bet skaumą visuomet jausdavau dviejų rūšių - pirmasis būdavo iš karto po sporto ir praeidavo gana greitai, per porą minučių ar valandą, antrasis kaip tik kildavo tik po dienos ar dviejų ir būdavo žymiai stipresnis, praeinantis palengva, po pagulėjimu šiltoje vonioje...
Nervus ir jų galūnėles dirgina ir pieno rūgštis (minėtas trumpalaikis skaumas), bet ilgiau ir pikčiau uždegimo metu besiskiriančios medžiagos. Iš kur uždegimas? Dėl to, jog sporto metu įvyksta audinių mikrotraumos -  mažyčių įtrūkimai.
Kadangi uždegimui reikia laiko "įsibėgėti" tai ir skausmas prasideda tik kitą, o kartais net ir tik dar kitą dieną po sporto.
Kaip kitaip, jei ne skausmu gamta mums lieps ramiai pasėdėti, kol ji gydys mūsų žaizdas?

Mane visuomet kamavo klausimas, ar po tų mikrotraumų nelieka randų? 
Akivaizdu, kad nors ir susidaro, bet tolimesniam gyvenimui netrukdo. Bet ar visiems taip? Kai kuriems žmonėms kartais (o kai kuriems visada), net po mažyčių žaizdelių odoje lieka didžiausi į paviršių išsišokę randai, kurie netgi gali tapti ganėtinai piktybiniais dariniais. Tokie randai vadinami keloidais.

(Keloidas dėl auskaro vėrimo žaizdelės.)


(Čia įdomu, jog "tradicinėje" vietoje auskaras keloido formavimosi neišprovokavo, o štai dėl kito - jau pradėjo augti.)


(Keloidas po cezario pjūvio operacijos. Kai kurie chirurgai (ar akušeriai ir kt.) visuomet operuoja ir siuva taip, kad rando neliktų visai (kiti dar ir riebalų perteklių mėgsta pašalinti, kad po operacijos žmogus atsibustų ir po nemokamos "riebalų nusiurbimo operacijos". Geradariai. Kiti operuoja taip - kad randas būtinai matytųsi ir kad būtų aišku kodėl pjūvis buvo darytas, čia tam atvejui, kad jei toks žmogus atsidurtų be sąmonės vėl pas medikus arba pats pamirštų kas jam buvo daryta, būtų aišku iš karto. Tikri geradariai. Bet kartais rando nebūna, kad ir kaip "stengtumeisi" jį padaryti, o kartais jis būna toks siaubingas, kad vėliau visokie "natūralaus grožio mylėtojai" jais bando atrgąsyti nuo plastinių operacijų aiškindami, kad čia vien dėl medikų kaltės taip įvyko (pvz.: krūtų didinimo operacijų atveju). Iš vienos pusės tai tikrai mediko kaltė - juk nebūtų pjūvio, nebūtų ir rando.... Kai kurie plastikos chirurgai dėl "papjausto" žaizdelių savo pacientams, pasižiūrėti ar jie nėra linkę į keloidinius randus, kad vėliau neeitų ir neskalambytų visiems kaip jiems randą išaugino. Bet realiai dažnai nėra aišku KODĖL vienu atveju tam pačiam žmogui toks randas formuojasi, o kitu ne.)

Normaliu atveju gyjantis randas iš pradžių būtų perraugęs taip vadinamuoju granuliaciniu audiniu - jis purus, jame daug kraujagyslių, dėl to jis rausvas ir minkštas, o vėliau perauga paprasčiausiu jungiamuoju - kompatiškiau išisdėsčiusiom ląstelėm, mažiau kraujagyslių - jis baltas, tvirtas. Keloido atveju granuliacinis audinys "goes wild".

Labai maži defektai gali užgyti ir be granuliacinio audinio stadijos - ji skirta tam, kad "pigiai ir greitai" užkišti skylę kūne, o jeigu dar yra išlikę kamieninių ląstelių - žaizda gali užaugti ir visai be rando - defektą tiesiog užpildys naujai susidarusios audinio ląstelės. Žinoma šis užpildymas niekada nebus toks tobulas, koks buvo prieš tai buvusi audinio stuktūra, bet tai bus bent jau kažkas panašaus ir labai artimo.
Kamieninių ląstelių "mikropointiškai" mažas kiekis gali cirkuliuoti kiekvieno iš mūsų kraujyje, tik jos nėra tokios visagalės, kaip kad tos, iš kurių išsivystome mes patys. 
Jei nuspręstumėte tapti kaulų čiulpų donorais, kai iš jūsų imtų kraujo kamienines ląsteles, tai jums tiesiog suleistų tam tikrų cheminių medžiagų, dėl kurių šiek tiek jūsų pačių kraujo kamieninių ląstelių išlįstų iš kaulų čiulpų į kraują. Jūsų kraujo dalis būtų paimta, iš jos "išfiltruotos" šios ląstelės ir suleistos žmogui, kuriam donoroas jūs esate (recipientui). Tomis cheminėmis medžiagomis jūsų kūnas tiesiog būtų "apgautas", jog susirgo ir jis imtų, kad kažkur nenutiktų taip, kad raudonieji kaulų čiulpai, kurie gamina kraują neišmirtų, todėl ir pasiųsti tokį ląstelių "pastiprinimą". Procedūros metu justumėte į gripą panašius simptomus, bet jie greitai liautųsi, mat pačio gripo nėra, tik "apgaulė".
Šis pastiprinimas puikiai randa savo taikinį - tuščius kaulų čiulpus be tokių ląstelių ir kito žmogaus kūne - prieš procedūra jame piktybiniai kaulų čiulpai (dėl kurių žmogus ir susirgo kraujo vėžiu ar kt. liga) tiesiog būna sunaikinti. Kalbant buitiškai įvyksta ne kraujo perpylimas, o kraujo "persodinimas", nes recipientui, vos kamieninės ląstelės prigyja, ima gamintis donoro kraujas. Taip gali pasikeisti ir kraujo grupė, ar ląstelių "lytis" (jei tik taip galima sakyti), jei ląstelės persodinamos iš vienos lyties žmogui kitos. (Yra ir kitas metodas, kurio metu kaulų čiulpai traukiami tiesiai iš kaulo... Žymiai skausmingiau, bet kai kuriems žmonėms toks būdas atrodo ne toks bauginantis ir jie sutinka kaulų čiulpų donorais būti tik jei iš jų jie bus paiimti būtent taip.)
Tokių kamieninių ląstelių turi visi organai, kurie geba atsinaujinti - tik ne visų jos gali tą daryti tiek daug kartų, kaip kraujo ar, pvz.: odos - tik dėl jų mūsų oda keičiasi visą gyvenimą - vienas sluoksnis nusilupa, kitas jį pakeičia. Pastaraisiais metais medicinoje labai daug kalbama apei mikrochimerizmą - chimeros, tai tokie organizmai, kurie turi 2 (ar daugiau) skirtingas genetines "populiacijas" (neskaitant lytinių ląstelių, kas be ko). Jos gali būti išsidėsčiusios salelėmis (mozaicizmas), jos gali būti susimaišiusios. Jos gali būti kilusios iš vienos propopuliacijos - pvz.: kai kuri ląstelė įgyjo tam tikrų mutacijų, kurios išsilaikė visuose iš jos kilusiose. Arba gali būti iš dviejų skirtingų - pvz.: du embrionai susiliejo ir sugebėjo suformuoti vientisą individą (žinoma daug dažniau to padaryti nepavyksta. Tik labai maža dalis dvynukų nėštumų ir baigiasi dvynukų gimimu. Didžiąja dalimi atveju vienas dvynukas "nukonkruoja" kitą ar jis pats žūną dar tokioje ankstyvoje stadijoje, kai net pati mama nežino, jog laukiasi. Dėl to dirbtinio apvaisinimo metu į motinos gimdą "įtaisoma" daugiau nei viena gemalo užuomazga. Vis dėl to, jei abu/visi/dalis embrionų stiprūs ir atkaklūs, tai nėštumas tampa daugiavaisiu. Ir nors tikimybė tam santykinai maža, bet darant daug dirbtinių apvaisinimų ir tokių nėštumų susidaro didesnis skaičius.). 


(Blaschkoso linijos - nugaroje formuoja V raidės formos, o pilve S raštą. Linijos atitinkta ląstelių judėjimo kryptį embrioninio laikotarpiu migruojant ląstelėmis iš kurių išauga oda. Kartais žmogus gali turėti vieną baltą ar tamsią liniją - kokrečioje ląstelėje "promotėje" įvyko mutacija nulėmusi pigmento gamybos sutrikimą ir jį paveldėjo visos ląstelės, kurios iš jos kilo. Dėl kitų mutacijų žmogus gali būti toks pats dryžuotas kaip tigras ar dėmėtas kaip leopardas (nereikia maišyti su tikromis pigmentacijos ligomis, kurios gali imituoti tokias mutacijas). 
 Kartais tokia linija gali būti vienintelis palikimas "asimiliuoto" gimdoje buvusio dvynuko. Berods kažkurioje CSI serijoje gaudė nusikaltėlį, kurio burnos ląstelių DNR ir spermos DNR nesutapo - tai ten gana vaizdingai rodė to nusikaltėlio nugarą ir buvo pateiktas būtent toks "suagusių" dvynukų atvejis.)

Visi mes gimstame kaip mikrochimeros - nes turime mažulyti mažutėlytį iš motinos į mūsų kūną migravusių ląstelių skaičių (na, toks jis ten ir "mažulytis" . Didžioji jų dalis žūva dėl natūralių priežasčių. Į kitas ima piktai reaguoti imuninė sistema, dėl to žmogus gali susirgti autoimuninėmis ligomis. Kai kurios tampa stebuklingų išgyjimų priežastimis - tokios ląstelės zuikės gali būti ir kamieninės ląstelės, jos gali rasti sau vietą pvz.: sunykusių kasos beta ląstelių vietoje ir stebuklingai sulėtinti cukrinio diabeto progresavimą, kitos gali rasti kampelį širdies raumenyje. Iš vienos pusės tokie stebuklai yra tokie reti, kad jų yra aprašyta vos po vieną/kitą atvejį. Iš kitos pusės, dauguma jų niekada ir neišaiškės.

50-75% gimdyvių kraujyje po gimdymo irgi galima rasti vaisiaus ląstelių ("zuikiai" juda abiem kryptim :) ). Netgi yra išskirta vilkligės forma, kuri prasideda tik po nėštumo - tiriant tokių moterų plaučius galima pamatyti, kad vaisiaus ląstelės net sugebėjo daugintis motinos kūne (taip pat gali judėti ir vėžinės ląstelės iš/į motiną/vaisių, bet tai jau kitos dienos tema). Bandymai su gyvūnėliais yra įrodę, kad tos ląstelės gali išgyventi tikrai ilgai ir motina nešioti ląsteles net iš prieš tai buvusių nėštumų, o į vaisių gali migruoti ląstelės "paveldėtos" iš vyresnių brolių ar seserų, ar net iš pačios motinos motinos... Skamba gal kaip ir mokslinė fantastika, bet ląstelių migracija gali būti tokia ryški, kad pvz.: jei karvė susilaukia dvynių teliukų - buliuko ir telyčaitės, telyčaitėje migravusios buliuko ląstelės gali įsitaisyti gaminti vyriškus hormonus ir tokia telyčia tiks tik mėsai, nes bus nei vaisingai, nei pieno duos. Angliškai jos vadinamos "freemartin", nežinau kaip lietuviškai. Bet, pamenu, kad Aldous Huxley savo romane "Drąsus naujas pasaulis" ("Brave new world"), šiuo terminu vadino moteris, kurios dar vaisiaus stadijoje "apdorotos" vyriškais hormonais gimdavo negalinčios pastoti (net 70% visų moterų tame pasaulyje)- neabejoju, kad nors A. Huxley galėjo panaudoti bet kokį iš kelių galimų medicininių terminų skirtų tokiems atvejiems žmonių pasaulyje įvardinti, bet pasirinktas veterinarinis tik dar labiau tiko prie pašiepiamo "tobulo" pasaulio, kur viskas logiška ir pagal taisykles. Kaip fermoje. Jei kas skaitėte lietuviškai ar turite knygą namie, gal galite pasakyti ar lietuvių vertėjai irgi rado tinkamą terminą? Pirmame skyriuje jau turėtų būti apie jas.


(Nežinau paveikslėlio autoriaus, bet jis pats tiesiog tobulai iliustruoja chimerizmą - vienas žmogus savimi užpildo kito trūkstamą vietą. Man patinka kaip dailininkas ar dailininkė pavaizdavo trūkstamą vietą širdies plote, kaip nutiesė mėlynas venas atitinkančias vaiduokliško (dėl savo "aukos" nebeegiztuojančio) žmogaus spalvą, ir net pridėjo mažytę mitinę chimerą, kurios garbei šis reiškinys taip ir vadinamas, kad tikrai būtų aišku apie ką eina kalba. )

Grįžtant prie pirminės temos, ar gali raumenų, sausgyslių ir kitų darinių, kuriuos skauda po fizinio krūvio randai "go wild"?
Taip, viena iš tokio "pašėlimo" ligų yra Fibrodysplasia ossificans progressiva, dar vadinama akmeninio žmogaus liga. Jos metu lieka aktyvus genas, kurio dėka embrioniniu laikotarpiu mes sugebame užsiauginti kaulus. Įvykus mikrotraumai prasideda mikrouždegimas. Nors ir mikrouždegimas, nors ir be jokių bakterijų ar virusų, bet vis tiek uždegimas, nes organizmas turi "surankioti" žuvusių ir sutraiškytų ląstelių liekanas, sudaryti sąlygas užgyti tiesiog sužeistoms ląstelėms, neleisti jų užpulti patogeniniams mikroorganizmams. Į vieną iš to uždegimo metu imuninės sistemos gaminamų baltymų, likusio aktyvaus geno dėka, kaulus formuojančios ląstelės sureaguoja kaip į signalą dirbti - tai jos ir dirba - žaizdelės užgyja kauliniu, o ne jungiamojo audinio ( nespėja "pasirekšti" ir kamieninės ląstelės) randu. Liga, anksčiau ar vėliau, bet praktiškai visiems ja sergantiems pasireiškia iki 10 metų amžiaus - iki tol mažiau audinių plyšta dėl didesnio vandens kiekio juose, o ir imuninė sistema dar tik bręsta ir mokosi efektyviai dirbti. (Mažas vaikas peršalimu sergantis 11 kartų per metus yra visiška norma, bet suaugęs žmogus niekada nebūtų "norma" - visuomet būtų kažkokia tai liga, dėl kurios jo imunitetas būtų toks silpnas...)

Atrodytų, kad tiesiog nereikia "persiplėšti" - nebus žaizdų ar mikrotraumų - nebus randų, tiesa? Problema slypi tame, kad kaip ir su visais kitais sužeidimais - skauda labiau tada, kai į sužeidimą įtraukiama daugiau nervinių galūnėlių ar pačių nervų (nebūtina pažeisti juos pačius, juos gali pažeisti iš sužalotų ląstelių išsiskyrusios medžiagos, arba jie gali būti paveikti prasidėjusio uždegiminio proceso). Mažytės mikrotraumos mus lydi nuolatos, nes ir raumenimis naudojamęs kasdien. Galų gale, bent jau pasiražome ar miegodami pasispardome. Lašas po lašo, mikrotrauma po mikrotraumos, mažytis sukaulėjimas po sukaulėjimo.


(sergančiojo nugara)


(kompiuteriu sugeneruota skeleto rekonstrukcija)


(kairėje sveikos moters krūtinės rentgeno nuotrauka - kuo šviesiau, tuo audiniai tankesni, matosi netgi krūtys, nes jų vietoje susidaro storesnis audinių sluoksnis rentgeno spinduliams praeiti. Dešinėje - sergančiojo krūtinės nuotrauka)


Niekas nežino kodėl, bet liga dažniausiai "pasigaili" diafragmos - pagrindinio raumens reikalingo kvėpavimui, liežuvio raumenų - reikalingų ryti ir akies judinančių raumenų. Taip pat širdies ir lygiųjų raumenų - šie raumenys skiriasi nuo visų kitų randamų kūne, ir yra reikalingi vidaus organų darbui ir jų pažeidimu metu vykstantis uždegimas greičiausiai pasižymi šiek tiek kitokiomis ypatybėmis.
Vis dėl to liga yra mirtina ir labai retas kuris išgyvena iki 40 metų amžiaus.
Buvo mėginimų Fibrodysplasia ossificans progressiva gydyti skvalaminu - antibiotiku, kurį gamina kremzlinių žuvų kepenys. Be imuninės-apsauginės funkcijos ši medžiaga taip pat trikdo su žuvų kūno kaulams sukaulėti (jie tą gali padaryti, nereikia galvoti, kad jos to "nemoka" vien dėl to, kad evoliuciškai yra "senesnės" už kaulines žuvis :) ryklio dantys gali atrodyti kauliniai, bet jie yra pakitę žvynai ), taigi juo buvo mėginta ir gydyti akmeninio žmogaus liga sergančius asmenis. Deja, bet bandymai nutrūko - preparatu šiuo metu bandoma gydyti tam tikras onkologines ligas. Jį patį kaip maisto papildą platina kai kurios kompanijos, bet jos niekam neturi atsakyti ką ten tiksliai deda...

Pabaigai, jau nebe į temą, bet prisiminiau dar vieną galbūt jums įdomią galinčia pasirodyti ligą. Akmeninio žmogaus atvejų yra aprašyta tik ~2000 per visą dabartinę medicininę istoriją (žinoma, realių susirgimų atvejų visuomet būna bent kelis-keliasdešimt kartų dažniau, bet tai vis tiek yra beprotiškai reta liga). Dar beprotiškiau retesnė (ir pati beprotiškesnė) yra Protėjaus sindromas (Wiedemann'o sindromas, jei kalba eina  apie naujagimius). Jo metu dėl vieno geno mutacijos sutrinka audinių augimas į dydį - jei sutrinka viso organizmo užauga labai keisti gigantai, jei dėl chimerizmo mutacija yra tik tam tikoje galūnėje - auga tik ji, jei mutavusios ląstelės po kūną išsimėčiusios salelėmis ar susimaišiusius su sveikomis - liga atrodo dar kitaip. (tikro chimerizmo gali ir nebūti, tiesiog vienose ląstelėse genas gali įsijungti, o kitose ne - geriausias tokio veikimo pavyzdys, tikriausiai dar iš mokyklinio biologijos kurso žinomos trispalvės katės :) ).
Šiuo metu su diagnozuotu Protėjaus sindromu gyvena 120 žmonių. Realus skaičius, be abejonės gali būti nepalyginamai didesnis.


(Protėjaus sindromu sergančiojo žmogaus delnas. Delno audiniai auga, kadangi kaitaliojasi su mutacijos neturinčių audinių plotais, tia dėl to ir susidaro keistas, smegenų vingius primenantis vaizdas.)


(Pėda)



(Mutaciją turi rankų audiniai.)


(Mutaciją turi kojų audiniai. Gal sunku įsivaizduoti, bet auga ne tik raumenys, oda, bet ir kaulai po jais... Man šita nuotrauka labai patiko, nes kojos apautos batais. Kažkaip ne taip grėsmingai atrodo, nors, be jokios abejonės, liga dažnai yra mirtina - įsivaizduokite, jei ima augti ne galūnė, o vidaus organų audiniai, jei krūtinės ląstos raumenys ir kaulai... Jau vien tik tokias galingas galūnes reikia aprūpinti širdžiai krauju, saugoti jas nuo pragulų, susitaikyti su aplinkinių reakcijomis ir panašiai. :( )

Tai tiek va šiandienai :) Kažkaip prisėdau ir surašiau, kas šiuo metu galvoje sukosi.

2012 m. balandžio 10 d., antradienis

Kodėl vonioje susiraukšlėja pirštai

"Labas ENORCA,  kodėl vonioje pirštai susiraukšlėja? Mano mama sako, kad oda išbrinksta vandenyje, nes per ilgai sėdžiu. Ar tai jai nekenkia (odai, ne mano mamai)? Anonimas 11m"

Iš tiesų - daug žmonių pastebi, jog sėdint vonioje pirštų galiukai (tiek ranktų, tiek kojų) susiraukšlėja. Viena iš hipotezių kodėl taip nutinka yra jog vanduo skverbiasi į raginį odos sluoksnį, jis suminkštėja ir pradeda raukšlėtis. Netgi kai kurios vaikiškos enciklopedijos pateikia būtent tokį paaiškinimą, pamenu pati esu skaičiusi.

Tačiau kai kuriems žmonėms pirštai susiraukšlėja net jei jie vaikšto po lietumi su skėčiu ar skuta bulves, o kitiems nesiraukšlėja netgi jei jie valandą guli šiltoje vonioje ir skaito knygą. Tretiems pirštai ima ir susiraukšlėja nei iš šio, nei iš to ir jie yra priversti slėpti rankas kišenėse. Kodėl taip nutinka?


Jeigu apžiūrėtumėte savo susiraukšlėjusius pirštus, pamatytumėte, kad raukšlelės nesimėto bet kaip - jos nepersidengdamos sudaro specifinį raštą, kuris kartojasi sudarydamos griovėlius einančius  link delno nuo piršto galiuko.
Tokiais gruoblėtais pirštais žymiai lengviau suimti daiktus vandenyje. Pavyzdžiui - vonioje žaidžiantiems vaikams pirštai taip susiraukšlėja daug dažniau, nei nežaidžiantiems, o suaugusiems jie susiraukšlėja tik į gulėjimo vonioje pabaigą, nepriklausomai nuo to ar jie sėdi vonioje 10 ar 40 minučių, bet tiesiog prieš išlipimą nusprendžia nusimuiliuoti, išsiplauti galvą - taigi taip lengviau suimti šampūno buteliuką ir muilą.
Kai kurie mokslininkai teigia, kad taip pirštai susiraukšlėja tik jei esate sunerimęs ar stresinėje situacijoje - jie aiškina, jog įkritę į vandenį mūsų protėviai taip rodydavo savo gentainiams, jog nors jie ir neskęsta ar nešąla, bet jeims reikia šiokios tokios pagalbos išlipti iš vandens. Tiesiama ranka su raukšlėtais pirštais atrodydavo  itin gailiai. 

Tai ne kas kita, kaip paprastas odos refleksas. Lygiai taip pat, kaip odos plaukeliai gali pasišiaušti ne tik išėjus į šaltą orą, taip ir pirštai susiraukšlėti gali ne tik vandenyje.

Žmonėms, kurie yra patyrę sunkius rankos nervų sužalojimus vonioje sveikos rankos pirštai raukšlėjasi, o nesveikos - ne, nes toje rankoje yra nutrūkusios nervų skaidulėlės atsakingos už šį refleksą. Ir nors trauma gali būti ir net ne delne, o kur nors ties aklūne ar dar aukščiau, bet, jei nervas nutrauktas, tai ir signalo pirštams susiraukšlėti neateina, mirkyk kiek nori.

Taigi, brangus anonime, tavo pirštams tai tikrai nekenkia, bet mamą gal ir nervuoja, jei ji tokiais būdais bando tavo iškrapšyti iš vonios :)

PS - teorija, jog taip nutinka dėl odos raginio sluoksnio vandens "prisiriurbimo" nėra visiškai klaidinga, nes dalis vandens tikrai į jį patenka. Vis dėl to tam, kad dėl jo odos pirštai taip susibanguotų, pirštus vandenyje reikėtų laikyti taip ilgai, jog vėliau juos ištraukus iš vandens minėtas raginis sluoksnis tiesiog nusiluptų - žmonės todėl ir mirko pėdas vandenyje, kad vėliau lengvai nuluptų/nugręmžtų storą išbrinkusį raginį sluoksnį ir vėl džiaugtųsi rausvomis švelniomis kojytėmis :) Niekas gi neteigia, kad po vonios pirštai dar ir lupasi, tiesa?

2012 m. balandžio 7 d., šeštadienis

Iš kur Velykų zuikis gauna margučius (su iliustracijom N-18)

Pasibaigė dar viena apklausa (pbalsuokite naujojoje! go, go, go x0 ).
Šį kartą klausiau iš kur Velykų zuikis gauna margučius? Viso balsavo net 78 internautai ir štai kaip pasiskirstė jūsų balsai:

Mažiausiai (11) internautų nusprendė, kad zuikis pats juos dažo.

(man irgi patinka dažų kvapas)

Šiek tiek daugiau (13) internautų palaikė hipotezę, kad jis juos padeda.

(matyt tame laikraštyje nebuvo gerų naujienų...)

Nei daug, nei mažai (21) internautų palaikė klasikinę hipotezę, kad zuikiui kiaušinius duoda Velykų bobutė. Turbūt nėra labiau mistinio personažo už ją.... nebent Pempės dienos kaukutis....

(manau Velykų bobutė zuikiui kiaušinius duoda taip pat, kaip ir karvės mums "duoda" pieną ;) )

Dauguma (33) velykų šventėjų nusprendė, kad vis dėl to Velykų zuikis patvarko Velykų vištą, kuri vėliau tuos kiaušinius ir padeda. Taip atsiranda margučiai ir vienaragiai... ir kartais hipogrifai.

(orgazmuojanti višta)

Ir pabaigai - tiesiog dar kartą Velykų zuikio portretas:


Piešinius paišiau pati, spalvinau su Gimp'u, fonus begėdiškai pavogiau googliaus dėka. Jei nuotrauka Jūsų ar Jūsų pažįstamo ir Jums nepatinka jos panaudojimo būdas - parašykite ir išimsiu/pakeisiu :)